Datos, sąvokos, asmenybės

(lot. evolutio – išvyniojimas, išsirutuliojimas), pasaulio, visuomenės kaitos procesas. E būdu plėtojosi visata nuo jos susikūrimo iki dabartinės būklės, Žemėje kito gyvenimas. Šios teorijos autorius Č. Darvinas nustatė, kad per evoliucinę kaitą svarbiausias vaidmuo tenka gamtinei atrankai. Kai kurie krikščionys ir musulmonai neigia E teoriją.

teorija, nagrinėjanti materijos ir gyvybės kilmę pagal Biblijos Pradžios knygą – pasaulį ir žmogų sukūręs antgamtinis kūrėjas. Plėtojosi kaip atsakas Č. Darvino evoliucijos teorijai, bet dauguma mokslininkų jos nepripažįsta kaip neparemtos faktiniais duomenimis.

Žemės geologinės istorijos laikotarpis, kai didelę jos dalį dengia ledynai, arčiau pusiaujo pasislenka augalijos ir klimato zonos. Paskutinis L – pleistocenas – prasidėjo prieš 2 mln. m., baigėsi prieš 12 tūkst. m. tiesa, kai kurie mokslininkai teigia, kad ir per šį laikotarpį buvo tarpledynmečių. Ledyno storis siekdavo iki 3 km.

(gr. archaios – senovinis + logos – mokslas), savarankiška istorijos mokslų šaka, tyrinėjanti seniausios (ikirašytinės) žmonių visuomenės istoriją. A savarankiškumą istorijos mokslų sistemoje apibrėžia jos tikslas rekonstruoti seniausiąją žmonių visuomenę, jos raidą ir vystymosi dėsningumus. Tyrimų objektas – tik A būdingi tyrimo šaltiniai (įvairių epochų daiktiniai paminklai). Savitų šaltinių (paminklų) tyrimo metodai.

seniausias ir ilgiausias žmonijos istorijos laikotarpis nuo žmogaus atsiradimo iki pirmųjų metalinių dirbinių atsiradimo (2-1,75 milijonų metų iki IV-II tūkstm. pr. Kr.). Skirstomas į tris periodus: senąjį (paleolitas), vidurinįjį (mezolitas) ir naująjį (neolitas). Pabaigos data skirtinga: Mažojoje Azijoje, Egipte ir Pietų Europoje baigėsi IV tūkstm., šiauresnėse geografinėse platumose – II tūkstm. pr. Kr., Lietuvoje – nuo XI iki II tūkstm. pr. Kr. vidurio.

seniausias ir ilgiausias žmonijos istorijos laikotarpis nuo žmogaus atsiradimo iki pirmųjų metalinių dirbinių atsiradimo (2-1,75 milijonų metų iki IV-II tūkstm. pr. Kr.). Skirstomas į tris periodus: senąjį (paleolitas), vidurinįjį (mezolitas) ir naująjį (neolitas). Pabaigos data skirtinga: Mažojoje Azijoje, Egipte ir Pietų Europoje baigėsi IV tūkstm., šiauresnėse geografinėse platumose – II tūkstm. pr. Kr., Lietuvoje – nuo XI iki II tūkstm. pr. Kr. vidurio.

žmonijos istorijos laikotarpis, prasidėjęs II t-mečio pr. Kr. pab., atradus geležį ir ėmus iš jos gaminti darbo įrankius ir ginklus. Vieningos, visas senąsias civilizacijas ir kultūras apimančios periodizacijos nėra. Europoje datuojamas VIII a. pr. Kr.-XIII a. po Kr. Lietuvoje – 550 m. pr. Kr.-XIII a.

pirminių žmonių kolektyvas, kuriame viskas (įrankiai, maistas, kitas turtas) buvo bendra. Visi žmonės – lygūs, tarpusavyje susieti giminystės ryšiais; pakluso giminės vadui arba renkamam seniūnui.

etniniais, ekonominiais, socialiniais ir kraujo ryšiais susijusi pirmykštės visuomenės endogaminė (endogamija – paprotys tuoktis su tos pačios visuomeninės grupės asmenimis) žmonių bendruomenė.

pirmykštėje visuomenėje kraujo ryšiais susijusių giminaičių grupė, genties dalis.