Prieš pusantro amžiaus apie etruskus buvo žinoma labai nedaug. Tik 1828 m. Toskanos valstiečiui atsitiktinai aptikus turtingą etruskų kapą, iš amžių glūdumos švystelėjo senojo pasaulio kultūros spindulys. Nuo to laiko Italijoje surasta daug archeologinių paminklų, kurie žymiai papildė mūsų žinias apie nuostabią etruskų civilizaciją.
Vienas įdomiausių buvo etruskų Spinos miesto atradimas. Italų inžinierius K. Alfieris 1956 m. aerofoto nuotraukoje pastebėjo balkšvas dėmes, jam kilo įtarimas. Tada iš įvairaus aukščio ir įvairių krypčių buvo padarytos papildomos nuotraukos, ir išryškėjo prieš kelis tūkstančius metų egzistavusio ir žemėmis užnešto miesto kontūrai. Kanalų vietose žaliavo tamsios spalvos augmenija, o buvusių miesto sienų – šviesios. Spina užėmė 350 ha plotą. Su jūra miestą jungė 18 m pločio kanalas. Spina buvo vienas senojo pasaulio centrų, jame, be etruskų kilmės daiktų, rasta Rytų kraštų dirbinių ir Baltijos gintaro.
Etruskų miestuose ant kalvų stovėjo grakščios šventovės su dvišlaičiais stogais ir portikais, pastatytos iš medžio arba degtų plytų. Vidus būdavo išdabintas įvairiaspalviais deginto molio meniniais dirbiniais.
Etruskų didikai gyveno namuose su didelėmis patalpomis trobesių viduryje, kur šviesa krisdavo iš viršaus ir kur būdavo kūrenamas židinys. Vėliau šį pastatų tipą pasisavino romėnų didikai. Namų vidus būdavo puošiamas statulomis ir reljefais iš dažyto deginto molio, bronzos, kartais iš akmens. Puikūs meno kuriniai yra etruskų bronziniai veidrodžiai, graviruoti indai, auksiniai papuošalai ir gražiai ornamentuotos vazos.
Mirusiuosius laidodavo nekropoliuose, iškastuose žemėje ar iškaltuose uolose. Gyvenimo džiaugsmui ir čia etruskai neleisdavo išblėsti. Nekropolių sienos išpieštos paveikslais, kuriuose mirusysis vaizduojamas puotose, apsuptas draugų, moterų, tarnų. Greta – šokančios figūros.
Etruskai – viena senosios Italijos tautelių (greta ligurų, sikanų, sikulų, faliskų, lotynų, oskų, umbrų ir kt.|, gyvenusių Etrurijoje (maždaug dabartinėje Toskanoje). Etruskų galia smarkiai pradėjo kilti IX a. pr. Kr. Netrukus jie įkūrė pirmuosius miestus – Veją, Cerę, Tarkviniją, Peruzą ir kt. VII-VI a. vadinamoji dvylikos miestų Etrurija ypatingai suklestėjo. Etruskų valdžion pateko visos Italijos gentys, Sicilija, Korsika. Nuo V a. pr. Kr. jų galia pradėjo smukti. 295 m. pr. Kr. prie Sentenos, o 283 m. – prie Vadimono ežero etruskai pralaimėjo prieš romėnus ir atsidūrė Romos valdžioje. Kaip ir kitos Italijos tautos, etruskai gana greitai sulotynėjo ir jų vardas dingo iš istorijos.
Romėnai, pajungę etruskus, pasisavino daugelį jų materialinės ir dvasinės kultūros kūrinių. Romėnuose plačiai buvo žinoma Disciplina etrusca – mokymas, kaip iš dangaus reiškinių ir gyvulių kepenų atspėti dievų lėmimą. Romėnų Olimpo trejybė Jupiteris-Junona-Minerva yra paimta iš etruskų. Graikų alfabetą romėnams perdavė irgi etruskai. Kartu romėnams pateko nemaža graikiškų terminų, nes etruskų diduomenė mėgdžiojo graikus ir buvo persiėmusį jų kultūros. Savo kovinį vienetą – legioną – romėnai perėmė irgi iš etruskų.
Veikiausiai etruskų buvo sugalvota ir arka, nes jos nežinojo graikai. Manoma, kad etruskai galėjo įkurti Romą. Jie pirmieji ėmė vartoti inkarą, buvo drąsūs jūreiviai ir pagarsėję piratai. Lidijos ar Finikijos pirklys sudrebėdavo, išgirdęs vien jų vardą. Mokslininkai mano, kad „jūrų žmonės“, XIII-XII a. pr. Kr. puldinėję Egiptą, buvo etruskai.
Kai kurie etruskų istorijos momentai yra pakankamai nušviesti. Ir vis tik apie etruskus žinoma palyginti labai mažai. Nežinia, iš kur jie kilo, neaiškūs jų etninės ir kalbinės giminystės ryšiai. Net nežinoma, kokia kalba šnekėjo etruskai. Tiesa, etruskų rašto paminklų išliko ne taip jau mažai – apie 10 tūkst. įrašų, daugiausia antkapiuose. Jie dažniausia yra trumpi, todėl sunkiai perskaitomi. Beje, pasitaiko ir ilgų: 1500 žodžių įrašas audekle, į kurį buvo suvyniota mumija, 300 žodžių plytoje iš Kapujos, 120 žodžių – antkapyje Peruzoje. Iki šiol mokslininkams nepavyko suprasti etruskų kalbos: tekstus perskaityt perskaito, nes jie parašyti graikų alfabeto seniausia forma, bet nesupranta. Mat, etruskų kalba nepanaši nė į vieną žinomą pasaulio kalbą. Ir su kuo tik ji nebuvo lyginta – su albanų, baskų, hetitų, semitų, šumerų, kinų, japonų – visos pastangos liko bergždžios. Su kokiais sunkumais susiduria mokslininkai, įmindami etruskų kalbos mįslę, rodo toks pavyzdys. Etruskologai nustatė, kad etruskų skaitvardžiai nuo 1 ligi 6 yra mach, sa, huth, thu, ci, zal, bet kuris iš jų reiškia vieną, du ir ir t. t., nežino.
Etruskų kalbos supratimą sunkina dar ir ta aplinkybė, kad etruskai rašė, nepalikdami tarpų tarp žodžių, todėl negalima žinoti, kur pasibaigia vienas žodis ir prasideda kitas. Be to, į savo egzistencijos pabaigą jie įsigudrino praleisti balsius ir rašė kartais vien priebalsius.
Etruskologijoje anksčiau viešpatavo nuomonė, kad etruskų kalba yra neindoeuropietiška. Vieni mokslininkai mano, kad etruskų kalba atsirado sumišus kažkokiai indoeuropiečių kalbai su kažkokia neindoeuropiečių, kiti linkę pripažinti, kad etruskų kalbos pagrindas yra indoeuropietiškas.
Etruskų kilmės yra iškeltos trys svarbiausios hipotezės. Vieni tyrinėtojai laiko juos seniausiais vietiniais gyventojais. Taip galvojo ir graikų istorikas Dionisijus Halikarnasietis, 30 m. pr. Kr. atvykęs į Romą ir čia 7 m. pr. Kr. parašęs Romos istoriją. Pagal šią hipotezę išeina, kad etruskai buvo senosios vietinės neindoeuropietiškos kilmės Italijos gentys.
<...>
Dauguma tyrinėtojų linkę manyti, kad etruskai vis dėlto yra kilę iš Rytų, iš Mažosios Azijos. Etruskus su Rytais sieja įvairiapusiški ryšiai. Nors etruskų kultūra susikūrė vietinės Vilanovos kultūros pagrindu, tačiau jų paminklų rytietiškas charakteris neabejotinas. Etruskų mene jaučiama stipri Finikijos, Kipro ir Egipto įtaka. Etruskų būrimas iš aukojamų gyvulių vidurių yra būdingas rytų tautoms. Egėjo jūros Lemnoso salos rašto paminklai yra parašyti nesuprantama kalba, kurios atskiri žodžiai ir jų formos yra artimi etruskų. Antikinė tradicija etruskus kildina iš Rytų. Herodotas V a. pr. Kr. rašė, kad etruskai yra išeiviai iš Lidijos, užkariavo umbrus ir ten įsikūrė. Įdomi yra pagaliau ir pati legenda apie Enėją, plačiai žinoma iš Livijaus Tito (I a. pr. Kr.) Romos istorijos ir iš Vergilijaus „Eneidos“. Vergilijus savo poemoje apdainuoja, kaip, achajams padegus Troją, Enėjas su tėvu Anchisu ir palydovais pabėgo ir išplaukė į jūrą. Pakeliui jie užklydo pas Kartaginos karalienę gražiąją Didonę, kurią Enėjas netrukus paliko. Didonė, Enėjo apvilta, nusižudė. Trojėnai išsilaipino Italijoje ties Kūmais. Enėjas nukovė vietinės genties vadą Turną ir vedė jo sužadėtinę Laviniją, karaliaus Lotyno dukterį. Požemio karalystėje, kur Enėją nudangino žynė Sibilė, išpranašaujama jo palikuonių, romėnų, didybė. Ir iš tikrųjų, romėnai laikė save trojėnų palikuonimis.
Manoma, kad pati legenda apie Enėją yra etruskų kilmės. Prieš keliolika metų, kasinėjant etruskų Vejos miesto griuvėsius, buvo rasta daug statulėlių, vaizduojančių Enėjo bėgimą iš Trojos. Statulėlės datuojamos VI a. pabaiga ir V. a. pr. Kr. pradžia. Jos patvirtina, kad legenda apie Enėją gali būti etruskų.
Taigi legenda pasakoja, kad etruskai buvo trojėnai. Nepaprastai įdomu tai, kad su antikinės tradicijos liudijimu sutampa lingvistų Dž. Boniantės ir ypač V. Georgijevo hipotezė. Kalbininkai įrodo trojėnų ir etruskų vardų identiškumą. Tuo pasiremiant teigiama, kad etruskai buvo trojėnai kolonistai.
Lingvistinių tyrinėjimų išvada, sprendžiant etruskų kilmės problemą, sutampa su legendos duomenimis. Pasirodo, kad ir mituose kartais slypi tiesos grūdas. Antra vertus, lingvistinių tyrinėjimų išvados reikšmės nereikia perdėti, ji kol kas yra viena iš hipotezių. ši išvada nustos buvusi hipoteze, kai bus surastas raktas į etruskų kalbos supratimą.
Karaliūnas S. Etruskų problema // Mokslas ir gyvenimas.– 1965.– Nr. 1.– P. 28-31.
