Lotynų kalba priklauso indoeuropiečių kalbų grupei. Dar prieš mūsų erą lotyniškai kalbėjo viena italikų gentis, gyvenusi Tiberio žemupio lygumoje – Laciume. Lotynų kalbos pagrindą sudarė svarbiausio Laciumo miesto – Romos – tarmė. Romėnai palaipsniui nukariavo kitas gentis. Kartu su Romos valdžia plito ir lotynų kalba.
Romėnams nukariavus žymią Vakarų Europos dalį ir Viduržemio jūros pakraščius, lotynų kalba paplito visoje imperijoje. Europoje išimtį sudarė tiktai Graikija, kurią romėnai nukariavo 146 m. pr. Kr. Mat, graikai turėjo labai aukštą kultūrą, ir čia lotynizacijai nebuvo dirvos. Tuo tarpu Galijoje (dabartinė Prancūzija), Ispanijoje bei kitur lotynų kalba nustelbė vietines kalbas. šiose provincijose susidarė vadinamos liaudinės lotynų kalbos atmainos, o Romos imperijai suskilus (V a.), iš jų ilgainiui susiformavo romanų kalbos: italų, prancūzų, ispanų, portugalų ir kt. štai dėl ko ir dabar šiose kalbose yra nemaža lotynų kilmės žodžių.
Greta besiformuojančių romanų bei kitų nacionalinių kalbų visose katalikiškose šalyse iki XV–XVI a. lotynų kalba gyvavo ne tiktai kaip bažnyčios, mokslo, teisės, medicinos rašomoji kalba, bet ir kaip šnekamoji dvasininkų, mokslininkų, teisininkų, valdininkų bei gydytojų kalba. Europoje ji buvo naudojama ir diplomatijoje. Pavyzdžiui, Lietuvos didieji kunigaikščiai (Gediminas, Vytautas) Vakarų Europos valdovams rašydavo lotyniškai, nors šiaip Lietuvos kunigaikščių raštinėje buvo naudojama senoji rusų kalba.
Viduramžių lotynų literatūrinė kalba atitolo nuo antikinės epochos lotynų kalbos, nors ir lėtai, bet vis tiek kito, kaip ir kiekviena gyva kalba, XV–XVI a. nepaprastai vystėsi romaniškosios literatūrinės kalbos; be to, humanistai, atsisakę tuo metu dar gyvos viduramžių lotynų kalbos, užsispyrė atgaivinti klasikinę lotynų kalbą, kurios pavyzdžiu buvo Cicerono (I a. pr. Kr.) proza. Pastangos pasirodė bergždžios ir davė visai priešingus rezultatus. Lotynų kalba greitai tapo mirusia – ją nustelbė nacionalinės kalbos. Tik universitetuose ligi XIX a. atskiri dalykai buvo dėstomi lotyniškai.
Mokslas ir gyvenimas.– 1963.– Nr. 7.– P. 35.
