1863 m. sukilime Lietuvoje valstiečiai ne tik sudarė didelę sukilėlių dalį, bet ir iš savo tarpo iškėlė vadų, kurie sumaniai vadovavo kovoje prieš carizmą ir baudžiavos liekanas kaime. Vienas iš tokių valstiečių vadų buvo Kazimieras Lukošiūnas.
Jis yra kilęs iš Raguvos kaimo, Dusetų valsčiaus, Zarasų apskrities valstybinių valstiečių. šeimoje, be tėvų, dar buvo trys broliai – Andrius, Justinas bei Julius ir sesuo Emilija.
Apie Kazimiero jaunystės metus nėra žinių. Turbūt, mokėsi Dusetų mokykloje, kuri buvo artimiausia. Apie 1359 m. jis kreipėsi į kalvį Tomą Dainių, norėdamas išmokti amato, bet nebuvo priimtas. Vėliau jis tarnavo ūkvedžiu dvarininko Melnikovo Staškūniškių dvare.
Zarasų apskrityje, kaip ir daugelyje kitų Lietuvos vietų, dar prieš ginkluoto sukilimo pradžią, valstiečiai atkakliai priešinosi grobikiškai 1861 m. agrarinei reformai. Visoje eilėje dvarų, kaip Maišių, Tauragnų, Paliepių, Ratkūnų, Dūkšto, Lidziūnų, Papilio ir kt., valstiečiai atsisakė vykdyti inventorines prievoles dvarui, klausyti valdžios. Tik iškviestieji kareivių būriai bei plakimas rykštėmis priversdavo valstiečius paklusti valdžiai. Rekrutų ėmimas 1862 m. pabaigoje paskatino jaunimą slėptis miškuose, ir tai dar padidino valstiečių judėjimą. Pavyzdžiui, 1863 m. vasario mėnesį Dusetose valstiečiai jėga išvadavo paimtą į rekrutus Kibirkštavičių Adolfą.
Prasidėjus Lietuvoje sukilimui, ir Zarasų apskrityje ėmė telktis sukilėliai. K. Lukošiūnas organizavo sukilėlius Dusetų apylinkėse. Žmonės patys taisėsi šautuvus, liejo kulkas, ėjo į miškus. K. Lukošiūno veikimo pradžia sukilime nėra žinoma, bet jis su savo 70 žmonių būriu jau gegužės 3 d. prisijungė prie Mackevičiaus rinktinės, atvykus jai į Kamajus. Kartu su visa rinktine Lukošiūno būrys žygiavo pro Rokiškį, Pandėlį, Papilį, Biržų link. Mackevičiaus rinktinė kovėsi su carine kariuomene gegužės 8 d. prie šniurkiškių. Po pralaimėtų kautynių sukilėliai susitelkė Žaliojoje girioje, Panevėžio apskr., o dalis išsiskirstė savo gyvenamose apylinkėse.
Gegužės mėnesį Lukošiūnas jau savarankiškai veikė Zarasų apskrityje. Gegužės 20 d. ginkluoti sukilėliai pasirodė Daugailiuose ir atvyko į Staškūniškių dvarą, kur paėmė porą arklių, vežimą ir balną. Sukilėlių tarpe atpažinti buvęs to dvaro ūkvedys Lukošiūnas ir buvęs namų tarnas Petrauskis. Būrys kurį laiką stovėjo prie Dusetų, Baraukos miške. Gegužės 24 d. jis įžengė į Dusetų miestelį, ir buvo gyventojų iškilmingai sutiktas. Tą pačią dieną, Lukošiūnui dalyvaujant, sukilėliai užpuolė Dusetų valsčiaus valdybą, kur sunaikino raštus, kardu sukapojo caro portretą, paėmė kasos pinigus. Be to, tą pačią dieną sunaikino ir Padustėlio bendrijos dokumentus bei paėmė kasą. Kurį laiką į Dusetų apylinkes buvo atvykęs Kasparo Maleckio būrys ir veikė susijungęs su Lukošiūno būriu. Tačiau po keleto dienų Maleckis išvyko Utenos kryptimi, paėmęs dalį Lukošiūno būrio žmonių. Lukošiūnas ir toliau veikė Dusetų apylinkėse. Liepos 10 d. Lukošiūnas Dusetų šventoriuje sakė prakalbą, ragindamas valstiečius kovoti už laisvę bei žemę ir nepasiduoti. Prie Dusetų, Baraukos pamiškėje, tą dieną Lukošiūnas susirėmė su atvykusiu iš Zarasų ulonų eskadronu ir pėstininkų kuopa, vadovaujamų pulk. šoko. Po trumpo susirėmimo Lukošiūno raiteliai, apie 150 žmonių, traukėsi Kamajų link. Kariuomenė vijosi, ir prie Kamajų miško liepos 11 d. iš naujo susirėmė. Sukilėliai, nulipę nuo arklių, pradėjo šaudyti į ulonus. Sutikti ugnimi, ulonai kiek pasitraukė ir, susijungę su pėstininkais, užėmė pamiškę. Kariuomenės puolimas privertė sukilėlius slėptis pelkėtame miške, išsiskirsčius mažomis grupelėmis. Tose kautynėse sukilėliai neteko savo gurguolės, 30 svarų parako, 8 svarų švino, įvairių ginklų, balnų, drabužių ir vėliavos. Jie pasikaukė į Andrioniškio mišką. Kurį laiką Lukošiūno būrys laikėsi Ukmergės apskrityje, pereidavo į Panevėžio apskritį, įsiverždavo į Zarasų apskritį. Vietos gyventojai rėmė sukilėlius, įspėdavo juos apie artėjančią kariuomenę.
Lukošiūno vadovaujami raiteliai lapkričio 15–16 d. grasino Skapiškio staršinai, mokesčių rinkėjui ir raštininkui pakorimu, jei pastarieji ir toliau eis savo pareigas. To paties kaimo miško sargui taip pat grasino, jei jis neleis valstiečiams kirsti miško. Skapiškio miestelyje sukilėliai išvaikė sargybas. Grįždami į Ukmergės apskritį, pakeliui, grafo šuazelio raštinėje, sudegino visus raštus ir paėmė grafui priklausančių dvarų planus.
Caro valdžia gruodžio 30 d. sušaudė kalvį Antaną Duknauską už tai, kad jis Lukošiūno būriui taisydavo ginklus ir kaustydavo arklius.
Sužinojusi, kad Lukošiūno būrys, apie 100 raitelių, yra šimonių miške, caro kariuomenė, vadovaujant gen. Ganeckiui 2-jam, mišką apsupo. Tačiau sukilėliai prasiveržė ir apie gruodžio pabaigą jau buvo prie Onuškio. Kariniai daliniai ėmėsi priemonių, kad sukilėliai nepereitų į Kuršo guberniją, bet Lukošiūno būriui pavyko pereiti ir į Kuršą. Sukilimo metu nemažai „nepatikimų“ žmonių slėpėsi Kuršo gubernijoje. 1864 m. gegužės 20 d. K. Lukošiūną matęs netoli Subatos jį asmeniškai pažinojęs miestietis Dovžartas.
1864-1866 m. Lukošiūnas buvo ieškomas Kuršo gubernijoje, dėl ko susirašinėjo Vilniaus ir Rygos generalgubernatoriai. Tačiau 1866 m. Lukošiūnui pavyko pasitraukti į užsienį. Jis apsigyveno Paryžiuje, kur dirbo kailių fabrike. Iš Paryžiaus 1867 m. jis rašė Gurskos vardu laišką į Dusetų valsčiaus valdybą Kamajų vargonininkui, teiraudamasis dėl savo motinos likimo. Laiškas davė progos Rusijos valdžios agentams sekti Lukošiūną Paryžiuje. Tada jis išsikėlė į Londoną, o iš ten ketino važiuoti į Ameriką. Laivas, kuriuo jis plaukė, buvo užsukęs į Rygos uostą, kur Lukošiūną žandarai suėmė ir nugabeno į Varšuvą. 1870 m. jis buvo nuteistas 12 metų katorgos darbams, iš kurios nebegrįžo. Be Lukošiūno būrio, Zarasų apskrities šiaurės rytuose, Belmonto miške, gegužės mėnesį organizavosi ats. rotmistro Jelskio Jono (Jadlo) būrys, bet gegužės 26 d. prie Michailiškių jis buvo sumuštas. 26 žmonės pateko į nelaisvę, o pats Jelskis, nenorėdamas pasiduoti gyvas, nusišovė. Dar į Zarasų apskritį atvykdavo iš Ukmergės apskrities Červinskio Povilo (Savos) ir Kasparo Maleckio būriai, bet jie čia veikdavo trumpą laiką.
Pagrindinis sukilimo organizatorius ir vadas, veikęs per visus 1863 m. Zarasų apskrityje, buvo K. Lukošiūnas. Jo politinį sąmoningumą rodo ir tai, kad jis skaitė „Mužickaja prauda“, kurios 7 nr. buvo pas jį rastas. Sudaręs savo būrį daugiausia iš valstiečių, jis sumaniai vadovavo, veikė labai operatyviai ne tik Zarasų apskrityje, bet ir pereidavo į Ukmergės bei Panevėžio apskritis ir pagaliau į Kuršą. Kadangi Zarasų apskrities, ypač Dusetų kaimo bendrijos valstiečiai, aktyviai dalyvavo ir palaikė sukilėlius, valdžia nubaudė Dusetų bendrijos 23 valstiečių šeimas, jų tarpe ir K. Lukošiūno 8 asmenų šeimą, iškeldama visus į Samaros guberniją.
Dar buvo likusi K. Lukošiūno sesuo Emilija, kuriai pavyko pasislėpti, o jos vietoje į išvežtųjų sąrašą buvo įtraukta jo brolio Andriaus duktė Emilija. Kazimiero sesuo slapstėsi Dusetose, bet buvo išduota ir 1865 m. išvežta į Samaros guberniją.
Po Pirmojo pasaulinio karo atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, grįžo į savo gimtąjį kraštą daugelis 1863 m. sukilimo dalyvių arba jų šeimų. Iš Lukošiūnų šeimos 1922 m. grįžo Kazimiero brolio Andriaus sūnaus Jono žmona su vaikais. Jie atgavo tėviškę Raguvos kaime. Dukterys ištekėjo, sūnus Jurgis per nelaimingą atsitikimą žuvo. Sovietiniais laikais tie namai buvo kolūkio žinioje.
Maksimaitienė O. Valstietis – 1863 m. sukilėlių vadas// Mokslas ir gyvenimas.– 1963.– Nr. 4.– P. 7-8.
