1918 metų vasario 16 dieną Lietuvos Taryba paskelbė Lietuvą nepriklausoma valstybe. Dvidešimt drąsių vyrų pasirašė po tai skelbiančiu dokumentu, tačiau neišliko nei jo originalas, nei dublikatas. Istorikai tebetiria įvairias Akto dingimo versijas, bet nė viena jų nėra visiškai patvirtinta.
Pirmasis pasirašė J. Basanavičius
Lietuvos Taryba buvo tautai atstovaujanti institucija, išrinkta 1917 metų rugsėjo 18-22 d. Vilniuje vykusioje lietuvių konferencijoje.
Nepriklausomybės aktas buvo pasirašytas K. štralio name Vilniuje, Didžiojoje g. 30, bute Nr. 2 (dabar Pilies g. 26; pastatui Sąjūdžio laikais prigijo Signatarų namų pavadinimas), Lietuvių draugijos nukentėjusiems dėl karo šelpti Centrinio Komiteto pirmininko Antano Smetonos kabinete.
Nepriklausomybės aktą pasirašė visi Lietuvos Tarybos nariai abėcėlės tvarka. Išimtis buvo padaryta Jonui Basanavičiui, iš pagarbos leidžiant jam pasirašyti pirmajam.
Signataras istorinį posėdį pramiegojo
Iki šiol neaiški viena su Vasario 16-osios aktu susijusi istorija. Kol kas nepatvirtinta Tarybos nario Donato Malinausko pavėlavimo į pasirašymo procedūrą versija. Kai kur teigiama, kad jis tą dieną nedalyvavo tarybos posėdyje, nes buvo išgėręs, o pasirašė kitą dieną, jau kita plunksna.
Politologas Raimundas Lopata 1997 metais išleido knygą apie D. Malinauską. Jis teigė domėjęsis ir tuo faktu, kodėl D. Malinauskas po Aktu pasirašė vėliau už kitus.
“Kaip pavyko išsiaiškinti, bajorišku gyvenimo būdu pagarsėjęs D. Malinauskas posėdį pramiegojo. Negaliu sakyti, kad taip atsitiko dėl to, jog jis iš vakaro daug išgėrė. Bet, mano kolegos teigimu, yra dokumentų, kuriuose rašoma, jog už šį poelgį D. Malinauskas nuo J. Basanavičiaus gavo per veidą. Tačiau neaišku, kiek vėliau jis pasirašė: ar po pietų, ar kitą dieną”, – sakė R. Lopata.
Spausdinta slapta
Lietuvoje karo cenzūra neleido viešai paskelbti Nepriklausomybės akto. M. Kuktos spaustuvėje surinktą “Lietuvos aido” 1918 m. vasario 19 d. numerį su šio dokumento tekstu vokiečių kareiviai išbarstė, slapta spėta atspausdinti tik kelis šimtus egzempliorių. Todėl Akto tekstas Petro Klimo iniciatyva buvo atspausdintas lapeliuose ir nelegaliai išplatintas Lietuvoje.
Lietuvos Tarybos nariai pasirašė du Akto egzempliorius: originalą ir dublikatą. Originalas buvo atiduotas saugoti J. Basanavičiui. Nuo pat pasirašymo momento Akto originalas nebuvo paviešintas. Spaudoje apie jo egzistavimą pirmą kartą buvo užsiminta 1933 metais. Akto dublikatas liko Tarybos kanceliarinėse bylose ir buvo skirtas naudoti kasdieniniame darbe.
Viešai paskelbtas vokiečių kalba
Vasario 16-osios aktas pirmą kartą viešai buvo paskelbtas vokiečių kalba Berlyne leistuose laikraščiuose „Vossische Zeitung” (1918 m. vasario 18 d.) ir „Taegliche Rundschau” (1918 m. vasario 19 d.).
Dokumentas Vokietijoje atsidūrė vokiečių kareivio socialdemokrato Oskaro Vėrlės dėka. Dar du Akto tekstai oficialiai buvo įteikti Vokietijos valdžios atstovams Lietuvoje. Visi jie greičiausiai buvo pasirašyti Lietuvos tarybos narių. Tikėtina, jog vokiškasis Vasario 16 d. akto variantas iki šiol saugomas kuriame nors Vokietijos archyve.
Buvo saugomas Kaune
Akto dublikatas Lietuvos Tarybos sekretoriate buvo saugomas iki 1918 m. lapkričio 25 d., kai jį kartu su Tarybos posėdžių protokolais pasiėmė P.Klimas, kuris rengė dokumentus publikuoti. Pas jį dublikatas išbuvo iki 1925 m. vasario 18 d., kol buvo perduotas Prezidento kanceliarijos archyvui Kaune. šiame archyve jis buvo saugomas iki lemtingosios Lietuvai 1940 m. birželio 15 d. Tolesnis Akto dublikato likimas nežinomas.
1928 ir 1933 metais buvo pagamintos dvi Vasario 16-osios akto dublikato faksimilės. Pirmojoje užfiksuotas toks šio dokumento vaizdas, koks jis buvo gaminant faksimilę. Antroji faksimilė kokybiškai skyrėsi nuo pirmosios. Ji atrodė geriau: išvalytas fonas, paryškintos teksto raidės ir signatarų parašai, ištaisytos kai kurios rašybos ir spausdinimo klaidos.
Nė viena versija neįrodyta
Istorikas Raimundas Klimavičius įvairias Akto dingimo versijas pateikė 2003 metais išleistoje knygoje “Vasario 16-osios akto pėdsakais”.
“Visos versijos yra vienodo lygio, visos turi silpnų pusių, nė viena negali būti pripažinta faktais pagrįsta ir patvirtinta. Pagrindinė priežastis, kodėl šie dokumentai dingo, – valstybingumo praradimas ir požiūris į archyvinius dokumentus”, - “Kauno dienai” sakė jis.
Kaip minėta, Akto originalas buvo patikėtas J. Basanavičiui. Manoma, kad jis galėjo pamiršti, kur padėjo dokumentą, nors jo rašyti dokumentai, dienoraščiai liudija, kad gydytojas viską kruopščiai užsirašydavo. Lietuvių literatūros ir tautosakos institute Vilniuje saugomos J.Basanavičiaus knygos ir rankraščiai. Jie ne kartą tikrinti, bet Aktas nerastas.
Prieš penketą metų vėl buvo blykstelėjusi viltis rasti dokumentą. Tuomet prabilo senasis bibliotekininkas Pranas Razmukas (mirė 2002 metais). Jis atskleidė, kad, sovietams okupavus Lietuvą, šių, inžinieriaus Petro Vileišio 1906 metais pastatytų rūmų palėpėje paslėpė daug dokumentų. Vėl pulta ieškoti Akto. Rasta daug dokumentų, bet labiausiai ieškomo - ne.
Patikrinta ir visa Lietuvių mokslo draugijos biblioteka, saugoma instituto rūsyje. Peržiūrėta 28 tūkstančiai knygų. Bibliotekos darbuotojai vis dar tikisi, kad kada nors, suplyšus kokiai knygai, dokumentas atsiras.
Galbūt sunaikino bitės
Antroji Akto dingimo versija - itin neįtikėtina. Spėjama, kad Akto originalas galėjo būti slepiamas avilyje ir ten bičių sukapotas. Tokią versiją yra pateikęs JAV leidžiamas lietuvių dienraštis “Draugas”. Remiamasi vieno karininko atsiminimais, kuris iš savo draugo kunigo sužinojęs apie akto signataro kunigo Vlado Mirono jam patikėtą tokią paslaptį.
Neva V.Mironui buvo patikėtas originalas, o šis jį perdavė saugoti šv. Mikalojaus bažnyčios Vilniuje rektoriui kunigui Vladui Jazukevičiui. šis buvo bitininkas ir paslėpė dokumentą avilyje.
Dublikato ieškota knygnešio sodyboje
Kol kas nesėkmingos ir Akto dublikato paieškos. 2000 metais jo ieškota Marijampolės rajone, Balsupių kaime knygnešio Vinco Bielskaus sodyboje.
Dublikatas iki 1940 metų birželio 15 dienos, kai rusai okupavo Lietuvą, buvo Prezidentūroje Kaune. Manoma, kad vėliau juo pasirūpino kanceliarijos vadovas Pijus Bielskus, išvežęs į savo tėviškę ir paslėpęs brolio sodyboje. Tai paaiškėjo tik po kelių dešimtmečių, nes V. Bielskus buvo ištremtas, o jo dukros tai atskleidė, kai grįžo iš tremties. Tąsyk dokumento nepavyko rasti. Manoma, kad dublikatą anksčiau rado pokariu čia gyvenę žmonės arba jis galėjo dingti nugriaunant namą.
Dar vieną dingimo versiją iškėlė Benjaminas Mašalaitis iš Marijampolės. Jis teigė, kad į butelį įdėtas dokumentas užkastas Marijampolės rajone, Gudelių miestelio kapinėse. 1993 metais tikrinta ši versija, bet ir ji nepasitvirtino.
Paskutinis žvilgsnis – į Kėdainius
Anot buvusio Lietuvos archyvų departamento direktoriaus Gedimino Ilgūno, žmonės nuolat prigalvodavo įvairių versijų. Jis “Kauno dienai” sakė neseniai išgirdęs dar vieną istoriją, kad Akto dublikatas paslėptas Kėdainiuose. Jis šią informaciją perdavė archyvų departamentui.
Svarstoma versija, kad Kėdainiuose, iš Kauno bėgdama į užsienį, lankėsi A.Smetonos žmona Sofija. Tokia kelionė vyko 1940 metų birželio 15 dieną. Anot istorikų, tai neįrodyta prielaida. Kur kas realesnės atrodo versijos, kad dublikatas žuvo per gaisrus, bombardavimus ar išvežtas į SSRS.
Anot R.Klimavičiaus, yra dar viena versija - kad Akto originalas dar 1918 metais buvo išvežtas į Lietuvos ambasadą Berlyne, o po 1940 metų dingo.
Kovo 11-osios aktas – archyve
Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos 1990 m. kovo 11 d. Akto dėl Lietuvos Nepriklausomos Valstybės atstatymo (su deputatų parašais) dokumentas šiuo metu saugomas Lietuvos valstybės naujajame archyve Vilniuje.
Jis iš Seimo rūmų buvo išvežtas per 1991 metų sausio įvykius, vėliau sugrąžintas į parlamentą, o paskui vėl atsidūrė archyve. šio dokumento kopija kabo antruose Seimo rūmuose. Nuo jo pradedamos ekskursijos po parlamentą.
Lietuvos archyvų departamento direktoriaus pavaduotoja Veronika Karklelienė teigė, kad tikrasis teisinis dokumentas, ant kurio pasirašė tik du žmonės - Aukščiausios Tarybos Pirmininkas V. Landsbergis ir Tarybos sekretorius Liudvikas Sabutis, kol kas saugomas Seime.
“Kaip tik jis turėjo teisinę galią. Tas, kuris saugomas pas mus, yra kaip suvenyras, brangi relikvija. Ant jos pasirašė visi Aktui pritarę deputatai, matyt, taip buvo laikomasi Vasario 16-osios akto tradicijos”, – sakė V. Karklelienė.
Ji teigė, kad valstybės archyvuose laikomi dokumentai yra saugūs. “Tačiau karai, stichinės nelaimės viską gali sunaikinti. Jei to nebus, dokumentai niekur nedings”, – sakė V. Karklelienė.
Kauno diena.– 2004.– Vasario 14.
