Jau senovėje žmonės pastebėjo, kad per išgaubtus brangakmenius geriau matyti. Pavyzdžiui, Neronas (I a.) gladiatorių kovas žiūrėjo per žalios spalvos brangakmenį.
Nors stiklas išrastas egiptiečių ar finikiečių 1,5 tūkst. m. pr. m. e., tačiau Europoje plačiau pradėtas gaminti tik XIII a. Murano saloje, netoli Venecijos, 1291 m. buvo įsteigtas stiklo fabrikas, ir greitai Venecijos stiklo gaminiai pagarsėjo visame pasaulyje. Manoma, kad ir pirmieji akiniai pradėti gaminti Venecijoje, tačiau, kas sukūrė pirmuosius akinius, iki šiol nėra žinoma. Florencijos istorikai taria, kad akinius sukūręs Salvinas d' Armatis (miręs 1317 m.), kiti – kad Aleksandras dela Spina (miręs 1313 m.). Tačiau tos prielaidos nėra patvirtintos. Aleksandras dela Spina mokėjo gaminti akinius, tačiau akinių jis neišrado.
Greičiausiai akiniai išrasti XIII a. Vaizdą apie pirmuosius ir ankstesnius akinius galima susidaryti iš akinių eksponatų, esančių muziejuose bei tų meno kūrinių, kuriuose vaizduojamieji asmenys nupiešti su akiniais.
Kardinolas Nikolas fon Rouenas 1352 m. portrete pavaizduotas su akiniais – mediniuose rėmuose įtvirtinto stiklo.
1521 m. nupieštas popiežiaus Leono X portretas. Jis nešioja akinius su įgaubtais stiklais. Literatūros šaltiniuose nurodoma, kad popiežius Leonas X procesijose ir medžioklėse nešiojo tolumui stiklą ir kad trumparegystė Medičių šeimoje buvo paveldima. 1440 m., kai buvo rinkimai, Romos satyrikai įrašė Vatikano bažnyčioje: „Daug aklų kardinolų išrinko aklą Leoną dešimtąjį“.
Danų autoriai, aprašydami akinių istoriją, nurodo, kad karalius Fridrichas II (1534-1588 m.) nešiojęs Niurnbergo meistrų iš kalnų kristalo pagamintus akinius auksiniuose rėmuose.
Švedų karaliui Adolfui Gustavui kaip didžiulę dovaną miesto taryba padovanojo žalius akinius. Pažymėtina, kad dėl trumparegystės jis nepastebėjo laiku priešininko ir buvo nukautas, o jo mirtis 30 m. trukusį karą pasuko Europai nelaukta linkme.
Pirmieji akiniai, aprašyti Rusijoje, priklausė kunigaikščiui A. Rostovskiui (1631 m.).
Ankstesnėje istorinėje literatūroje nurodyta visa eilė pasaulinio garso asmenų, nešiojusių akinius.
Pavyzdžiui, Sebastijanas Bachas ilgai gerai matė, tačiau 1749 m. visgi kreipėsi dėl pablogėjusios akių būklės į specialistus, kad jie parinktų akinius.
Bismarkas taip pat buvo trumparegis ir 1870 m. prie Sedano tik paskutiniuoju momentu pažino Napoleoną.
Akiniai kitados buvo labai brangūs ir laikomi dideliu turtu. Juos turėjo tik turtingieji ir labiausiai išsilavinę žmonės, kuriems tekdavo daug skaityti, rašyti. Kaip brangenybę juos testamentais palikdavo palikuonims. Akinių įrėminimai ir apipavidalinimai ilgainiui keitėsi. Pirmieji akiniai buvo vieno stiklo, pritvirtinto prie rankenos (monoklis). Vėliau akiniai buvo iš 2 stiklų, sujungtų tarp savęs ir uždedamų tiesiai ant nosies, kad geriau laikytųsi, kartais būdavo pritvirtinami prie galvos apdangalo (kepurės, skarelės). Be to, buvo ir su laikikliais, užkišamais už ausų. Ant laikiklių galų neretai būdavo pakabinami svareliai, kurie tvirčiau laikydavo akinius. Dažnai akiniai būdavo įtvirtinami į auksinius rėmus, rečiau į medinius ar odinius. Kai kada akinius nešiodavo pakabintus ant kaklo, o reikalui esant, užsidėdavo ant nosies.
Poeto Vilando, gyvenusio Veimare, viena akis buvo trumparegė, todėl jis nešiojo rankoje laikomą vieną stiklą. šis stiklas yra išlikęs muziejuje, Karlo Ceiso rinkinyje. Filosofas šopenhaueris naudojo įgaubtus stiklus 3,5 D stiprumo auksiniais rėmais. Futliaras buvo bronzinis.
Akinius iš pradžių pardavinėjo pirkliai, nes gydytojai ilgai nežinojo akinių veikimo mechanizmo. Tik XVII a. moksliškai buvo paremtas akinių veikimas. Antrojoje XVII a. pusėje akiniai jau nebebuvo retenybė. Pavyzdžiui, 1671 m. į Archangelską (Rusija) buvo atgabenta 5892 poros akinių.
Valentinienė A. Akiniai// Mokslas ir gyvenimas.– 1966.– Nr. 2.– P. 33.
