XVI a. katalikiškoji Ispanija nukreipė savo žvilgsnį į šiaurės ir Pietų Ameriką. Keliautojai, pabuvoję nematytose žemėse, parveždavo daug aukso ir sidabro. Ispanijos karaliai ir didikai pradėjo apginkluoti vis didesnius laivynus ir siuntė juos užgrobti dar niekieno neapiplėštus kraštus. Dievo vardu buvo užkariaujamos naujos žemės, žiauriausiai slopinami ir žudomi nepaklusnūs vietiniai gyventojai, o turtai grobiami ir vežami dievobaimingiems karaliams. Jau to paties amžiaus antrojoje pusėje ispaniškosios kolonijos nuklojo visą žemyną. Turtingoje inkų žemėje, Peru sostinėje Limoje, įsikūrė Ispanijos vietininkas, vicekaralius. Tai jis organizuodavo aukso ir sidabro gabenimą į Ispaniją.
Ir štai ties Peru krantais pasirodė ispanų pabaisa, legendinis piratas Frensis Dreikas, siaubdamas Ramiojo vandenyno pakrančių kolonijas. Ispanus-kolonistus jis išgąsdino it perkūnas iš giedro dangaus, nes jie niekaip negalėjo suprasti, kaip jis su laivais atsirado Pietų jūroje (taip anais laikais buvo vadinamas Ramusis vandenynas). Per Panamos sąsmauką jis negalėjo prasibrauti, nes ji buvo gerai saugoma.
Iš tiesų, kas buvo tas vaiduokliškas piratas ir kaip jis ten atsirado?
Frensis Dreikas nebuvo eilinis jūrų plėšikas. Už jo pečių stovėjo naujai kylančios karalystės valdovė. Tuo metu, kai Ispanijos karalius Pilypas II su inkvizicijos pagalba žudė vidaus priešus, degino ant laužų eretikus ir įkaitinta geležimi bei kitais kankinimo įrankiais išgaudavo bet kokius savo aukų prisipažinimus, tuo metu, kai jis prijungdavo prie Ispanijos vis naujus kraštus, jų tarpe Portugaliją, ir siekė užkariauti visą Europą, išaugo kita galybė, nauja plėšri varžovė – Anglijos karalystė.
Anglija ruošėsi anksčiau ar vėliau atvirai susiremti su Pilypu II. O kol kas vyko slaptas karas su Ispanija.
Frensis Dreikas buvo puritonų vikaro sūnus. Kur jis gimė ir kada, nėra tiksliai žinoma. Manoma, kad gimė tarp 1540 ir 1545 m. netoli Londono. Anksti tapęs našlaičiu, jis jaunystę praleido ant laivo denio. Tai ir surišo jo tolesnį gyvenimą su jūra. 1567 m. jis jau lydėjo vieną iš pirmųjų anglų piratų Džoną Havkinsą, kai šis vyko su ekspedicija prie Meksikos krantų. Kelionėje jis tiek pasižymėjo, kad Havkinsas patikėjo jam savo antrąjį laivą „Džiudita“. Tačiau greit po to Dreikui nepavyko užpulti San Chuano vietovės. Ispanai sugebėjo pasipriešinti, ir jaunas piratas išsigelbėjo, tik nepaprastai drąsiai prasiveržęs ir pabėgęs. Į Angliją teko grįžti kone elgeta. Tai dar labiau sustiprino jo neapykantą Ispanijai.
Siekdamas atkeršyti už pralaimėjimą, Dreikas 1572 m. apiplėšė „Viešpaties dievo vardo“ miestą – anais laikais buvo toks uostas Karibų jūroje, – o taip pat užpuolė kitus miestus prie šios jūros Panamos sąsiauryje, tropiniuose miškuose, jis pačiupo ispanų karavaną, kuris gabeno auksą nuo Ramiojo vandenyno pakrantės prie Atlanto vandenyno – išsiųsti į Ispaniją. Paskui nužygiavo tolyn, prie Kartacheno de Indiaso uosto, apiplėšė ispanų laivus, perkraustęs į savo laivų triumus auksą ir sidabrą. Visą pirmą turtingą grobį jis laimingai parsigabeno į Angliją.
Po to jis tęsė savo žygius. Vienos ekspedicijos metu į Panamos sąsmaukos miškus jis prasiskverbė iki Darjeno ir, įlipęs į aukštą medį, pamatė Pietų jūrą, kurią iki tol raižė vien ispanų laivai. Ten jis garsiai prisiekė nuvyksiąs ir iki jos. Ar tai tik legenda, ar ir tikras faktas, nežinia, tačiau Dreikas padarė viską, kad pasiektų šią anglams uždarą „jūrą“.
Klastinga ir neperžvelgiama Anglijos karalienė Elžbieta oficialiai nudavė nepritarianti įžūliems Dreiko žygiams, bet iš tikrųjų buvo juo patenkinta. Jai patiko malonus jaunas piratas, kuris reiškė labai didelę pagarbą savo karalienei. Jis tarytum papildė gausią puikių ir ją įsimylėjusių vyriškių svitą, kuri supo Elžbietą. Leseisteris, Valteris Relljus, grafas Eseksas... šių jaunų ir drąsių vyrų aplinka patiko Elžbietai ne tik kaip karalienei, bet ir kaip moteriai, nes Relėjus, Eseksas ir Dreikas buvo jai ypač ištikimai atsidavę. Todėl kiekvieną kartą, kai kuris nors jų grįždavo iš eilinio antpuolio į Ispanijos monarcho valdas, ji priimdavo jį intymioje asmeninio dvaro aplinkoje, pasipuošusi gražiausiais brangakmeniais, kuriuos šie buvo atgabenę ir padovanoję jai. Ji mėgdavo klausytis vaizdingų pasakojimų apie drąsius ir pelningus antpuolius. Elžbieta sugebėjo puikiai tvarkyti savo reikalus. O jos karžygiai išeidavo iš karališkosios audiencijos, kupini entuziazmo, sužavėti savo karaliene ir pasiruošę įvykdyti pačius beprotiškiausius žygius, kad tik būtų išpildyti jos pageidavimai. Vienas jos švelnus rankos prisilietimas, vienas jos žodis jau būdavo didžiausias atpildas už iškentėtus vargus ir pavojus.
Jai pritariant ir, greičiausiai, padedant, Frensis Dreikas sukūrė planą, kaip įsiveržti į Ramųjį vandenyną per Magelano sąsiaurį, kuris tuo laiku buvo skaitomas „paslaptinga“ vieta. Nuo 1520 m., kai Magelano sąsiauris buvo atrastas, pro jį iš rytų į vakarus prasiskverbė vos keli ispanų laivai. Visi bandymai praplaukti jį iš vakarų į rytus arba iš Ramiojo vandenyno būdavo nesėkmingi. Po paskutinio nevykusio bandymo 1557 metais sąsiauris buvo apskritai laikomas nepraplaukiamu. Taigi, per pastaruosius dvidešimt metų niekas neplaukiojo šiose vietose.
