Ar 10 metų berniukas gali būti vyskupu? O kardinolu, aukščiausiuoju bažnytiniu kunigaikščiu?
Katalikų bažnyčia yra daug mačiusi per savo istoriją. Iš paviršiaus žiūrint, tikintiesiems atrodydavo, kad vienas „dievo vietininkas“ šioje žemėje pakeičiąs kitą, kad jie tvarką bažnyčios žemiškuosius reikalus, vadovaudamiesi tomis šventomis tiesomis, kurias skelbė.
Tikrovėje dalykai buvo visiškai kitokie. Visais amžiais vyko žiauri, dažnai labai kruvina, kova dėl šios įtakingos vietos. Romos bažnyčių varpai skelbdavo apie eilinio popiežiaus mirtį, o ne daug kas žinodavo, kad „šventas tėvas“ ką tik buvo savo kolegų nunuodytas arba paprasčiausiai pasmaugtas. Panašia mirtimi baigė savo gyvenimą popiežius Jonas VIII, Steponas VI, Leonas V, Jonas X ir kiti. Romos senatoriaus Teofilakto duktė Marocija ir jos motina garsėjo savo grožiu. Jos tapo įtakingiausiomis moterimis, pasidariusios popiežiaus Sergijaus III meilužėmis. Nuo jų vėliau priklausė eilės popiežių likimas. Per savo viešpatavimo laiką jos sugebėjo nuversti apie dešimtį popiežių. Pagaliau Marocija padarė popiežiumi Jonu XI savo sūnų, kurio buvo susilaukusi iš ankstyvesnio popiežiaus, savo meilužio.
Buvo laikai, kai ir 12 metų berniukas buvo išrinktas Romos popiežiumi.
Apie ano meto dorovę kalba tokie faktai:
„Visiems žinoma, kad katalikų bažnyčios dvasininkai privalo laikytis celibato. Kadaise kunigams buvo leidžiama vesti, reikėdavo tik gauti vyskupo sutikimą. Buvo tiktai žiūrima, kad būsimoji žmona nebūtų našlė, išsiskyrusi su vyru arba laisvo elgesio moteris. O įvedus celibato įstatymą, dvasininkai pradėjo gyventi su meilužėmis. Jie imdavo į savo namus gražias mergaites, sakydami, kad tai jų giminaitės, šeimininkės, tarnaitės (moterys mielai su tuo sutikdavo, ypač neturtingos, nes dvasininkai visada buvo vieni iš labiausiai pasiturinčių žmonių). Kunigai nelaikė nuodėme nė prostitucijos. Turėti meilužę buvo ypatingo prašmatnumo požymis. Nebuvo laikoma nuodėme eiti į bažnyčią laikyti mišių, pakilus tiesiog iš meilužės glėbio. Ir nors bažnyčios susirinkimai leisdavo įsakus, draudžiančius ištvirkauti, dvasininkai lengvai juos apeidavo, ne kartą dargi padedami vyskupo, kuris, gavęs atitinkamą pinigų sumą, užmerkdavo prieš tokius dalykus akis. Katalikų vyskupai ilgainiui taip priprato prie „kyšių“, kad ėmė reikalauti pinigų ne tiktai iš tų, kurie turėjo meilužes, bet ir iš tų, kurie apie jas nė negalvojo.
– Mokėkite pinigus, o meilužę galite turėti ar neturėti – tai jūsų reikalas.“
Tuo metu, kai Lietuvoje valdžią paėmė Vytautas ir ėmė kovoti su krikščionybės skleidėjais – kryžiuočiais, tuo metu, kai jungtinės lietuvių-lenkų ir kitų pajėgos sutriuškino ordiną prie Žalgirio, Romos popiežiaus valstybėje vyko aršios politinės kovos tarp kelių popiežių, iš kurių kiekvienas skelbėsi tikruoju „dievo vietininku“.
Į politinę areną iškilo Baltazaras Kosa, žiaurus piratas, užpuldinėjęs su savo plėšikiškais laivais Viduržemio jūros pakrančių uostus. Jis grobė prekybinius laivus, vergus, plėšė taikius gyventojus, žiauriai žudė kiekvieną, kas pateko į jo rankas, o vėliau pasidarė popiežiaus Urbono VI patikėtinis, dvasininkas. Jo kruvini darbai netrukdė jam tapti kardinolu.
Jaunystėje jam buvo tekę susidurti su šventosios inkvizicijos atstovais. Istorikas-rašytojas aprašo, kaip Baltazaras Kosa ir jo meilužė pateko inkvizitoriams į rankas:
„Skaitytojams pravartu žinoti, kad inkvizitorius, nors ir būdamas paprastas vienuolis, nebijojo nieko, dargi kardinolo, nes „šventoji tarnyba“ nebuvo pavaldi nei bažnytinei, nei politinei vyresnybei – ji tiesiogiai priklausė šventajam sostui. Ir pavojus, kuris grėsė mūsų herojui ir mergaitei, lygiai kaip ir kiekvienam, kas tik patekdavo į inkvizicijos nagus, buvo iš tiesų baisus. Galimas daiktas, kad minėtieji kaltinimai, kurie buvo jiems pateikti, šiuo metu atrodo juokingi, tačiau anais laikais toks šventosios inkvizicijos kaltinimas žadėdavo neišvengiamą ir baisią mirtį. šventoji inkvizicija buvo „katalikų bažnyčios kalavijas“.
Žymus XIX a. istorikas de Pofe knygoje „Krikščionybės istorija“ rašo:
„Katalikybė turėjo panaudoti valdžią, jėgą, kankinimus ir terorą, nes kitaip ji nebūtų išsilaikiusi. štai kodėl atsirado tokie žiaurūs šventojo teismo įstatymai. Viename įstatymo straipsnyje nurodoma, kad apkabinimą erezija reikia paremti net ir tuo atveju, jei gautas nors ir vienintelio skundiko pranešimas.“
šventoji inkvizicija atsirado XIII amžiaus pradžioje pirmiausia Italijoje ir Prancūzijoje, o paskui kai kuriose Ispanijos ir Vokietijos valstybėse. Tuomet ir prasidėjo ligi tol negirdėtas eretikų persekiojimas. Inkvizicijos lozungas buvo kova su eretikais ir burtininkais – „velnio bendrininkais“ – pagal Vatikano įstatymų kodeksą, pagal jo programą, sudarytą „išmintingiausių bažnyčios mąstytojų“. Persekiojimo organizacija priklausė ne vietiniams bažnytinės valdžios organams, ne atskirų rajonų vyskupams arba atskirų šalių valdžios organams. Persekiojimo valdybos centras buvo Vatikane, ir jam vadovavo pats popiežius. Visas persekiojimo operacijas vykdė šventajam sostui atsidavęs šventojo Dominyko ordinas. Domininkonai buvo popiežiaus patikėtiniai įvairiose šalyse. Jie itin stropiai persekiojo eretikus, bet kokiomis priemonėmis stengdamiesi išlaikyti tautas šventojo sosto valdžioje. „Elgetaujantys“ švento Dominyko ordino vienuoliai buvo fanatiški šventosios inkvizicijos valios vykdytojai. Jie bastydavosi po kaimus ir miestus, rinkdami išmaldą, o kartu ir žinias apie žmones, ieškančius tiesos (tai buvo laikoma kerėjimu), arba apie tuos, kurie išdrįsdavo skųstis įvairiais popiežiaus ir katalikų bažnyčios piktnaudžiavimais, kurie smerkė prabangų ir palaidą viešpaties tarnų gyvenimą. Pagal šias žinias žmonės, reikalavę reformuoti bažnyčią, grįžti prie apaštalų laikų paprastumo, būdavo atiduodami teismui. Eretikus ir kerėtojus domininkonai teisė neapsakomai uoliai, jų kerštingumas buvo beribis. Vienuoliai atimdavo ir perduodavo „motinai bažnyčiai“ teisiamųjų turtus, sudegindavo „atskalūnų“ ir „šėtono tarnų“ namus bei pasėlius, keldami į dangų rankas ir šaukdamiesi Kristaus, kurį „išdavę atskalūnai“...“
Bet Baltazaras Kosa, pabuvojęs inkvizicijos rankose, vėliau pats perėmė jos metodus, ir, jais pasinaudodamas, pagaliau pasidarė popiežiumi. Ir šiame poste jis parodė savo inkvizitoriškus sugebėjimus.
Apie visa tai vaizdžiai rašo graikų istorikas-rašytojas A. Paradisis savo knygoje „Baltazaro Kosos gyvenimas ir darbai“, kuri yra išversta į lietuvių kalbą. Autorius savo darbui panaudojo gausius istorinius šaltinius ir literatūrą svarbiausiomis Vakarų Europos kalbomis.
Virkutis A. Bažnyčios istorijos puslapiai// Mokslas ir gyvenimas.– 1963.– Nr. 5.– P. 16.
