Bordžijos – ispanų didikų giminė, XV a, atsikėlusi į Italiją. Iš jų labiausiai žinomas yra Rodrigas Bordžija (1431-1503). Savo dėdės popiežiaus Kaliksto III pakeltas kardinolu, Romos kurijos vicekancleriu ir Valensijos arkivyskupu, Rodrigas Bordžija taip praturtėjo, kad 1492 m. papirko daugumą kardinolų ir pats buvo išrinktas popiežium, pasivadinęs Aleksandru VI.
Tai vienas būdingiausių renesanso gadynės popiežių. K. Marksas jį apibūdino, kaip žinomą savo niekšybėmis ištvirkimo pabaisą. Jau būdamas kardinolu, Rodrigas Bordžija gyveno su Vanoncija Katanija, kuri jam pagimdė ketvertą vaikų: Cezarį, Džiovanį, Žofrą ir Lukreciją. Be to, dar sūnų Pedrą Luisą ir dukterį Jeronimą jis turėjo iš kitos moters.
Tai buvo pats turtingiausias kardinolas. Jis valdė vyskupijas, abatijas ir beneficijas. Vien tiktai Ispanijoje jam priklausė 16 pelningų valdų. Jis privertė Romos kuriją jo sūnui Cezariui, gyvenančiam su svetima žmona, suteikti aukštų dvasinių titulų, nors visa tai ir draudė bažnyčios kanonai. Septynerių metų Cezaris Bordžija jau buvo dvasininkas ir turėjo beneficijas keliuose Ispanijos miestuose, o vėliau gavo Pamplonos vyskupystę.
Tapęs popiežium Aleksandru VI, Bordžija tą pačią dieną savo sūnui Cezariui padovanojo Valensijos vyskupystę, o Džiovanį padarė kardinolu. Ne tiktai savo vaikus, bet ir artimus bei tolimus giminaičius jis apdalijo pelningomis bažnytinėmis vietomis. Daug kalbų sukėlė iškilmingos jo dukters Lukrecijos vestuvės. Ji buvo sužieduota su vienu Ispanijos grafu, tačiau jis pasirodė per mažai turtingas, kad galėtų būti popiežiaus žentu. Sužieduotuvės buvo išardytos, ir Lukrecija ištekėjo už turtuolio grafo Dž. Sforcos. Aleksandras VI viešai pripažino savo vaikus. Už Lukrecijos vestuvių stalo sėdėjo jis pats su savo meiluže Julija Farneze, su Inocento VIII dukterimi Teodorina ir 11 kardinolų, kurie taip pat buvo atsivedę savo meilužes.
Nuodai ir durklas, klasta ir apgaulė, suktumas ir visų moralės normų laužymas buvo būdingi Bordžijoms. Lukrecija turėjo keletą vyrų. Su vienu išsiskyrė, kitą nužudė Cezaris, bet visų turtai atiteko Bordžijoms. Cezaris nužudė ir savo brolį, kad galėtų pasiglemžti Benevento hercogystę bei kitas jo valdas.
Aleksandras VI stengėsi Popiežiaus sritį paversti didele centralizuota valstybe, kurią būtų valdęs Cezaris Bordžija. Susidėję su galingais Orsinių namais, jie užgrobė eilę sričių, o paskui, įsivilioję į spąstus, nužudė savo sąjungininkus ir pasigrobė jų nuosavybę. Jie lengvai darė sandėrius su įvairiais valdovais, ir dar lengviau išduodavo savo sąjungininkus. Tačiau visą Italiją pajungti Bordžijų tironijai nepavyko. šiaurinę ir centrinę šalies dalį užėmė prancūzai. Florencijoje kilo liaudies bruzdėjimas, kurio priešakyje stovėjo vienuolis Savonarola. Jis reikalavo sušaukti bažnyčios susirinkimą ir padaryti galą „Babilonui“, tai yra, ištvirkimo miestui – Romai. Bet ilgainiui Aleksandrui VI pavyko likviduoti maištingąjį vienuolį – jis buvo kankinamas, pakartas ir sudegintas.
Aleksandras VI žuvo nuo savo paties nuodų, skirtų kardinolui Kornetui nunuodyti, tarnui netyčia sumaišius vyno taures. Italijos miestai tuojau sukilo prieš Bordžijas. Cezariui teko bėgti į Ispaniją, kur jis netrukus žuvo.
Mokslas ir gyvenimas.– 1963.– Nr. 8.– P. 34.
