Apšvietos Europoje laikai

Europos visuomeninės minties ir kultūros kryptis, kilusi XVII a. pabaigoje. Labiausiai buvo paplitusi XVIII a. A buvo priešiška feodalinei santvarkai, luominiam susiskaldymui, religiniam fanatizmui, scholastinei filosofijai. Ji reiškė naujai susiformavusios buržuazijos pasaulėžiūrą. Būdingas tikėjimas mokslo, proto galia, siekimas pažinti ir pertvarkyti pasaulį, plėsti visuomenės švietimą. Lietuvoje A idėjos daugiausia plito tarp XVIII a. vidurio ir XIX a. vidurio. 1773 įkurta Edukacinė komisija pagal A epochos principus ėmėsi pasaulietinti iš jėzuitų ordino perimtas mokyklas. A pažiūras reiškė daugelis Vilniaus universiteto gamtos mokslų, filosofijos, teisės ir politinės ekonomikos profesorių.

kai kurių Europos valstybių monarchų bandymai „kosmetiškai“ reformuoti valstybes XVIII a. pab., veikiant švietėjų idėjoms. Prūsijoje, valdant Frydrichui II (1740-1786), vykdyta valstybės valdymo, ekonominės politikos, teismo, švietimo reformos; Austrijoje Marijos Teresės (1740-1780) ir Juozapo II (1780-1790) valdymo metais reformuotas valstybės valdymas, mokesčių rinkimo sistema, agrariniai santykiai, įvestas visuotinis privalomas pradinis mokslas.

(gr. kosmopolites – pasaulio pilietis), visuomeninės politinės pažiūros ir ideologija, teigianti, kad žmogaus tėvynė yra visas pasaulis.

(lot. revolutio – perversmas): 1. vyriausybės ir piliečių konflikto forma: piliečiai protestuoja ne prieš vienokį ar kitokį vyriausybės sprendimą, bet prieš visą vyriausybės politiką ir ją pačią. Nepasitenkinimas vyriausybe dėl vienokių ar kitokių priežasčių yra apėmęs visus visuomenės sluoksnius, ir vyriausybės neberemia jokia įtakingesnė socialinė grupė. Revoliucijos padarinys yra senosios vyriausybės pašalinimas ir naujos suformavimas. Naujoji vyriausybė pradeda vykdyti visiškai naują, priešingą senajai, politiką ir turi piliečių pasitikėjimą;
2. žymus gamtos, visuomenės, kultūros pasikeitimas, perversmas.

vienas iš svarbiausių XVIII a. įvykių (1789 07 12-1799 11 09), pakeitęs ne tik Prancūzijos, bet ir visos Europos raidą. P panaikino absoliutizmą, feodalinius santykius, įteisino demokratijos ir buržuazinius santykius, atvėrė spartesnių kapitalistinių santykių raidos galimybes.

Daugiau – žodyne.

(lot. constitucio – įsteigimas, sutvarkymas, nustatymas): 1. pagrindinis valstybės įstatymas, nustatantis valstybės santvarką, jos valdžios institucijas, jų tarpusavio santykius, kompetencijų pasiskirstymą, taip pat valstybės piliečių teises ir pareigas;
2. teisės normų, turinčių aukščiausią teisinę galią kitų teisės normų atžvilgiu, visuma. Nustato valstybės politinės, teisinės ir ekonominės sistemos pagrindus. Skiriama rašytinė ir nerašytinė konstitucija. Pirmoji rašytinė konstitucija buvo JAV 1787 m. konstitucija. Atskirų konstitucijos normų aptinkama Lietuvos statutuose, 1564-66 m. teismų ir administracinių reformų aktuose. Pirmoji rašytinė konstitucija Lietuvoje – 1791 m. Gegužės trečiosios konstitucija.

(lot. declaratio – paaiškinimas, parodymas), iškilmingas valstybės, partijos, tarptautinės organizacijos pareiškimas svarbiausiais klausimais ar tam tikromis progomis (pvz., 1948 JTO paskelbė Visuotinę žmogaus teisių D).

(pranc. La Dėclaration des droits de l'homme et du citoyeri) dokumentas, kurį 1789 rugpjūčio mėn. priėmė Prancūzijos Steigiamasis susirinkimas, Apšvietos idėjų įtakoje. Ž skelbė prigimtinės žmonių lygybės, asmens saugumo, priešinimosi priespaudai teisės, tautos suvereniteto principą: lygybę prieš įstatymus ir teisę užimti valstybines pareigas, žodžio ir spaudos laisvę, religinę toleranciją, gynė privatinę nuosavybę.

(lot. conventus – susirinkimas, sueiga) Prancūzijos didžiosios revoliucijos laikotarpio įstatymų leidžiamoji ir vykdomoji institucija. 1792 09 21 priėmė karaliaus valdžios panaikinimo dekretą, Prancūziją pirmą kartą paskelbė respublika. Veikė 1792-1795 m.

Jakobinų klubas, politinė revoliucinė demokratinė grupuotė, susiformavusi Prancūzijos didžiosios revoliucijos metu. Nariai rinkdavosi Paryžiaus šv. Jokūbo dominikonų vienuolyno patalpose, todėl pradėti vadinti J. Ilgainiui klubas įgijo politinės partijos organizacinę struktūrą, įkūrė savo filialus provincijose. Vėliau pagal politinę orientaciją atsiskyrė feljanai (konstituciniai monarchistai) ir žirondistai. Vadovaujami M. Robespjero, Ž. P. Marato, Ž. Ž. Dantono, J organizavo radikalius veiksmus prieš monarchiją, reikalavo plėsti revoliuciją. Inicijavo karaliaus nuvertimą ir mirties bausmės įvykdymą. 1793 birželio mėn. įvykdė valstybės perversmą ir įvedė diktatūrą (1793 06-1794 08). Prasidėjus vidiniams nesutarimams, netekus visuomenės paramos dėl Prancūzijoje vykdyto teroro, 1794 07 įvykdytas Termidoro perversmas ir J diktatūra žlugo. Robespjeras, Sen Žiustas ir artimiausi bendraminčiai (22 asmenys) buvo giljotinuoti. Vėliau giljotinuota dar 83 žmonės. 1794 08 J klubas buvo uždarytas.

(lot. dicto – įsakinėju), valstybės valdymo forma, priešinga demokratijai: valstybės vyriausybė nėra atsakinga savo piliečiams ir savo nuožiūra naudojasi neribota valdžia. D gali reikštis įvairiomis formomis nuo absoliutinės monarchijos iki vienpartinio valdymo.

(lot. terror – baimė, siaubas), politinių priešininkų slopinimas, palaikomas smurto, prievartos, (net fizinio sunaikinimo) priemonėmis.

1794 m. Prancūzijos Didžiosios revoliucijos metais kilo valstiečių sukilimas Vandėjoje. Jie, kunigų skatinami siekė atkurti monarchiją. Jakobinai nuslopino sukilimą ir įvedė Visuotinio maksimumo įstatymą (pastovios duonos, miltų, cukraus, druskos, tabako, kainos; už slėpimą – mirtis). Ėmėsi teroro. Dauguma suimtųjų buvo giljotinuoti, nuskandinti (bausmė įvykdoma per 24 val.). Teroro politika tęsėsi iki jakobinų valdymo pabaigos. Žirondistas P. Vernjo pasakė: „Revoliucija kaip Saturnas ryja savo vaikus“.

(pranc. directoire) valstybės valdymo forma Prancūzijos didžiosios revoliucijos metu. Žlugus jakobinų diktatūrai, 1795 08 termidorinis Konventas priėmė naują konstituciją. Konstitucija patvirtino Respubliką, įvedė 2 rūmų Įstatymų leidžiamąjį korpusą (Penkių šimtų tarybą ir Seniūnų tarybą iš 250 asmenų), 2 laipsnių rinkimus, amžiaus ir turto cenzus. Vykdomoji valdžia buvo suteikta Įstatymų leidžiamojo korpuso renkamai D iš 5 narių (5 direktoriai), kurią išrinkti turėjo Penkių šimtų ir Seniūnų tarybos. D patvirtinta 1795 11 02. Žlugo 1799 10 09 po Napoleono perversmo, ją pakeitė Konsulatas.

taikos sutartis tarp Rusijos ir Prancūzijos, sudaryta 1807 06 25 Tilžėje po Napoleono kariuomenės pergalės rusų-prūsų-prancūzų 1806-1807 kare. Prūsija prarado beveik pusę teritorijos, lenkų žemėse sukurta Varšuvos kunigaikštystė. Aleksandras I pripažino šiuos pertvarkymus Europoje, pažadėjo tarpininkauti Prancūzijai ir Didžiajai Britanijai dėl taikos, įsipareigojo sudaryti paliaubas su Turkija, išvesti Rusijos kariuomenę iš Valachijos ir Moldavijos. Jei Didžioji Britanija atsisakytų Rusijos tarpininkavimo, nepripažintų jūrų laisvės ir negrąžintų Prancūzijai kolonijų, Rusija įsipareigojo nutraukti su ja diplomatinius santykius ir prisijungti prie Kontinentinės blokados. Atskiru aktu buvo įteisinta karinė Rusijos ir Prancūzijos sąjunga.

1799-1804 valstybinės valdžios forma Prancūzijoje. Po 1799 Briumero 18 perversmo žlugus direktorijai, tų pat metų gruodį buvo priimta nauja Prancūzijos konstitucija, Prancūzija liko respublika, vykdomoji valdžia, išplėtus jos kompetenciją, buvo suteikta 3 konsulams. Pirmuoju konsulu tapo Napoleonas Bonapartas. Jo kompetencijoje faktiškai buvo visa vykdomoji, iš dalies ir teisminė bei įstatymų leidžiamoji valdžia. Antrasis ir trečiasis konsulai turėjo patariamojo balso teisę. K panaikintas 1804 Prancūziją paskelbus imperija.

(lot. imperium – valdžia, valstybė), monarchinė valstybė, į kurią įeina nukariauti kraštai, kolonijos, o valdovas yra imperatorius.

Napoleono Bonaparto valdoma valstybė, gyvavusi 1804-1814 ir 1815 m. (monarchija laikinai buvo atkurta 1814 m. kovo 31-1815 m. kovo 1). Nuo 1799 m. po briumero perversmo Prancūziją valdė trys konsulai, iš kurių pirmuoju tapo Bonapartas. 1802 m. referendume rinkėjai pritarė Bonaparto paskyrimui pirmuoju konsulu ligi gyvos galvos. Tačiau jis turėjo daug politinių priešų, rengusių sąmokslus. Bonapartas nusprendė įvesti paveldimą naujos dinastijos valdžią ir pasiskelbti ne karaliumi, bet imperatoriumi ir taip užsitikrinti valdžios tvirtumą. Karūnavimo ceremonija įvyko 1804 m. gruodžio 2 d. Paryžiaus katedroje, dalyvaujant popiežiui Pijui VII. Imperija žlugo ir Prancūzijos monarchija buvo atkurta Bonapartui pralaimėjus Vaterlo mūšį Anglijos ir Prūsijos kariuomenėms 1815 m. birželio mėn.

Prancūzijos civilinis kodeksas, 1804 03 21 priimtas civilinis kodeksas, su pakeitimais galioja ir dabartinėje Prancūzijoje. Užtikrino piliečių lygybę, laisvę, privačios nuosavybės neliečiamumą. 1808-1940 su pakeitimais galiojo Suvalkijoje (Užnemunėje). Turėjo įtakos kitų šalių civilinių kodeksų sudarymui.

prieš D. Britaniją prancūzų vykdyta politinių bei ekonominių priemonių sistema 1806-1814 (praktiškai netaikyta nuo 1812 Prancūzijos pralaimėjimo Rusijoje), paskelbta Berlyno dekretu. Prancūzams, jiems pavaldžioms šalims bei sąjungininkams buvo uždrausti visi ryšiai su D. Britanija. 1807 prie K prisijungė Rusija. Britų ekonomika atsilaikė suaktyvinusi jūrų prekybos karą ir remdama kontrabandą.

(pranc. Confederation du Rhin, vok. Rheinbund), Napoleono I pagal Paryžiaus sutartį sudarytas V. ir P. Vokietijos 16 valstybių susivienijimas 1806-1813. Iki 1811 prie jos prisijungė dar 20 Š., V. ir Vid. Vokietijos valstybių. Praktiškai prancūzų protektoratas. R valstybės išstojo iš Šv. Romos imperijos. Jose įvestas Napoleono civilinis kodeksas, panaikinta baudžiava. 1813 po Leipcigo mūšio R iširo.

Europos valstybių valdovų suvažiavimas, vykęs Vienoje 1814-1815 m. Dalyvavo visos Europos valstybės, išskyrus Turkiją. Šis kongresas užbaigė Europos valstybių koalicijų karus su Napoleonu Bonapartu. Sudarytos sutartys dėl teritorijų pasidalijimo. Įtvirtintas politinis Vokietijos ir Italijos susiskaldymas. Varšuvos kunigaikštystės žemes pasidalino Rusija, Prūsija ir Austrija. Prancūzija prarado savo užkariautas teritorijas. 1815 sukurta Šventoji sąjunga.

1815 Paryžiuje sudaryta Austrijos, Prūsijos ir Rusijos sutartis, kuria siekta besąlygiško Vienos kongreso nutarimų įgyvendinimo. Vėliau prie jos prisijungė visos Europos valstybės (įskaitant Prancūziją), išskyrus D. Britaniją ir Turkiją. Sąjunga sankcionavo ginkluotas intervencijas tautiniams ir demokratiniams judėjimams nuslopinti. Suiro dėl prieštaravimų tarp narių.

(vok. Deutscher Bund), vokiečių kunigaikštysčių susivienijimas, įkurtas 1815 Vienos kongrese ir gyvavęs iki 1866. Priklausė 35 kunigaikštystės ir 4 laisvieji miestai: Liubekas, Frankfurtas prie Maino, Bremenas ir Hamburgas. Be vokiškų žemių, V priklausė Anglijos karalius, valdąs Hanoverį, Olandijos karalius, valdęs Liuksemburgą, Danijos karalius, valdąs Šlėzvigą ir Lauenburgą. Bendri reikalai buvo sprendžiami atstovų susirinkime Frankfurte prie Maino. Panaikinta po 1866 Prūsijos ir Austrijos karo.

(lot. classicus – pavyzdinis), XVII-XIX a. pirmosios pusės Europos ir Šiaurės Amerikos meno kryptis; šio laikotarpio dailės ir architektūros stilius. Būdingas racionalumas, idealios harmonijos, tobulumo, absoliutaus grožio, universalios tiesos siekis, antikos ir renesanso meno principų laikymasis. Susiformavo savita lietuviško klasicizmo mokykla (Vilniaus katedra ir rotušė – L.Stuoka-Gucevičius).

(Watt; 1736-1819), škotas, pirmojo praktinio garo variklio išradėjas. 1763 m., panaudodamas atskirą garų kondensatorių, patobulino T. Njūkomeno garo mašiną. Po dvejų metų įkūrė garo mašinų įmonę. Joje pagamino dviejų taktų garo mašiną. 1788 m. išrado centrifuginį reguliatorių, automatiškai reguliuojantį variklio greitį. 1790 m. išrado spaudimo matavimo prietaisą, skaitiklį, indikatorių. Šie ir kiti išradimai turėjo įtakos industrinei revoliucijai.

(angl. John Locke; 1632-1704), anglų filosofas. Pasisakė už religinę toleranciją, Bažnyčios atskyrimą nuo valstybės. Didelę reikšmę turėjo jo prigimtinės teisės interpretacija, tautos suvereniteto ir visuomenės sutarties principai. Pritarė idėjai, jog galima priešintis karaliui tironui. 1689 parašė „Du traktatus apie vyriausybę“, kuriuose pagrindė konstitucinės monarchijos privalumus, išdėstė mokymą apie valdžios padalijimą į įstatymų leidžiamąją, vykdomąją ir federacinę.

(pranc. Charles Louis Montesquieu de; 1689-1755), prancūzų Švietimo epochos filosofas, rašytojas, teisininkas. Išskyrė ir apibūdino 3 valdymo formas – respublikinę, monarchinę ir despotinę. Pasisakė prieš absoliutinę monarchiją. Liberalios konstitucijos kūrimo prielaidomis laikė įstatymų leidžiamosios, vykdomosios ir teisminės valdžių atskyrimą ir jų pusiausvyros palaikymą. Propagavo laisvamanybę, kritikavo krikščionybės dogmas, pasisakė už sąžinės laisvę ir toleranciją, tačiau pritarė nuostatai, kad religija disciplinuoja visuomenę, saugo jos moralę. M koncepcijomis remtasi rengiant JAV (1787) ir Prancūzijos (1791) konstitucijas.

(pranc. Rousseau; 1712-1778), prancūzų, šveicarų filosofas, kompozitorius, rašytojas. Išgarsėjo kultūros kritikos straipsniais, kuriuose teigė, kad mokslas ir kultūra žmogui daro neigiamą įtaką, skatino grįžti prie paprasto gyvenimo būdo („atgal į gamtą“). Visuomenės teorijose būtina sąlyga laikė prigimtinę visų žmonių laisvę bei lygybę. Traktate apie valstybės teisę bei socialinę filosofiją „Apie visuomenės sutartį“ (1762) aiškino, jog valstybės esmė – ne Dievo malonė, o savanoriškas kiekvieno individo įsipareigojimas visuomenei.

(pranc. Voltaire; tikr. Fransua Mari Arujė; 1694-1778), prancūzų rašytojas bei filosofas. Imtas persekioti už „Filosofinius laiškus“ , kuriuose angliškąją konstitucinę monarchiją piešė šviesiausiomis spalvomis ir lygino su politiniu Prancūzijos absoliutizmu. Buvo karštas kovotojas už išmintį, žmogaus teises bei religinę toleranciją. Rašė teatro bei baudžiamosios teisės komentarus, istorijos traktatus, smerkiančius absoliutizmą, fanatizmą bei liaudies apgaudinėjimą. 1745 m. suteiktas Prancūzijos istoriografo titulas, priimtas į Prancūzų akademiją.
Daugiau – žodyne.

(pranc. Deni Diderot; 1713-1784), Prancūzijos filosofas, menotyrininkas, rašytojas, vienas iškiliausių Šviečiamosios epochos intelektualų, Enciklopedijos rengimo iniciatorių ir vadovų. Darbuose kritikavo Katalikų Bažnyčią, smerkė absoliutizmą, luominę nelygybę, neprivilegijuotų luomų pilietinių teisių suvaržymą.

(pranc. Louis XVI; 1754-1793), Prancūzijos karalius 1774-1792 iš Burbonų dinastijos. Jo valdymo pabaigoje Prancūzijoje gilėjo politinė ir ekonominė krizė. Paveldėjęs sostą, L nesugebėjo susidoroti su šalies problemomis (1788 valstybės skola išaugo iki 4,5 mlrd. livrų), todėl 1787 notablių susirinkimui reikalaujant sutiko sušaukti Generalinius luomus, kurie nebuvo šaukiami nuo 1614. 1789 07 12 Bastilijos šturmu prasidėjo Prancūzijos didžioji revoliucija. Revoliucijai plečiantis, 1792 08 10 L buvo nuverstas nuo sosto, 09 20-22 panaikinta monarchija, Prancūzija paskelbta respublika. Metų pabaigoje Konvento teismas pripažino karalių nusikaltusį nacijai ir nuteisė mirti giljotinuojant (1793 01 21).

(pranc. Maximilien Francois Marle Isidore Robespierre; 1758-1794), prancūzų politinis veikėjas Prancūzijos didžiosios revoliucijos metu. Vienas iš Jakobinų partijos vadovų. 1793 rudenį pasisakė už mirties bausmę karaliui. Vadovavo 1793 05 31-06 02 perversmui. Jakobinų diktatūros metais tapo faktiniu Konvento vadovu. Inicijavo naujo kalendoriaus įvedimą, kovojo su Katalikų Bažnyčia, bandė įvesti Aukščiausiosios būtybės kultą. Vykdė masines represijas. Po Termidoro perversmo buvo paskelbtas už įstatymo ribų ir giljotinuotas.

(Napoleonas I; 1769 08 15-1821 05 05), prancūzų valstybės veikėjas, pulkininkas, 1799-1804 m. Prancūzijos Respublikos pirmasis konsulas, 1804-14 ir 1815 03-06 – Prancūzijos imperatorius.

Daugiau – žodyne.