Datos, sąvokos, asmenybės

mokslas, tiriantis gyventojų skaičių, sudėtį, teritorinį pasiskirstymą, jų pokyčius, pokyčių priežastis bei padarinius, analizuojantis gimstamumo, mirtingumo, migracijos procesus ir jų sąveiką su ekonominiais, socialiniais, politiniais, ekologiniais ir kitais veiksniais.

Rusijos ir Švedijos karas 1700-1721 dėl Baltijos ir jos pakraščių. Be Rusijos, su Švedija įvairiu laiku dar kariavo Žečpospolita, Danija, Saksonija, Prūsija ir Hanoveris. Per XVI ir XVII a. karus Švedija buvo įsigalėjusi Baltijoje, į kurią pretendavo didžiąja Europos valstybe ketinanti tapti Rusija. Švedai buvo sutriuškinti generaliniame Poltavos mūšyje (1709). Karas baigėsi 1721 Ništato taika (1721 09 10). Rusija atgavo Nevos žiotis, prisijungė švedų valdytą Vidžemę iki Dauguvos (Latgala liko Respublikai), įgijo apie 900 km pajūrio nuo Vyborgo iki Rygos. Ji tapo didžiąja Europos valstybe. Švedija ir Danija tokią padėtį prarado. Sustiprėjo Prūsijos karalystė. Karas paspartino ekonominį ir politinį Žečpospolitos smukimą, į jos vidaus reikalus ėmė kištis užsienio valstybės, ypač Rusija.

Abiejų Tautų Respublikos santvarka XVI-XVIII a. Pagrįsta ekonominėmis ir politinėmis bajorų teisėmis, kuriomis jie siekė didesnės įtakos valstybės valdyme. Suklestėjo XVI a. antroje pusėje, įvykdžius teismų ir administracijos reformas bei 1566 patvirtinus antrąjį Lietuvos Statutą. Vėliau Respublikos politiniame gyvenime pamažu vėl įsigalėjo didikai. Ūkinėje sferoje B buvo susijusi su lažinio-palivarkinio ūkio sistemos raida, valstiečių priklausomybės didėjimu, miestiečių teisių ribojimu, kas skatino bajorijos politinę-visuomeninę ir kultūrinę raidą.

įsigalėjusios bajorijos nepaklusimas valdžiai viešpataujant Vazoms ir paskutiniams rinktiems karaliams. Monarchas turėjo mažai galios. Bajorų šaukimo į karą klausimą sprendė ir visus įstatymus priiminėjo seimas, kuris atstovavo bajorų luomui. Tik bajorai buvo piliečiai. Laisvių pagrindas liberum veto trukdė priimti sprendimus. Aukštieji pareigūnai nepajėgė suvaldyti bajorų, nes patys tarpusavyje vaidijosi.

Respublikos ir Rusijos paliaubų sutartis, sudaryta 1667 01 30 trylikai su puse metų Andrusove (ties Smolensku), pasibaigus 1654-1667 karui. Respublika Rusijai atidavė nuo 1618 Deulino paliaubų LDK valdomą Smolensko vaivadiją, Lenkijos valdomas Černigovo, Novgorodo, Seversko žemes, pripažino Kairiakrantės Ukrainos (su Kijevu) susijungimą su Rusija. Abi valstybės susitarė kartu priešintis Krymo chanatui, bendrai valdyti Zaporožės sečę ir pasikeisti belaisviais. Į sutartį įrašytas straipsnis dėl stačiatikių teisių respublikoje greitai tapo pretekstu Rusijai kištis į Respublikos vidaus reikalus.

1717 02 01 Varšuvoje vykęs Lenkijos-Lietuvos seimas, kuriame Augustas II susitarė su bajorija ir Tarnogrodo konfederatais. Seimas truko 7 valandas, nutarimai priimti tylomis, todėl jis ir buvo pavadintas Nebyliuoju. Augustas II turėjo išvesti iš Abiejų tautų Respublikos saksų kariuomenę, o bajorija atsisakė teisės organizuoti konfederacijas. Valdovas privalėjo vykdyti senatorių-rezidentų nutarimus, nebegalėjo pradėti karo be seimo sutikimo. Tautų Respublika galėjo turėti 24 200 žmonių nuolatinę kariuomenę (LDK tik 6200). Apkarpyta seimelių kompetencija – atimta teisė spręsti finansinius ir karinius klausimus.

Peterburgo konvencija, dėl pirmojo Respublikos padalijimo, pasirašyta 1772 08 05 Austrijos, Prūsijos ir Rusijos. Iš LDK valdų Rusijai atiteko šiaurinės Rytų Baltarusijos žemės, iš LDK ir Lenkijos bendrų valdų – Latgala. Prūsija ir Austrija prisijungė Lenkijos valdas: Prūsija – lenkų šiaurines žemes, Austrija – vakarinę Ukrainos dalį su Lvovo miestu ir Lenkijos pietines žemes. Pirmasis padalijimas sužlugdė Rusijos pastangas vienai kontroliuoti Respubliką ir nepaprastai sustiprino Prūsiją, kurios dvi viena nuo kitos atskirtos dalys (Brandenburgas ir Rytų Prūsija) buvo sujungtos. Atkirtusi Lenkiją nuo jūros, Prūsija ėmė kontroliuoti beveik visą Lenkijos prekybą su Vakarų Europa.

(gr. oikonomia – namų ūkio valdymas), XVI a. antros pusės–XVIII a. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valstybinė žemės valda, kurios pajamos ėjo Lenkijos karaliui. Tai buvo jam atlyginimas už einamas Lietuvos valdovo (turėjo ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio titulą) pareigas, t. p. lėšos jo dvarui išlaikyti. Dėl to ekonomija dar buvo vadinama karaliaus stalo dvaru.

Daugiau – VLE

valstybinė Lenkijos ir Lietuvos valstybės švietimo reikalų įstaiga, įkurta 1773 uždarius jėzuitų ordiną, ligi tol vadovavusį švietimui. Stengėsi suvalstybinti švietimą ir įvesti vieną švietimo sistemą. E padalijo valstybę į Lenkijos ir Lietuvos švietimo provincijas. Lietuvos provincijos švietimą tvarkė Vilniaus universitetas, 1781 iš jėzuitų Vilniaus akademijos perorganizuotas į Lietuvos vyriausiąją mokyklą. E sumodernino ir supasaulietino mokymą Vilniaus universitete ir vidurinėse mokyklose (įvedė gamtos ir tiksliuosius mokslus), išplėtė parapinių mokyklų programą: be mokymo skaityti ir bažnytinių maldų, įvedė privalomą rašymo ir skaičiavimo mokymą. Bendrojo lavinimo elementus imta jungti su praktinių žemės ūkio, amatų įgūdžių ugdymu.

1775-1789, 1793-1794 metais aukščiausiasis Respublikos vykdomosios valdžios organas. Sudarė karaliaus (pirmininkas), 18 senatorių ir 18 bajorų atstovų (po 9 nuo Lenkijos ir LDK). Juos rinkdavo seimas. Taryba turėjo 5 departamentus, vadovaujamus ministrų: užsienio reikalų, policijos („geros tvarkos“), kariuomenės, teisingumo, iždo. Ketverių metų seimas 1789 m. Nuolatinę tarybą panaikino.

ATR seimas, posėdžiavęs 1788 10 06-1792 05 29 Varšuvoje. Seimas priėmė įstatymų, kuriais buvo siekiama sustiprinti valstybę, reformuoti jos santvarką ir pritaikyti ją kapitalizmo raidai, išsivaduoti iš Rusijos politinės įtakos. Nutarė padidinti kariuomenę iki 100 000 žmonių, panaikino Nuolatinę tarybą, kurią laikė Rusijos įtakos valstybėje įrankiu, vietoj jos įkūrė bendrus Lenkijai ir LDK centro valdžios organus – Abiejų tautų komisijas, taip pat vietinės vykdomosios valdžios organus – civilines ir karines tvarkomąsias komisijas. Seimo reikalavimu 1789 m. pavasarį Rusija išvedė iš Respublikos kariuomenę. Miestų įstatymu seimas daugeliu atveju sulygino miestiečių ir bajorų teises. Svarbiausias įstatymas – 1791 05 03 priimta Gegužės trečiosios konstitucija. 1791 10 20 priimtas Lenkijos ir LDK Savitarpio garantijos įstatymas. Juo buvo patvirtinta, kad LDK ir ateityje turės atskirą iždą, tiek pat ir tokios pat kompetencijos kaip Lenkija ministrų pareigybių, pusę vietų centro valdžios organuose, seimas kas 3 metai posėdžiaus Lietuvoje, Gardine. 1792 Targovicos konfederacija ir 1793 Gardino seimas Ketverių metų seimo reformas panaikino.

priėmė 1791 05 03 Ketverių metų seimas. Pakeitė Respublikos valstybės santvarką: įvedė paveldimą monarchiją, sustiprino centrinę valdžią, nustatė, kad įstatymus turi leisti Seimas, susidedantis iš Senato ir Atstovų rūmų, klausimai Seime turi būti sprendžiami balsų dauguma (panaikinta liberum veto teisė). Vykdomąją valdžią turi karalius ir ministrų taryba, vadinama Įstatymų sargyba. Karalius nieko nebegalėjo spręsti be Įstatymų sargybos. Numatyti atskiri bajorų teismai. Gegužės trečiosios konstitucija paliko bajorams senąsias teises ir privilegijas, miestiečiams 1791 04 18 įstatymo suteiktas teises ir privilegijas, valstiečiams – baudžiavą. Katalikybę paskelbė vyraujančia religija. Iš esmės panaikino Lietuvos valstybingumo likučius. Lietuva, kaip sudėtinė Respublikos dalis, neminima. Gegužės trečiosios konstituciją panaikino 1792 Targovicos konfederacijos šalininkai.

konvencija dėl antrojo Respublikos padalijimo, pasirašyta 1793 01 23 Peterburge. Šiuo aktu Rusijai atiteko 250.200 km²: iš LDK – centrinė Baltarusijos dalis, iš Lenkijos – dešiniakrantė Ukraina (Kijevo vaivadija, Podolės ir Voluinės vaivadijų rytinės dalys). Prūsija gavo vakarines Lenkijos žemes su Gdansku, Torune, Poznane. Po II padalijimo respublikai liko tik 34% teritorijos, buvusios iki I padalijimo, ir 4 mln. gyventojų. Pagal su Rusija pasirašytą sutartį be pastarosios leidimo respublikai buvo uždrausta sudaryti sutartis su kitomis šalimis. Lenkijai palikta 10 tūkst., LDK – 5 tūkst. karių. II padalijimas sukėlė 1794 m. sukilimą, kurį numalšino Rusijos ir Prūsijos kariuomenės.

sukilimas, vykęs Lenkijoje ir Lietuvoje. Respublikos tautų nacionalinio išsivadavimo sukilimas prieš Targovicos konfederacijos (1792-1793) ir Gardino seimo (1793) įvestą režimą bei II Respublikos padalijimą (1793), Rusijos ir Prūsijos okupaciją. Sukilėliai norėjo atkurti Respubliką su 1772 sienomis ir toliau vykdyti Ketverių metų seimo (1788-1792) reformas. Sukilimas prasidėjo kovo mėn. 12 d. Lenkijoje. Vadovavo generolas Tadas Kosciuška. Balandžio 16 d. sukilimas prasidėjo Lietuvoje. Vilniuje ir apylinkėse veikė iš miesto gyventojų sudaryta Vilniaus municipalinė gvardija (iki 1794 06 24 vadovavo Laurynas Stuoka-Gucevičius). 1794 04 24 Vilniaus rotušės aikštėje paskelbtas Lietuvos sukilimo aktas, kuriuo prididėta prie Lenkijos sukilėlių Krokuvoje paskelbto manifesto. Iš bajorų ir miestiečių sudaryta sukilėlių vyriausybė – Lietuvos tautinė aukščiausioji taryba (LTAT). Vyriausiuoju Lietuvos sukilėlių ginkluotųjų pajėgų vadu Kosciuška paskyrė Jokūbą Jasinskį. LTAT taikė terorą prieš vidaus priešus (buvo pakartas LDK etmonas Simonas Kosakovskis, suimti žymesni Targovicos konfederatai). Leido laikraštį „Gazeta narodova Wilenska“. 1794 04 30 atsišaukimu (pirmasis žinomas lietuviškas atsišaukimas) kreipėsi į valstiečius, ragindamas pradėti partizaninį karą prieš Rusijos kariuomenę. Žadėjo suteikti valstiečiams asmens laisvę. 1794 m. gegužę sukilimas apėmė visą LDK (pagal 1973 m. ribas), į jį buvo įtraukti visi gyventojų sluoksniai. Tarp LDK ir Lenkijos sukilimo organizatorių išryškėjo nesutarimai dėl sukilimo tikslų ir taktikos. Lenkijos patriotams kėlė nerimą LDK sukilėlių siekimas tvirtinti atskirą nuo Lenkijos valstybinį savarankiškumą. Sukilimą malšino Rusija, Prūsija ir Austrija. Rugpjūčio 11 d. Rusijos kariuomenė užėmė Vilnių. 1794 11 05 Kapituliavo Varšuva.

Abiejų Tautų Respublikos padalijimas, įvykdytas 1795 10 24 Rusijai, Austrijai ir Prūsijai pasirašius III Peterburgo konvenciją. Rusijai atiteko 120 tūkst. km² teritorija: iš LDK – vakarinės Baltarusijos žemės, Lietuva (išskyrus Užnemunę), iš Lenkijos – vakarų Voluinė, Kuršo kunigaikštystė. Austrija užėmė daugiausia lenkų žemes tarp Bugo, Vyslos ir Pilicos upių (su Liublinu ir Krokuva), Prūsija – Užnemunę, dalį Palenkės, Mazoviją (su Varšuva). 1797 01 26 Rusija, Prūsija ir Austrija pasirašė Peterburgo IV konvenciją, kuri patvirtino III Respublikos padalijimą ir panaikino jos valstybingumo likučius. Prie konvencijos buvo pridėtas Poniatovskio abdikacijos (sosto atsisakymo) aktas.

(1672-1725), Rusijos caras (nuo 1682), imperatorius (nuo 1721). Iš Romanovų dinastijos, caro Aleksejaus Michailovičiaus sūnus. Iš esmės reformavo valstybės valdymą, suskirstė šalį į gubernijas, vietoj Bojarinų dūmos įsteigė Senatą. Stačiatikių bažnyčią visiškai pajungė valstybės valdymui. Įvykdė karinę reformą: įvedė rekrūtų prievolę, bajorams privalomą karinę tarnybą, sukūrė gerai ginkluotą reguliarią kariuomenę ir laivyną, plėtė ginklų pramonę. Rėmė pirklius, skatino pramonės plėtimą. Norėdamas padaryti Rusiją jūrų valstybe daug kariavo. Per Šiaurės karą 1700-1721 m. iškovojo Rusijai priėjimą prie Baltijos. Rusija tapo didžiąja Europos valstybe. Atkariautoje Švedijos teritorijoje 1703 m. pastatydino Peterburgą ir iš Maskvos perkėlė Rusijos sotinę.

(1732-1798), paskutinis Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis. Jo valdymo laikotarpiu (1764-1795) įvyko visi trys Respublikos padalijimai. Respublika prarado savo valstybingumą. Bandė reformuoti valstybę, sustiprinti karaliaus valdžią, panaikinti „liberum veto“, pašalinti svetimų valstybių įtaką, aktyviai dalyvavo Gegužės trečiosios konstitucijos, kuria siekta pašalinti Maskvos įtaką, parengime. Žlugus valstybei, 1795 Poniatovskis oficialiai atsisakė sosto ir apsigyveno Gardine.

(1729-1796), Rusijos imperatorė (1762-1796). Vokiečio kunigaikščio Anhalt-Cerbsto duktė Sofija Augusta Frederika. 1744 atvyko į Peterburgą ir tapo sosto įpėdinio sužadėtine. Netrukus perėjo į stačiatikybę ir tapo Jekaterina. Daug skaitė, domėjosi švietėjais ir filosofais. 1754 pagimdė sūnų, bet auklėti motinai sūnaus nebuvo leista. Po sūnaus gimimo J padėtis pasidarė netvirta, tai paskatino įą įsitraukti į politinį gyvenimą. 1762 gvardija įvykdė perversmą ir paskelbė J imperatore. Ieškojo racionalaus valdymo būdų: sekuliarizuota vienuolynų žemė, likviduotas Ukrainos etmono postas. Užsienio politika buvo sėkminga: Rusija prisijungė šiaurinę Juodosios jūros pakrantę, Krymą, įsitvirtino Juodojoje jūroje. Buvo sunaikinta Abiejų Tautų Respublika.

(1746-1817), Lenkijos politinis ir karo veikėjas, generolas. 1769-1774 m. tobulinosi Paryžiaus karo akademijoje, dalyvavo JAV Nepriklausomybės kare (1775-1783). 1789 m. paskirtas Lenkijos kariuomenės brigados vadu. 1792 m. pasižymėjo kare su Rusijos kariuomene, rėmusia Targovicos konfederaciją. Emigravo į Saksoniją. Vienas iš 1794 m. sukilimo organizatorių. 1794 m. kovo mėnesį Krokuvoje paskelbtas vyriausiuoju sukilimo vadu – diktatoriumi. Poloneco universalu (1794 05 07) suteikė asmens laisvę baudžiauninkams. 1794 10 10 mūšyje ties Macejovicais buvo sužeistas ir pateko į caro kariuomenės nelaisvę, kalintas Petropavlovsko tvirtovėje Peterburge. 1796 m. paleistas. Gyveno JAV, Prancūzijoje, Šveicarijoje. Laiškuose pabrėždavo esąs LDK pilietis, nors, vadovaudamas sukilimui, prisidėjo prie nepripažinusių LDK savarankiškumo.

(1759 ar 1761-1794), 1794 m. sukilimo Lietuvoje vadas. Nuo 1790 m. Vilniaus karo inžinerijos mokyklos viršininkas. 1794 vadovavo Vilniaus išvadavimui. Sukilimo vyriausybės – Lietuvos tautinės aukščiausiosios tarybos – paskirtas Lietuvos sukilėlių ginkluotųjų pajėgų vadu. 1794 05 11 gavo generolo leitenanto laipsnį. Mmūšyje ties Polianais privertė pasitraukti iš Vilniaus prieigų caro kariuomenę. Nepatenkintas Jasinskio radikalumu vyriausiasis sukilimo vadas T. Kocsciuška 1794 06 04 pašalino jį iš Lietuvos sukilėlių vado pareigų. Žuvo vadovaudamas Varšuvos priemiesčio Pragos gynybai.

(1753-1798), architektas, kilęs iš baudžiauninkų. Studijavo Vilniaus universitete, Romoje, Paryžiuje. Grįžęs į Lietuvą, dirbo vyskupo J. Masalskio architektu. 1791 gavo bajoro titulą. Dėstė Lietuvos inžinrinio korpuso mokykloje prie Vilniaus universiteto, vėliau buvo Vilniaus universiteto profesorius, Architektūros katedros vedėjas. 1794 m. sukilimo metu buvo Lietuvos tautinės aukščiausios tarybos narys, suorganizavo Vilniaus civilinę gvardiją ir jai vadovavo. Kautynėse prie Ašmenos buvo sunkiai sužeistas. Už dalyvavimą 1794 sukilime buvo atleistas iš universiteto. Suprojektavo ir statė Vilniaus katedrą, rotušę, Verkių rūmų ansamblį, gyvenamuosius namus Vilniuje, Kretingoje. Suprojektavo Jonavos, Čiobiškio, Rokiškio, Sudervės architektūrinius kompleksus.

(1745-1807), dailininkas, klasicizmo atstovas. 1797-1807 m. dėstė Vilniaus universitete, vadovavo savo paties įsteigtai Tapybos katedrai. Nupiešė piešinių, nutapė istorinių ir mitologinių akvarelių, religinės tematikos paveikslų, portretų. Dekoravo dvarų statinius.

(1714-1780), poetas, pasaulietinės lietuvių poezijos pradininkas. 1740 baigė Karaliaučiaus universiteto evangelikų liuteronų teologijos fakultetą. Nuo 1743 iki gyvenimo pabaigos buvo Tolminkiemio klebonas. Pastatydino Tolminkiemyje naują mokyklą, klebonų našlių namą, perstatė kleboniją, bažnyčią. Laisvalaikiu kūrė ne tik poeziją, bet ir muzikines kompozicijas, dirbo klavyrus, barometrus, mikroskopus, veisė sodą. Iš literatūrinės Donelaičio kūrybos išliko poema „Metai“, šešios eiliuotos pasakėčios. Pastarosios – pirmieji originalūs šio žanro kūriniai lietuvių literatūroje. Svarbiausias D kūrinys – poema „Metai“, parašyta XVIII a. 7 dešimtmetyje. Pirmą kartą išleido L. Rėza (1818). Pastarasis jai ir davė šį pavadinimą. Giesmių cikle epiškai pavaizduotas XVIII a. rytinės Prūsijos lietuvių baudžiauninkų gyvenimas keturiais metų laikais – „Pavasario linksmybės“, „Vasaros darbai“, „Rudenio gėrybės“, „Žiemos rūpesčiai“. Poema parašyta toniniu hegzametru, vaizdinga, žodinga kalba. Poema „Metai“ išversta į daugelį kalbų. 1979 Tolminkiemyje (Čistyje Prudy) įkurtas D memorialinis muziejus.

(1733-1785), LDK rūmų iždininkas, Gardino seniūnas, LDK karališkųjų ekonomijų valdytojas . Paėmęs paskolų iš užsienio valstybių ekonomijose įkūrė 47 manufaktūras (iš jų 22 Gardine ir jo apylinkėse). Gardine įsteigė pirmąjį botanikos sodą, statybininkų, buhalterių mokyklas. Siekė padidinti LDK rūmų iždo pajamas, modernizuoti ūkį, tačiau ši akcija sukėlė valstiečių nepasitenkinimą (1769 įvyko Šiaulių ekonomijos valstiečių sukilimas). 1780 nušalintas nuo LDK ekonomijų valdymo, iškelta byla teisme.