Prancūzijos revoliucija

(1789-1799), Prancūzijos visuomeninio gyvenimo socialinis-politinis perversmas. Vienas svarbiausių XVIII a. įvykių, pakeitęs ne tik Prancūzijos, bet ir visos Europos raidą. Revoliucija panaikino absoliutizmą, feodalinius santykius, įteisino demokratijos ir buržuazinius santykius, atvėrė spartesnių kapitalistinių santykių raidos galimybes.

Liudviko XV valdymo pabaigoje Prancūzijoje gilėjo politinė ir ekonominė krizė. Paveldėjęs sostą Liudvikas XVI nesugebėjo susidoroti su šalies problemomis. Valstybės skola išaugo iki 4, 5 mlrd. livrų, biudžeto deficitas pasiekė 126 mln. livrų. Siekdamas pertvarkyti mokesčių siste mąsutiko sušaukti Generalinius luomus, kurie nebuvo šaukiami nuo 1614 m. 1789 m. gegužės 5 d. Versalyje pradėjo darbą Generaliniai luomai. Birželio mėn. trečiojo luomo deputatai pasiskelbė Nacionaliniu susirinkimu, liepos pradžioje – Steigiamuoju susirinkimu. Liepos 12 d. prasidėjo paryžiečių maištai. Liepos 14 d. minia užėmė Burbonų despotizmo simbolį – Bastilijos tvirtovę-kalėjimą. Steigiamasis susirinkimas paskelbė naikinąs feodalines privilegijas, dešimtinę Bažnyčiai, panaikino daugelį mokesčių lengvatų. Rugpjūčio 26 d. buvo paskelbta „Žmogaus ir piliečio teisių deklaracija“, rugsėjo 3 d. patvirtinta konstitucija. Ja įteisinta visų piliečių lygybė, Prancūzija tapo konstitucine monarchija. Revoliucijai plėtojantis, 1792 m. rugpjūčio 10 d. Liudvikas XVI buvo nušalintas nuo sosto ir suimtas. Rugsėjo 21 d. naujas atstovų susirinkimas – Nacionalinis konventas –  panaikino monarchiją, Prancūziją paskelbė respublika. 1793 m. į valdžią atėjo jakobinai. Norėdami išsilaikyti valdžioje jie vykdė masines represijas. Stiprėjant nesutarimams pačioje jakobinų vyriausybėje bei visuomeniniam nepasitenkinimui, 1794 m. liepos 27 d. (termidoro 9) įvykdytas perversmas, nuvertęs jakobinų diktatūrą. Jakobinų vadai buvo giljotinuoti. 1795 m. rugpjūčio mėn. konventas priėmė III konstituciją. Pagal ją vykdomoji valdžia suteikta Įstatymų leidžiamojo korpuso renkamai direktorijai iš penkių narių. 1795 m. spalio pabaigoje konventas, perdavęs valdžią, išsiskirstė. Direktorija vykdė aktyvią užsienio politiką. 1799 m. lapkričio 9 d. (briumero 18) Napoleono Bonaparto įvykdytas  valstybės perversmas įtvirtino Konsulato režimą (1799-1804).