Datos, sąvokos, asmenybės

sen. graikų mitologijoje karas tarp graikų ir Trojos miesto gyventojų. Pasak graikų istorikų, jis vyko apie 1194-1183 pr. Kr., truko 10 metų ir baigėsi graikų pergale ir Trojos sunaikinimu. T aprašė graikų poetas Homeras poemoje „Iliada". Šiuolaikiniai archeologiniai tyrimai Hisarliko vietovėje įrodo T istoriškumą.

sen. Graikijos laikotarpis tarp XI a. pr. Kr. ir IX a. pr. Kr. , kai dorėnams užkariavus achajų miestus, išnyko Mikėnų-Kretos pasaulis. Taip pavadintas dėl to, kad istorikai turi palyginti nedaug žinių apie šį laikotarpį.

---

sen. graikų iškilmės ir sporto varžybos dievo Dzeuso garbei. Vykdavo kas 4 metai Olimpijoje. Per O Graikijoje įsivyraudavo taika. Manoma, kad pirmosios O buvo surengtos 776 pr. Kr., nors dažnai teigiama, kad jos vyko ir anksčiau, o 776 pirmą kartą užrašyti jų nugalėtojai – olimpionikai.

---

431-404 pr. Kr. vykęs karas tarp Atėnų vadovaujamos Jūrų sąjungos ir Spartos vadovaujamos Peloponeso sąjungos. Kilo dėl Atėnų ir Spartos kovos, siekiant hegemonijos tarp Graikijos miestų-valstybių. 404 pr. Kr. Atėnai turėjo pasiduoti, valdžioje įsigalėjo 30 tironų vyriausybė. Atėnai neteko savo laivyno, nugriautos Ilgosios sienos, jungusios Atėnus ir Pirėją. Faktiškai Sparta tapo graikų miestų hegemone, bet ji taip pat smarkiai nukentėjo ir realios galios neturėjo. Karo nualinti graikų miestai IV a. pr. Kr. II pus. tapo lengvu Makedonijos grobiu.

Atėnų, Tėbų ir kitų Graikijos polių kariuomenės (~30 000 karių) mūšis 338 m. pr. Kr. prie Cheronėjos (Chaironėjos) miesto (Beotija) su Pilypo II vadovaujama Makedonijos kariuomene (~32 000 karių). Graikų poliai pralaimėjo ir pripažino Makedonijos hegemoniją. Šiuo mūšiu baigėsi helenų polių istorija ir prasidėjo helenistinių valstybių istorija. Mūšyje pasižymėjo Pilypo II sūnus Aleksandras Makedonietis.

---

lingvistinis terminas, žymintis buvusias ir esančias tautas, kalbančias ir kalbėjusias giminingomis kalbomis ir gyvenančias ar gyvenusias nuo Indijos iki Europos. Indoeuropiečiais laikomi baltai, germanai, keltai, slavai, graikai, armėnai, albanai, iranėnai, italikai, tocharai.

graikų ir romėnų senovė. Apie XII a. pr. Kr. į Balkanus atsikėlusios dorėnų gentys per kelis šimtmečius sukūrė įstabią civilizaciją, kurią pratęsė romėnai. Svarbesni antikos istorijos etapai: graikuose – archainė epocha (600-480), klasikinė (480-323), helenistinė arba romėniškoji (nuo 323 iki IV a.); romėnuose – karalių laikotarpis (754-509), Respublikos (510-509-30-27), imperijos (30-27-476).

(gr. Hellenes), etnonimas, bendras visų graikų vardas. Iš pradžių H vadinti tik graikų kilmės žmonės. Helenizmo laikais išplitus kontaktams su Rytais H vadinti visi graikų kultūrą perėmę žmonės. Krikščionybės laikais tapo pagonių sinonimu.

sakmė, perteikianti religines pažiūras apie pasaulio ir gamtos reiškinių kilmę, dievus ir herojus.

(lot. colonia – nausėdija iš colere – (ap)gyventi), nesavarankiška šalis, neturinti valstybingumo, valdoma valstybės – metropolijos.

(gr. metropolis iš meter – motina + polis – miestas), valstybė, valdanti kolonijas.

(gr. polis), antikos laikų (senovės Graikijoje, Finikijoje, Romoje) miestas-valstybė. Tokios valstybės teritoriją sudarė pats miestas ir jo apylinkės.

(gr. aristokratia = aristos – geriausias + kratos – valdžia), senovės Graikijoje – turtingiausių ir kilmingiausių piliečių vyriausybė.

(gr. tyrannis), sen. Graikijos polių valdymo forma, paremta vienvaldystės principu. Tironai dažniausiai remdavosi daugelio gyventojų parama, gynė ją nuo aristokratijos, vykdė socialines, politines reformas, palankias daugumai piliečių, globojo miestus, menus. T sen. Graikijoje iš tiesų nereiškė žiauraus, nežmoniško valdymo, o toks neigiamas supratimas susiklostė demokratiniuose graikų poliuose V a. pr. Kr., apskritai neigiant vieno asmens valdžios galimybę.

valdymo forma, kai valstybės valdžia priklauso nedidelei dažniausiai ekonomiškai galingiausių žmonių grupei. Šį terminą pirmieji panaudojo Aristotelis, Platonas.

valstybės valdymo forma, kai valdžia priklauso vienam asmeniui – monarchui. Skiriama vergvaldinė (sen. Romoje, sen. Rytų valstybėse), luominė (šalia monarcho veikia luomų atstovaujamasis susirinkimas, turintis patariamąjį balsą), absoliutinė (monarcho valdžia neribojama), konstitucinė (šalies valdyme dalyvauja gyventojų renkamos institucijos), dualistinė (įstatymus leidžia parlamentas, o valdo karalius), parlamentinė (reali aukščiausia valdžia priklauso parlamentui, monarcho valdžia tėra nominali) monarchija.

(gr. demokratia = demos – liaudis + kratos – valdžia), valstybės valdymo forma: visa valdžia kyla iš valstybės piliečių valios, o patį valdymą įgyvendina laisvais ir reguliariais rinkimais renkama ir veikianti pagal konstitucijoje nustatytus įgaliojimus vyriausybė.

Senovės Graikijoje vartotoje valdymo formų klasifikacijoje taip buvo vadinama įstatymų besilaikanti ir į visuotinę gerovę orientuota daugumos miesto-valstybės piliečių valdžia.

Skiriamos: atstovaujamoji demokratija, tokia demokratijos forma, kai valstybės piliečiai išrenka savo atstovus ir jiems paveda tvarkyti valstybės reikalus; tiesioginė demokratija, tokia demokratijos forma, kai valstybės piliečiai visuotiniuose susirinkimuose ar visuotiniais balsavimais patys sprendžia svarbiausius valstybinius klausimus ir tik paskui sprendimus paveda įgyvendinti specialiai sudarytiems organams. Pažymėtina, kad ši demokratijos forma praktiškai labai sunkiai įgyvendinama ir beveik nebetaikoma. Šiuolaikinės valstybės pernelyg didelės, kad visi jų piliečiai galėtų tvarkyti valstybinius reikalus.

(gr. ochlokratia = ochlos – minia, prastuomenė + kratos – valdžia), senovės Graikijoje vartotoje valdymo formų klasifikacijoje – iškrypusi, įstatymų nesilaikanti agresyvios minios valdžia.

taip senovės Graikijos filosofas Aristotelis vadino vergus.

Spartos valstybėje vietinių Lakonijos ir Mesėnijos gyventojų palikuonys, spartiečių paversti vergais.

senovės Graikijoje – nekilmingieji piliečiai.

valstybės, kaip suverenios žmonių bendrijos, pilnateisis narys.

1. (gr. politike – valstybės valdymo menas), bendro žmonių gyvenimo visuomenėje organizavimo ir nuolatinio reguliavimo veikla. Savo turiniu būdama viešųjų reikalų tvarkymo procesas, mūsų kasdienybėje ji reiškiasi valdymo, valdžios santykių pavidalu;
2. visuomeninio gyvenimo sfera, kurioje didelės socialinės grupės veikia esamas pilietines ir valdžios struktūras, siekdamos realizuoti savo interesus bei idėjas, įgyti valdžią ir galią.

(gr. archon – valdytojas), svarbiausi sen. graikų polių pareigūnai. Geriausiai žinomos Atėnų A pareigos. Pradžioje A rinkti iki gyvos galvos, vėliau 10 ar net vieneriems metams. Nuo VI a. pr. Kr. Atėnuose pradėta rinkti 9 A taryba, kuriai vadovavo einantis vyriausiojo teisėjo pareigas A epinomas, nes jo vardu skaičiuoti metai. A bazilėjas vadovavo kulto ir religijos reikalams, A polemarchas buvo karo vadas. Kiti 6 vadinti tesmotetais. Jų pareiga buvo skelbti nuosprendžius viešuose ginčuose. Vykstant demokratizacijos procesams A valdžia ir reikšmė polio gyvenime smuko.

(gr. stratos – kariuomenė + ag – vadovauti), kariuomenės arba laivyno vadas sen. Graikijoje.

(gr. ostrakismos – šukių teismas, iš ostrakon – šukė), tam tikra teismo forma, šukių teismas, kurio sprendimu iš sen. Atėnų būdavo ištremiami pavojingi asmenys.

(gr. Olympos, lot. Olympus), kalnas Š. Graikijoje, 2911 m aukščio, vienas garsiausių Europos kalnų; beje, ilgai buvo niekam nežinomas, nes iki 1913 priklausė Turkijai. Sen. graikų mitologijoje – dievų (olimpiečių) buveinė.

(gr. olympias), 4 metų laikotarpis tarp dvejų olimpinių žaidynių. Nuo III a. pr. Kr. atėniečio Timajo pasiūlymu graikai metus ėmė skaičiuoti pagal olimpiadas.

(gr. tragos – ožys, odė – giesmė), dramos žanras – scenai skirtas kūrinys. Apie šio keistoko termino atsiradimą sukurta daug hipotezių, deja, nė vienos visai įtikinamos. „Ožių giesme“ tikriausiai buvo vadinamos graikų žemdirbių per dionisijas dainuojamos šokių dainos. T suklestėjo V a. pr. Kr. , žymiausi tragikai – Aischilas, Sofoklis ir Euripidas.

dramos rūšis, išjuokianti kokį nors asmenį, kritikuojanti visuomeninio gyvenimo ar buities trūkumus. Gimė Graikijoje VI-V a. pr. Kr.

(gr. Hellen – graikas), sen. istorijos periodas nuo Aleksandro Makedoniečio žygių pradžios 336 pr. Kr. iki romėnų įsigalėjimo Viduržemio jūros rytinėje pakrantėje apie 40 pr. Kr. H pasižymėjo graikų kalbos, kultūros, mokslo sklaida Rytų kraštuose. Svarbiausiais centrais tapo Aleksandrija, Pergamas, Atėnai, Rodo sala, kur plėtoti gamtos ir matematikos mokslai, kūrėsi filosofinės, retorikos, menų mokyklos.

(gr. Mins), graikų mitų personažas, legendinis Kretos salos valdovas, Dzeuso ir Europos sūnus. M žmona Persifajė pagimdė Minotaurą, būtybę su žmogaus kūnu ir jaučio galva. Jam uždaryti Dedalas pastatė labirintą. Po mirties M dievų įsakymu buvo pasiųstas į požemio karalystę teisti mirusiųjų.

(gr. Homeros, VIII a. pr. Kr.), sen. graikų poetas, epų „Iliada“ ir „Odisėja“ autorius.

(gr. Hesiodos, g. VII a. pr. Kr.), sen. Graikijos poetas, kilęs iš Kimės miesto Bojotijoje. Svarbiausi kūriniai: „Darbai ir dienos“, „Teogonija“. Pirmajame aprašė sen. graikų žemės ūkio darbus, gyvenseną, antrajame pirmą kartą pamėgino susisteminti sen. graikų dievų panteoną, paaiškinti dievų, kilmę ir genealogiją.

(gr. Soln; 640-561 pr. Kr.), Atėnų politinis veikėjas, poetas, priskiriamas septyniems išminčiams. 594 pr. Kr. išrinktas archontu ėmė vykdyti reformas. Uždraudė už skolas pavergti laisvus piliečius, Atėnų valdymą pertvarkė pagal turtinę piliečių padėtį (timokratija). Sukūrė naujas polio institucijas: 400 vyrų tarybą, heliėją, praplėtė tautos susirinkimo – eklezijos – teises. Piliečio teises suteikė daugeliui metekų (kitų graikų polių gyventojai). Po reformų įgyvendinimo 10 metų keliavo. Grįžęs gyveno Atėnuose.

(gr. Perikles; 500-429 pr. Kr.), Atėnų polio politinis veikėjas, demokratų partijos lyderis. Beveik 30 metų vadovavo Atėnams, užimdamas stratego pareigas. P sudarė sąlygas valstybinę tarnybą eiti ir neturtingiesiems gyventojų sluoksniams, už darbą mokėdamas atlyginimą. 450 pr. Kr. į Atėnus perkėlė Atėnų jūrų sąjungos iždą, jo iniciatyva tie pinigai naudoti Atėnams gražinti. P laikais Atėnuose suklestėjo mokslai ir menai (Anaksagoro, Sofoklio, Euripido, Herodoto veikla). Aktyviai dalyvavo rengiantis karui su Sparta. Mirė nuo maro, kuris Atėnuose kilo dėl ilgai trunkančios Spartos kariuomenės apgulties.

(gr. Herodotos, apie 484-425 pr. Kr.), sen. graikų istorikas, keliautojas, vadinamas „istorijos tėvu“. Keliavo po Aziją, Siriją, Babiloniją, Egiptą, Juodosios jūros pakrantes, Italiją, Siciliją. Remdamasis kelionių įspūdžiais ir kitais šaltiniais parašė 9 knygų veikalą „Istorija“, kurio pagrindinė tema – graikų ir persų karai. „Istorijoje“ pateikta daug informacijos ir apie graikų, ir apie Rytų tautų: egiptiečių, babiloniečių, persų, medų, skitų, lydų istoriją, papročius, tradicijas. H nebuvo istorikas šiandienine šio žodžio prasme, nes mažai rėmėsi rašytiniais istoriniais šaltiniais ir labiau naudojosi išgirstais pasakojimais. Šis veikalas yra pagrindinis žinių apie jo laikų istoriją šaltinis.

(gr. Thukydides; 460-398 pr. Kr.), žymus sen. graikų istorikas, kilęs iš kilmingos Atėnų aristokratų šeimos. Dalyvavo Peloponeso kare. 424 pr. Kr. buvo išrinktas strategu. Apkaltintas dėl karinių nesėkmių savanoriškai paliko Atėnus. Keliavo po Peloponesą, Trakiją. Apie 411 pr. Kr. parašė „Peloponeso karo istoriją". Veikalui būdingas racionalizmas, įvykių eiga aiškinama ne dievų valia, bet žmonių veikla. Istorijos raidą, pasak T, lemia atskirų žmonių skirtingi interesai. Pirmasis mėgino naudoti šaltinių kritikos metodą, o istoriją laikė mokslu, padedančiu rekonstruoti praeities įvykius.

(gr. Skrates; 469-399 pr. Kr.), vienas garsiausių graikų filosofų, Platono mokytojas. Dalyvavo Peloponeso kare. Eidamas pritano pareigas, 406 pr. Kr. pasipriešino atėniečių norui nuteisti mirties bausme Arginusų (salos prie Lesbo) mūšio vadus už tai, kad šie nepalaidojo žuvusių atėniečių karių. Apkaltintas bedievyste ir darąs jaunimui blogą įtaką, 399 pr. Kr. nuteistas mirties bausme, pats išgėrė nuodų taurę. Nepaliko jokių raštų, jo mintys žinomos iš Platono užrašytų „Dialogų“ bei Ksenofonto „Atsiminimų“.

(gr. Platn, lot. Plat iš gr. platos – plačiapetis; tikr. Aristoklis; 427-347 pr. Kr.), sen. graikų filosofas. Savo filosofinę sistemą išdėstė „Dialoguose“ (išlikę 35) ir laiškuose. Garsiausi dialogai: „Apologija“ – Sokrato ginamoji kalba teisme, „Kritonas“ – apie paklusimą įstatymams, „Valstybė“ – apie idealią valstybę . ir kt. Sukrėstas Peloponeso karo ir Sokrato mirties bausmės, P tapo Atėnų demokratijos priešininku ir savo veikale „Valstybė“ sukūrė idealios valstybės viziją. Valstybingumas kildinamas ne iš žmogaus polinkio kurti valstybę, o iš individo silpnumo. Individas geba atlikti tik tam tikrą veiklą, todėl priverstas jungtis su kitais. Tad žmonių sambūviui iš principo būdingas darbo pasidalijimas. Esminis P valstybės bruožas yra jos panašumas į individą: pasak P, siela yra trilypė, todėl ir valstybę turi sudaryti trys luomai.

(384 pr. Kr.-322 pr. Kr.), graikų filosofas ir mokslininkas. 20 metų priklausė Platono akademijai. Aleksandro Makedoniečio auklėtojas. Atėnuose įkūrė Likėjų filosofinę mokyklą. Aleksandrui mirus, politinių priešų persekiojamas, 322 pr. Kr. pabėgo į Chalhidę. A sukūrė universalią antikinės filosofijos sistemą. Išlikę darbai apima beveik visas mokslo šakas: „Fizika“, „Apie dangų“, „Apie sielą“, „Gyvūnų istorija“, „Nichomacho etika“, „Eudemo etika“, „Politika“, „Poetika“ ir kt. Reikšmingos ekonomikos ir auklėjimo teorijos. Lietuvos Statuto (1588) leidėjas Leonas Sapiega rėmėsi A teisinėmis pažiūromis bandydamas pagrįsti feodalinę teisę.

(gr. Sophoklis; 496-406 pr. Kr.), Atėnų politinis veikėjas, vienas iš 3 (kiti 2 Aischilas ir Euripidas) garsiausių sen. graikų tragikų. Dalyvavo polio valdyme, užėmė Atėnų jūrų sąjungos iždininko, stratego pareigas. Iš 120 jo dramų išliko tik 7 tragedijos: „Ajantas“, „Antigonė“, „Karalius Edipas“, „Trachinietės“, „Elektra“, „Filoktetas“, „Oidipas Kolone“.

(gr. Aristophanes), poetas iš Atėnų demo, pagrindinis ankstyvosios Atėnų komedijos kūrėjas. Apie jo gyvenimą nedaug tėra žinoma. 427 pr. Kr., kai norėjo pastatyti pirmąją savo komediją, dar nebuvo sulaukęs pilnametystės. Taigi gimė apie 445 pr. Kr. Paskutinė A komedija buvo „Plutas“ (Plutos), pastatyta 388 pr. Kr. Matyt, tuoj po to A mirė.

(gr. Demosthenes; g. 384 m. pr. Kr.), beprarandančios laisvę Graikijos oratorius ir valstybės veikėjas. Mėgino suburti gr. sąjungą ir ragino į 340 m. pr. Kr. prasidėjusį karą su Makedonijos karaliumi Pilypu II. 338 m. pr. Kr. sąjungininkai patyrė pralaimėjimą prie Cheronėjos. D dalyvavo mūšyje ir Atėnuose pasakė laidotuvių kalbą kritusiųjų garbei. Makedonams užėmus Atėnus, buvo nuteistas mirti ir pasislėpė vienoje Kalaurėjos šventykloje. Nepaisant šventykloms pripažįstamos prieglobsčio teisės, buvo užpultas, tačiau suskubo nusinuodyti (322 m. pr. Kr. ).

(gr. Alexandros Makedonikos, lot. Alexander Magnus; 356-323 pr. Kr.), Makedonijos karalius. Valdė 336-323 pr. Kr. Vienas didžiausių visų laikų užkariautojų. 334 pr. Kr. pavasarį pradėjo žygį prieš persus. 332 pr. Kr. Egipte įkūrė Aleksandrijos miestą. 330 pr. Kr. nužudžius Darėją III, tapo teisėtu Persijos valdovu. Žygiavo į Indiją, persikėlė per Indą, tačiau dėl kareivių maišto grįžo atgal. A valdymo laikais Babilonas tapo imperijos sostine, o graikai, persai, makedoniečiai – lygiateisiais piliečiais. A toleravo Rytams būdingą valdovų sudievinimą ir siekė, kad pats būtų garbinamas kaip dievas. Tarp imperijos valdinių siekė harmonijos, pats buvo vedęs rytietes Roksaną ir Stateirą. 323 (06 13) pr. Kr. ruošdamasis žygiui į Arabiją mirė nuo drugio. Po A mirties milžiniška imperija iširo ir buvo pasidalyta tarp diadochų.