Datos, sąvokos, asmenybės

Indo slėnyje iškilę miestai apie 2500 pr. Kr., kai egiptiečiai statė piramides, o Lietuvos teritorijoje pasirodė indoeuropiečiai.
Daugiau – žodyne.

religija, kuriai pradžią davė Sidhartos Gautamos (560-480 pr. Kr.) mokymas. Po jo mirties paplito Indijoje, vėliau ir kitose šalyse.
Daugiau – žodyne

(angl. confucianism), Konfucijaus, jo mokinių ir pasekėjų skelbtos moralinės, politinės, religinės filosofinės ir pasaulėžiūros doktrinos lotynizuotas pavadinimas.
Daugiau – žodyne

---

(angl., pranc. civilisation, iš lot. civilis – pilietinis): 1. tam tikras visuomenės materialinių ir socialinių sąlygų lygis, pasiektas panaudojant mokslo ir technikos laimėjimus;
2. šiandieninė išsivysčiusių šalių kultūra, išsilavinimas, išsimokslinimas, materialinių ir dvasinių vertybių visuma.
Daugiau – žodyne.

pusmėnulio pavidalo ruožas nuo Raudonosios jūros iki Persų įlankos, teritorija, kurioje anksčiausiai pradėjo plėtotis žemdirbystė, būtent Nilo, Tigro ir Eufrato slėniai (X tūkstm. pr. Kr., neolito pradžia).

keturios seniausios civilizacijos, IV-II tūkstm. pr. Kr. atsiradę prie Tigro ir Eufrato, Nilo, Indo bei Chvangchės (Geltonosios) upių.

suvereni žmonių bendrija, įsikūrusi tiksliai apibrėžtoje teritorijoje, turi savo valdžios institucijas, yra nepriklausoma ir pripažįstama kitų valstybių.

(lot. cultura – apdorojimas, ugdymas, tobulinimas, vystymas), žmogaus aktyvios sąveikos su gamta ir visuomene, jo kūrybinių galių ir gebėjimų realizavimas materialinėms bei dvasinėms vertybėms kurti. Istoriškumo, socialumo ir etniškumo požiūriais kultūros sąvoka išreiškiama epochų, visuomeninių formacijų, tautų, visuomenės sluoksnių, materialinio ir dvasinio gyvenimo lygmenimis, taip pat įvairiomis žmonių veiklos (darbo, žemės ūkio, buities, kalbos, meno, fizine, elgesio, gyvensenos) sferomis.

tikėjimas, aiškinantis pasaulį, žmoniją ir žmogų; taip pat tikėjimą atitinkantys ir realizuojantys apeiginiai veiksmai bei tikinčiųjų visuomeninė organizacija.

etninė kultūrinė žmonių bendruomenė, kurios narius sieja bent keletas iš šių požymių: bendra kalba, bendra religija, bendra istorinė praeitis, daugiau ar mažiau aiškus teritorinis apsigyvenimo centras. Tačiau svarbiausias tautiškumo kriterijus yra pačių žmonių savimonė, tai, kuo jie patys save laiko, kokiai tautai jaučiasi priklausą.

istorinė sritis Azijoje tarp Tigro ir Eufrato upių, vienas seniausių civilizacijos centrų.

ideografinis skiemeninis raštas, kurio ženklus sudaro pleišto pavidalo brūkšnelių deriniai. Sukūrė šumerai iš piktografinio rašto IV tūkstm. pr. Kr. Vėliau panašų raštą naudojo akadai, elamitai, hetitai. Šumerų rašte buvo apie 1000, akadų – apie 300 rašto ženklų. Rašyta iš pradžių vertikaliais stulpeliais iš dešinės į kairę, vėliau – eilutėmis iš kairės į dešinę. D dešifruotas XIX-XX a.

(gr. epos – žodis), didelės apimties, dažnai eiliuotas kūrinys arba kūrinių ciklas istorine ar mitologine tema. Seniausias graikų poezijos žanras, parašytas hegzametru. Seniausias herojinis E – Homero „Iliada“ ir „Odisėja“. Žymus E kūrėjas buvo Hesiodas („Darbai ir dienos“, „Teogonija“). Nėra tikrų žinių, ar baltai turėjo sukūrę savąjį E.

(lot. codex – knyga), sistemiškas tam tikrą visuomeninių reikalų sritį reguliuojančių teisės normų rinkinys.

(gr. astrologia iš astron – žvaigždė + logos – mokslas), su astronomija glaudžiai susijęs mokymas apie žvaigždžių ir planetų išsidėstymo bei įvykių žmogaus ir visuomenės gyvenime ryšius, jais pagrįstas pranašystes. Ypač populiari vėlyvaisiais viduramžiais – XIV-XV a. Iš valdovų gaunamu atlygiu susiviliodavo ir daugelis žymių to meto mokslininkų – astronomų, matematikų, medikų ir kt. Be A neišsiversta ir medicinoje.

(egipt. peraa – didelis namas, rūmai), sen. Egipte taip vadinti valdovo rūmai; Naujosios karalystės laikais (nuo XVIII dinastijos; XVI-XIII a. pr. Kr.). F imtas vadinti ir valdovas, nors oficialiai tai niekada nebuvo valdovo titulas. F tituluoti: Horo, Auksinio Horo, Aukštutinio ir Žemutinio Egipto Viešpačio, Dviejų žemių Viešpačio, Ra sūnaus ir Dviejų diademų Viešpačio titulais.

(gr. hieroglyphika, iš hieros – šventas ir glyphe – raižinys): 1. figūriniai ženklai, žymintys ištisas sąvokas ir žodžius arba skiemenis ir garsus (egiptiečių, kinų, japonų, nedantiraštiniai hetitų rašto ženklai);
2. ženklai tokio rašto, kuriame ideogramos jungiamos su fonetiniais ženklais;
3. perkeltine prasme – sunkiai įskaitomas raštas.

(gr. papyros), rašomoji medžiaga nuo seniausių laikų gaminta iš Nilo upės pakrantėje augančios žolės Cyperus papyrus. Ant jo užrašyti daugelis sen. egiptiečių, graikų, romėnų rašto paminklų, net ankstyvaisiais viduramžiais buvo pagrindinė rašomoji medžiaga. P ir ant jo parašytus šaltinius tyrinėja speciali istorijos pagalbinė disciplina papirologija.

(gr. deka – dešimt ir logos – žodis, sąvoka), dešimt dievo įsakymų; judėjų ir krikščionių religinės moralės principai.

pirmoji Biblijos dalis. Senąjį Testamentą Šv. Raštu pripažįsta judėjai, krikščionys. Katalikų kanoninį Senąjį Testamentą sudaro 46 knygos. Judėjai ypatingą reikšmę teikia pirmosioms 5 knygoms – Pradžios, Išėjimo, Kunigų, Skaičių, Pakartoto Įstatymo – vadinamoms Tora (Penkiaknyge). Dar įeina Istorinės knygos, Poetinės ir Moralinės knygos, Pranašų knygos.

penkios pirmosios Senojo Testamento knygos (Penkiaknygė). Joje surašytas Dievo įstatymas, duotas Mozei ant Sinajaus kalno.

šventasis raštas (gr. biblia iš biblion – knyga), šventųjų knygų rinkinys, sudarantis judaizmo ir krikščionybės religijų tikėjimo pagrindus. B sudaro Senasis ir Naujasis Testamentai, arba 66 (pagal katalikų kanoną – 73) kanoninės (dievo apreikštos) įvairaus turinio, įvairių autorių ir skirtingu laiku parašytos knygos. Originalieji tekstai rašyti hebrajų, aramėjų, graikų k. B daugelį kartų išversta į skirtingas kalbas

(gr. išsklaidymas): 1. dalies tautos gyvenimas svetur; pati taip gyvenanti tautos dalis;
2. kurios nors tikybos žmonių gyvenimas tarp kitatikių; taip gyvenančių žmonių grupė. (pvz., D sudaro žydai, kurie pasklido po pasaulį tiek dėl karų ar trėmimų, tiek keliaudami bei prekiaudami.)

dualistinė senovės Persijos religija, įkurta Zoroastro (Zaratustros) – Z kūrėjo ir pranašo), galbūt susijusi su Indijos vedų religija. Griežtai etinės krypties: žmogus turįs galimybę pasirinkti – blogu elgesiu remti Angrą Mainjų (svarbiausią piktąją dvasią) ar gerais darbais prisidėti prie neišvengiamos Ahūros Mazdos (šviesos ir gėrio dievo) pergalės šio pasaulio pabaigoje. Z iš Persijos išstūmė islamo ekspansija.

(gausus + dievas), daugelio dievų kultas. Tai tam tikras religijos raidos etapas, kuriame susiformuoja suasmenintų, individualizuotų dievų sąvoka. Jų panteono hierarchinė struktūra atspindi ankstyvąjį klasinį visuomenės susiskaldymą. Palaipsniui politeizme išryškėjo vyriausios dievybės sąvoka, vedanti į monoteizmą.

tikėjimas vienu dievu, viendievystė. Pirmoji monoteistinė religija – judaizmas.

(?1728-?1686 pr. Kr.), Babilonijos karalystės valdovas – Babilonijos įstatymų kodekso autorius.

(mirė apie 1349 pr. Kr.), Egipto faraonas (1358-1349 pr. Kr.) iš XVIII dinastijos. Veikiausiai buvo faraono eretiko Echnatono žentas, po jo mirties perėmęs valdžią. Žynių spaudimas buvo toks stiprus, kad jaunasis faraonas paliko Achetatoną ir vėl grįžo į senąją sostinę Tėbus. Mirė jaunas, manoma, 18 metų. Jo kapą Karalių slėnyje 1922 atrado anglų archeologas H. Karteris.

Egipto karalius Amenchotepas IV (1353-1335 pr. Kr.), šiuo vardu pasivadinęs Atono (Saulės disko dievo) garbei. Neilgai tetrukusia Egipto religijos reforma šis karalius Atono kultu pakeitė Amono Ra ir visus kitus kultus. Pastatė naują didingą sostinę Achetatoną (dabartinę Amarną).

pirmasis Izraelitų patriarchas, pripažįstamas judaizmo, krikščionybės ir islamo. Pagal Senąjį Testamentą, kilęs iš p. Mesopotamijos miesto Ūro. Dievo palieptas, iškeliavo į Kanaano žemę. Garsėjo dievobaimingumu ir ryžosi paaukoti Jahvei savo sūnų Izaoką. Jahvė sustabdė A nuo šio žingsnio ir pažadėjo Izraelitus padaryti „išrinktąja tauta“. Tikėtina, kad A buvo vienos semitų genčių, migravusios ieškant tinkamų ganyklų (XIX-XVI a. pr. Kr.), vadas. Duomenų apie A randama Senojo Testamento Pradžios knygoje.

sen. žydų genčių politinis vadas, Jahvės pranašas, Penkiaknygės autorius. Gyveno XIII a. pr. Kr. Jahvės įsakymu išvedė žydus iš Egipto nelaisvės, ant Sinajaus kalno gavo iš Jahvės 10 Dievo įsakymų, visų žydų vardu sudarė su Jahve sutartį ir vedė juos į Pažado žemę. Judaizme, krikščionybėje ir islame vienas didžiausių pranašų.

(kt. Jehova), šventasis Izraelio dievo vardas, kuris buvo apreikštas Mozei. Sudarytas iš tetragramos jhvH. Reiškia „Aš, kuris esu“. Jį buvo nevalia tarti, tad kai hebrajai garsiai skaitydavo šventraštį, šį vardą pakeisdavo į adonajų („Viešpatį“). Vėliau žydai į tetragramą įrašė trūkstamus balsius ir ją ištardavo jahvė. Atsirado ir netaisyklinga šio vardo forma „Jehova“.

Saulius – Senojo Testamento veikėjas – pirmasis Izraelio karalius.

Dovydas – antrasis žydų karalius, karo vadas, poetas ir pranašas.

Saliamonas – (965-928 pr. Kr.), pagal Sen. Testamentą, trečiasis Izraelio karalius, Dovydo sūnus. Valdydamas taikos metu, S išgarsėjo išmintimi ir sąjungomis su Egiptu ir Finikija.