Datos, sąvokos, asmenybės

žr. žodyne septyni Romos karaliai

---

didžiausia pasaulio religija, apimanti apie 37 proc. visų pasaulio tikinčiųjų.

Daugiau – žodyne.

313 m. sen. Romos imperatoriaus Konstantino išleistas normatyvinis aktas, kuriuo suteikė laisvę išpažinti pasirinktą religiją ir uždraudė persekioti krikščionis.

Flavijus Didysis (lot. Flavius Theodosius; 346-395), Romos imperatorius 379-395. Sugebėjo apginti imperijos sienas nuo gotų puldinėjimų, apgyvendindamas juos pietiniame Dunojaus krante. 395 užvaldė visą imperiją. Krikščionybės šalininkas, uždraudė pagoniškus kultus, olimpines žaidynes (393). Mirdamas padalijo imperiją sūnums: Honorijui – Vakarus, Arkadijui – Rytus.

---

(lot. patricii, greičiausiai iš – patres – tėvai), privilegijuotas Romos respublikos laikų socialinis sluoksnis. Ankstyvosios respublikos laikais turėjo privilegiją dalyvauti senato posėdžiuose ir būti renkami konsulais. Vykstant luomų kovai, buvo priversti dalytis politinę valdžią su įtakingiausiomis ir turtingiausiomis plebėjų giminėmis. Vėliau iš šios patricijų ir plebėjų sąjungos susikūrė valdininkų aristokratija – nobilitetas. Imperijos laikais imperatoriai turėjo teisę skirti naujus P, taigi P virto labiau garbės, o ne realios valdžios titulu.

(lot. forum – aikštė, prekyvietė), centrinė romėnų miesto aikštė, politinio, kultūrinio, religinio ir ekonominio gyvenimo centras.

(lot. plebs – liaudis): 1. ankstyvosios Romos socialinis sluoksnis, kurį greičiausiai sudarė Romos apylinkių gyventojai ir naujai atvykę Romoje įsikurti žmonės. P buvo laisvieji asmenys, bet neturintys politinių teisių. V-III a. pr. Kr. tarp P ir patricijų vyko luomų kova, pasibaigusi P teise dalyvauti politikoje. Vėlyvosios Romos respublikoje iš P ir patricijų susiformavo valdininkų aristokratija – nobilitetas;
2. vėlyvosios Romos respublikoje ir imperijos laikais P vadinti neturtingiausieji piliečiai, kaip priešprieša senatoriams.

valstybės valdymo forma, kai aukščiausi valstybės valdymo organai yra renkami.

(lot. senatus iš senex – senis) sen. Romos respublikos laikais – šalia tautos susirinkimų pagrindinė valstybės valdymo institucija. S turėjo teisę tvarkyti užsienio reikalus, prižiūrėti valstybės finansus ir nuosavybę, spręsti taikos ir karo klausimus, sudaryti taikos sutartis. Tvirtindavo tautos susirinkimų sprendimus, kurie įsigaliodavo tik S pritarus. Respublikos laikais S sudarė 300, o Cezario įsakymu net 900 senatorių. Imperijos laikais S ilgainiui neteko savo politinių galių, senatorius skirdavo pats imperatorius.

(lot. tribunus) sen. Romos pareigūnas, renkamas iš plebėjų. Pradžioje rinkti 2, vėliau net 10. Jie turėjo neliečiamybės statusą ir gynė plebėjus nuo patricijų savivalės. Tribūnas turėjo teisę vetuoti daugelio pareigūnų, išskyrus diktatoriaus ir cenzoriaus, sprendimu.

(lot. draudžiu), taisyklė, pagal kurią kolegialus valdžios organas negali priimti sprendimo, jeigu nors vienas jo narys pasisako prieš. Kitaip tariant, tai yra vienbalsiškumo reikalavimas.

(lot. dictator), susidarius ypatingai padėčiai ar karo atvejais Senato nutarimu 6 mėnesių laikotarpiui konsulų skiriamas Romos pareigūnas. Pirmą kartą išrinktas 500 pr. Kr. Neribotam laikui D pareigas užėmė Sula (81 pr. Kr.) ir Cezaris (48 pr. Kr.). Dėl šios pareigybės nepopuliarumo Augustas jos atsisakė.

(lot. consul) aukščiausia Romos Respublikos pareigybė, įvesta 509 pr. Kr. Nuolat būdavo 2 K, kuriuos rinkdavo centurijų komicijuose vienerių metų kadencijai. Ankstyvosios respublikos laikais K galėjo būti tik patricijai. Nuo IV a. pr. Kr. vienas iš konsulų turėjo būti renkamas iš plebėjų. K šaukdavo senato ir komicijų posėdžius ir jiems pirmininkavo. Karo atveju vadovavo kariuomenei. Imperijos laikais daugelį K teisių perėmė imperatoriai, o pati pareigybė buvo garbės ir pripažinimo ženklas.

(lot. Leges duodecim tabularum), sen. Romos įstatymų rinkinys. 451 pr. Kr. išrinkta 10 vyrų (lot. decemviri) kolegija buvo įpareigota parengti ir surašyti Romos įstatymus. 12-oje bronzos lentelių surašyti įstatymai suvaidino reikšmingą vaidmenį tolesnėje Romos teisės raidoje. Jie apie 1000 metų buvo visos Romos teisės pagrindas ir šaltinis, reguliavęs privatinę, viešąją ir religinę teisę. D darė įtaką ir Romos švietimui, nes jaunimas iš jų mokėsi skaityti.

(lot. expansio – plėtimas, skleidimas), valstybių (dažniausiai imperialistinių) įtakos ir viešpatavimo sferų plėtimas.

(lot. provincia) sen. Romos valstybės dalys, esančios už Italijos ribų. Pirmąja P tapo Sicilija po I Pūnų karo (241 m. pr. Kr.). Baigiantis respublikos laikotarpiui jų buvo daugiau kaip 30. Jas valdė prokonsulai arba propretoriai. Vienas iš jų buvo G. J. Cezaris, valdęs Galiją 58-50 m. pr. Kr.

(lot. socii), romėnų vadintos italikų gentys, kurios pajungtos nors ir liko autonomiškos, bet privalėjo teikti Romai pagalbinę kariuomenę (dažniausiai raitelius). Kai šioms gentims nepavyko įgyvendinti teisėto reikalavimo gauti pilną Romos pilietybę, 90-88 pr. Kr. kilo vad. S karas; po jo italikams buvo suteikta Romos pilietybė.

ginkluota kova šalies viduje tarp atskirų skirtingų pažiūrų visuomenės sluoksnių.

(lot. imperium – valdžia, valstybė), monarchinė valstybė, į kurią įeina nukariauti kraštai, kolonijos, o valdovas yra imperatorius.

(lot. principatus iš princeps – pirmasis), Romos imperijos valdymo sistema, egzistavusi nuo Augusto iki Diokletiano laikų (27 pr. Kr.-284). Oficialiai buvo išlaikytos respublikos laikų valdžios institucijos, realiai princepsas, arba imperatorius, tapo pirmuoju senatoriumi ir piliečiu. Princepso rankose buvo koncentruota ir didelė dalis vykdomosios valdžios: kai kurių provincijų valdymas, vadovavimas kariuomenei, liaudies tribūno, pontifiko, konsulo, cenzoriaus pareigos.

romėnų taika – pirmieji 200 m. po Augusto Oktaviano valdymo. Visoje imperijoje viešpatavo taika; niekas negrasino valstybei iš išorės.

(lot. dominatus – viešpatavimas), neribota monarchija Romoje, kurią III a. pab. įvedė Dioklecianas. Buvo panašus į sen. Rytų despotiją. Senatas ir kitos politinės institucijos prarado turėtą politinę galią.

(gr. barbaroi), graikų kultūros klestėjimo laikotarpiu taip buvo vadinami svetimtaučiai, nemokantys graikų kalbos ir nesusipažinę su graikų kultūra. Romos laikais šiuo vardu imta vadinti visas gentis, kurios puldinėjo Romą, arba tas, kurias siekė nukariauti patys romėnai.

IV-VI a. germanų genčių migracijos iš Š. Europos iki pat Š. Afrikos laikotarpis. Jo metu žlugo V. Romos imperija, o jos teritorijoje įsikūrė germanų karalystės įpėdiniai (vestgotai, ostgotai, frankai ir kt.).

(gr. Hunnoi, lot. Hunni), genčių sąjunga. Susiformavo II-IV a. Pauralės ir Pavolgio stepėse. Hunų žygiai paspartino Didįjį tautų kraustymąsi. IV a. hunai pradėjo veržtis į Vakarus ir 372 pavergė alanus. 375 Juodosios jūros pakrančių stepėse pavergė ostgotus, o 376 vestgotus privertė trauktis į Trakiją. 394-420 hunų žygiai siekė Panoniją. Kartu su Romos imperija hunai kovojo su germanais: prieš Alarichą (402 m.), Radagaisą (406 m.), burgundus (434 m.). Atilos (434-453 m.) laikais hunai 437 įsiveržė į Romos imperiją ir pasiekė Konstantinopolį. 451 hunų sąjunga įsiveržė į Galiją, nusiaubė Mecą, Strasburgą, Vormsą, Maincą, apgulė Orleaną. Katalauno laukuose pralaimėjo jungtinei romėnų ir germanų (vestgotų ir frankų) kariuomenei. 452 hunai niokojo Italiją. Mirus Atilai, 455 hunai buvo sumušti, o jų sąjunga iširo.

indoeuropiečių genčių grupė. Nuo II a. pr. Kr. pabaigos dalis genčių pradėjo puldinėti Romos imperiją. Romėnai iš pradžių sėkmingai atremdavo jų puolimus ir patys užgrobdavo G žemes. Po sėkmingo cheruskų ir kitų genčių sukilimo romėnai buvo priversti atsisakyti užkariavimų. G ir romėnų valdų sienomis tapo Reinas ir Dunojus. G genčių pagrindu susiformavo šios Vakarų Europos tautos: vokiečiai, danai, norvegai, švedai, olandai.
Daugiau – žodyne.

germanų gentys; 455 m. nusiaubė Romą ir sunaikino daug antikinės kultūros paminklų. Iš čia kilo žodžiai vandalas (tamsuolis, barbaras, kultūros vertybių naikintojas) ir vandalizmas (barbariškas kultūros vertybių, meno paminklų griovimas).

pirmykščiai religiniai tikėjimai ir kultai, pasireiškiantys fetišizmo, totemizmo, magijos, animizmo, politeizmo forma (lietuviai irgi laikėsi pagonybės).

Biblijos dalis, kurią sudaro skirtingų literatūrinių formų tekstai. Keturi jų yra evangelijos. Pasakoja apie Kristaus gimimą, krikštą, veiklą, mirtį ir prisikėlimą. 21 knyga parašyta laiškų forma. Paskutinė knyga – apreiškimas Jonui – atskleidžia Dievo valią ateičiai.

(gr. apostolos – pasiuntinys), Jėzaus Kristaus išsirinktas mokinys. Naujajame Testamente minimi 12 A, kuriuos Jėzus Kristus išsirinko savo pirmaisiais mokiniais ir pasiuntiniais visame pasaulyje. A buvo: Petras, jo brolis Andriejus, Zebediejaus sūnus Jokūbas vyresnysis, jo brolis, Jonas, Pilypas, Baltramiejus, Tomas, Matas, Alfiejaus sūnus Jokūbas, Jaunesnysis Tadas, vadintas Judu Tadu, Simonas Kanaanietis, Judas Iskarijotas. Judui Iskariotui nusižudžius, dvyliktuoju A buvo išrinktas Motiejus. Vėliau A pašaukti Paulius Tarsietis ir Barnabas.

(lot. edictum – įsakymas, paskelbimas): 1. sen. Romos magistrato (pretoriaus, konsulo), provincijos gubernatoriaus normatyvinis aktas, skelbiamas pradedant eiti pareigas ir galiojantis per visą jo kadenciją kaip veiklos programa;
2. karaliaus, imperatoriaus normatyvinis aktas.

(247-183 pr. Kr.), Kartaginos karo vadas. 219 pr. Kr. H užkariavus Sagunto miestą prasidėjo II pūnų karas (218-201 pr. Kr.) prieš Romą. Netikėtai persikėlęs per Alpes, 218-216 pr. Kr. sudavė keletą karinių smūgių Romai. Tik silpna kartaginiečių parama sutrukdė H įtvirtinti savo pasiekimus. 215 pr. Kr. prie Nolos patyrė nesėkmę, o 207 pr. Kr. romėnai prie Metauro sutriuškino ir jo brolio armiją. 203-202 pr. Kr. Scipiono karinė akcija Afrikoje jį galutinai išvijo iš Italijos. 201-195 pr. Kr. ėjo Kartaginos sufeto pareigas, tačiau, romėnams reikalaujant jį išduoti, 195 pr. Kr. pabėgo į Siriją, vėliau į Bitiniją. 193 pr. Kr. nusinuodijo. H garsėjo kaip beprotiškai drąsus karo vadas ir puikus organizatorius, lanksčiai derinęs taktiką ir strategiją.

(lot. Gaius Iulius Caesar, 100-44 pr. Kr.), Romos politinis veikėjas, karo vadas, rašytojas. 58-51 pr. Kr. nukariavo Galiją. 48 pr. Kr. neribotam laikui pasiskelbė diktatoriumi. Nuo 45 pr. Kr. valdė valstybės iždą, kariuomenę, kaldino monetas, įgyvendino kai kurias reformas: iki 900 narių išplėtė senatorių skaičių, reformavo kalendorių, skatino kolonizaciją, dalijo pilietybės teises. Monarchinio pobūdžio valdymas sukėlė respublikoniškųjų politikų opoziciją ir galiausiai 44 03 15 C buvo nužudytas Senate. Išgarsėjo ir kaip rašytojas: jo „Galų karo užrašai“ (De bello Gallico) yra pirmas išsamus rašytinis šaltinis apie germanų gentis, „Užrašai apie pilietinį karą“ (De bello civili) – svarbus I a. pr. Kr. Romos istorijos šaltinis.

(lot. Gaius Octavius Augustus; 63-14 pr. Kr.), Romos politinis veikėjas, pirmasis Romos imperatorius (27-14 pr. Kr.). A valdymo laikai – Romos klestėjimo metas. A siekė stiprinti romėnų tautiškumą, bandė atkurti senąsias moralines vertybes: atsidavimą valstybės reikalams, kareivišką drausmę. Apie save telkė Romos intelektualus, poetus, menininkus, istorikus. Pasižymėjo kaip talentingas valdovas ir administratorius, besirūpinęs visomis gyvenimo sferomis.

(lot. Marcus Ulpius Traianus; 53-117), Romos imperatorius (98-117). 106 nugalėjo dakus, įkūrė ten romėnų provinciją. Pergalei prieš dakus pažymėti surengė 123 dienų žaidynes. 114-116 kariavo prieš partus, užkariavo Armėniją, Asiriją, Mesopotamiją. Imperija jo laikais užėmė didžiausią teritoriją. Vykdė labai toliaregišką vidaus politiką, globojo mokslą, švietimą, rūpinosi imperijos komunikacijų sistema, pastatė T forumą (107-113). Gerai sutarė su Senatu ir net pelnė geriausio imperatoriaus titulą (Princeps Optimus).

(lot. Spartacus; žuvo 71 pr. Kr.), 73-71 pr. Kr. Romos vergų sukilimo, apėmusio P. ir Vid. Italijos sritis, vadas.

(lot. Attila), klajoklių hunų karo vadas 434-453. Dėl žiaurių hunų žygių A pravardžiuotas „Dievo rykšte“. 447 nusiaubė R. Romos imperiją, 451 įsiveržė į Galiją, bet Katalauno mūšyje buvo sumuštas Aecijaus. 452 puolė š. Italiją, užgrobė Milaną, Akvilėją. Dėl hunų stovyklose kilusios epidemijos pasitraukė už Dunojaus. Mirė per savo vestuvių puotą.

(lot. Marcus Tullius Cicero; 106-43 pr. Kr.), Romos respublikos politikas, žymiausias romėnų oratorius, retorikas, filosofas, romėnų prozos pradininkas. Po Cezario nužudymo rėmė respublikoniškos pakraipos politikus, kritikavo Antonijų. Pastarojo įsakymu paskelbtas už įstatymo ribų ir nužudytas. Paliko gausų literatūrinį palikimą, skirstomą į kalbas (išliko 58), retorikos darbus, filosofijos veikalus ir laiškus. C darbai skaityti jau senovėje, o Renesanso laikais tapo išsilavinusio žmogaus mokymosi pagrindu.

(hebr. Ješua, Jošua – išgelbėtojas), knygų ir nekrikščioniškųjų autorių J. Flavijaus, Tacito, Svetonijaus, Plinijaus Jaunesniojo duomenimis, religinis reformatorius ir naujos religijos kūrėjas, gyvenęs Erodo Antipo laikais Palestinoje. Gimė Judėjos Betliejuje Erodo Didžiojo viešpatavimo pabaigoje. Iki 27 metų veikiausiai gyveno Nazarete, vėliau pradėjo savo viešąją veiklą Galilėjoje, Samarijoje, Judėjoje. Priešinosi formalizuotam fariziejų ir kitų žydų požiūriui į tikėjimą, skelbė Dievo karalystės, tikėjimo bei meilės eros pradžią. Konservatyviosios Jeruzalės teokratijos buvo apkaltintas kurstąs politines aistras. Būdamas 30 ar 33 metų romėnų prokuratoriaus Pontijaus Piloto nuteistas mirties bausme nukryžiuojant. Daugumos krikščionių Bažnyčių pripažįstamas Švč. Trejybės antruoju asmeniu.

(Paulius Tarsietis, 8-67), apaštalas ir 13 Naujojo Testamento laiškų autorius. Tikrasis vardas Saulius. Gimė M. Azijos Tarso mieste. Buvo susipažinęs su judaistine ir helenistine tradicijomis. Pradžioje P įnirtingai persekiojo Jėzaus Kristaus mokymo sekėjus, o nuo 36 tapo fanatišku naujojo tikėjimo šalininku. Vadinamas pagonių apaštalu, nes pirmasis pradėjo skelbti Jėzaus mokymą ne žydams. Sukūrė krikščionių bendruomenes M. Azijoje, Graikijoje, Kipre, Makedonijoje. Būdamas universalizmo šalininkas, turėjo didelės įtakos krikščionybės atsiskyrimui nuo judaizmo. Pasak krikščioniškosios tradicijos, buvo nukirsdintas Nerono krikščionių persekiojimo laiku.

Liucijus Domicijus Ahenobardas (lot. Lucius Domitius Ahenobardus Nero; 37-68), Romos imperatorius 54-68. Klaudijaus posūnis ir įpėdinis. 54-59 padedant Senekai ir gvardijos prefektui Būrui valdė labai nuosaikiai, tačiau laikui bėgant vis labiau ryškėjo jo polinkis į despotizmą. N valdant 64 m. Romoje kilo gaisras, nuniokojęs didžiąją miesto dalį. Po gaisro N įsakymu mieste prasidėjo didelės statybos, pastatyti Aukso rūmai (Domus aureus), praplatintos pagrindinės gatvės. Sklido gandai, jog būtent N įsakymu miestas buvo padegtas, norint atlikti tas urbanistines statybas. Gaisro sukėlimu N apkaltino krikščionis, pirmasis iš Romos imperatorių paskelbęs jų persekiojimą. 68 m. prasidėjusio sukilimo metu nusižudė.

Flavijus Valerijus Konstantinas (lot. Flavius Valerius Constantinus; 285-337), Romos imperatorius (306-337). Graikų miesto Bizantijo vietoje 330 pastatė Konstantinopolio miestą, tapusį imperijos sostine. Svarbus K požiūris į krikščionybę. 313 Milano ediktu jis garantavo krikščionims tikėjimo laisvę, grąžino konfiskuotus krikščionių turtus ir panaikino jų teisių apribojimus. 325 sušaukė Nikėjos Bažnyčios susirinkimą. Prieš mirtį pasikrikštijo.