Datos, sąvokos, asmenybės

nacionalinių revoliucijų banga apėmusi daugelį valstybių 1848-1849. Pirmiausia revoliucija kilo Prancūzijoje, o vėliau prasidėjo Vakarų ir Vidurio Europos valstybėse. Prancūzijoje revoliucija buvo nukreipta prieš absoliutizmą, Italijoje ir Vokietijoje dėl valstybių suvienijimo, Austrijos imperijoje tautų reikalavimai įvairavo nuo konstitucijos paskelbimo (austrai), kultūrinės autonomijos ir savivaldos suteikimo (čekai, lenkai, kroatai ir kt.) iki nepriklausomos valstybės sukūrimo (vengrai). Todėl šios revoliucijos vadinamos „Tautų pavasariu“.

1815 Vienos kongrese atkūrus Italijos kunigaikštystes, dalį teritorijos perdavus valdyti Austrijai, prasidėjo nacionalinė italų kova už susivienijimą. Nei 1820, sukilimų, nei 1830 ir 1848 revoliucijų metu sukurti vieningos Italijos nepavyko. Tik iškilus ir sustiprėjus Pjemonto-Sardinijos karalystei, jos ministru pirmininku tapus Kamilui Kavurui, 1859 buvo laimėtas karas prieš Austriją. 1860 prie Pjemonto-Sardinijos buvo prijungta Toskana, Modena, Parma, kilo sukilimai pietinėse Italijos kunigaikštystėse. Dž. Garibaldžio vadovaujami sukilėliai išvijo Abiejų Sicilijų karalių Pranciškų II. 1861 03 14 Italijos parlamentas išrinko Pjemonto valdovą Viktorą Emanuelį II Italijos karaliumi. 1870 prie Italijos buvo prijungta Popiežiaus sritis, Roma paskelbta karalystės sostine.

(1870-1871), karas dėl viešpatavimo kontinentinėje Europoje. Prūsija siekė suvienyti Vokietijos žemes. 1870 07 19 prancūzai paskelbė karą Prūsijai, bet patyrė pralaimėjimą ir 1871 02 26 Versalyje buvo priversti pasirašyti preliminarinės taikos sutartį. Po Paryžiaus komunos įvykių 1871 05 10 pasirašyta Frankfurto taikos sutartimi prancūzai neteko dalies savo žemių. Svarbiausi karo rezultatai: susikūrė Vokietijos imperija, Prancūzijoje žlugo II imperija ir susikūrė III respublika.

1864 Prūsija nugalėjo Daniją ir atsiėmė Šlėzvigo bei Holšteino kunigaikštystes. 1866 kare su Austrija Prūsija taip pat pasiekė pergalę. 1870-1871 kare sutriuškinus Prancūziją Vokietija buvo suvienyta. 1871 01 18 Versalio rūmų veidrodžių salėje vokiečių kunigaikštysčių valdovai iškilmingu aktu paskelbė apie Vokietijos imperijos sukūrimą. Valstybės imperatoriumi tapo Prūsijos karalius Vilhelmas I, kancleriu O. fon Bismarkas.

XIX a. I p. sparčiai augant Amerikos teritorijai, ekonominiai galiai, vis labiau aštrėjo prieštaravimai tarp šiaurinių valstijų, plėtojusių prekybą, pramonę, laisvą rinką, neigusių vergiją ir agrarinių pietinių valstijų, kuriose vyravo medvilnės ir tabako plantacijos, paremtos vergų darbu. Kompromisiniai mėginimai atskirti valstijas, kuriose buvo vergija, nuo šiaurinių nedavė rezultatų. 1860 prezidentu išrinkus vergiją smerkusį A. Linkolną, pietų valstijos paskelbė apie išstojimą iš sąjungos. 1861 04 12 iš pietinių valstijų, sudariusių Amerikos valstijų konfederaciją, pradėjo šiaurinių valstijų karinių fortų apšaudymą, kilo karas, trukęs ketverius metus. Karo pradžioje persvarą turėjo talentingo generolo R. Li vadovaujama pietiečių kariuomenė. 1862 prezidentas A. Linkolnas paskelbė apie vergijos panaikinimą. Po to pietiečių jėgos ėmė sekti ir 1865 04 buvo priverstos kapituliuoti. Kare žuvo per 500 tūkst. žmonių.

(lot. imperium – viešpatavimas, imperija), XIX-XX a. pr. epocha ir valstybių nacionalistinė politika, kurios tikslas buvo plėsti savo teritorijas, vykdyti agresyvią kolonijinę politiką, įsiviešpatauti pasaulyje, pavergiant kitas tautas. XIX a. 8 deš. visų Europos valstybių gyventojai ėmė reikalauti, kad jų vyriausybės neatsiliktų nuo Didžiosios Britanijos, plėstų kolonijas. Kolonijų grobimas buvo pagrindžiamas ekonominiais argumentais: reikia aprūpinti augančią pramonę žaliavomis, prekių realizacijos rinkomis, sukurti gyvenimo vietas sparčiai didėjančiam gyventojų skaičiui, aprūpinti pigiais maisto produktais. Vėliau atsirado socialdarvinizmo teorijos apie vienų nacijų, baltosios rasės žmonių pranašumą prieš kitas tautas. Į varžybas dėl „vietos po saule“ pirmiausia įsijungė Anglija, Prancūzija, Rusija, Italija, Vokietija, o taip pat JAV, Japonija. Kova dėl kolonijų ir įtakos sferų Afrikoje, Azijoje, Lotynų Amerikoje nuolat sukeldavo konfliktus tarp valstybių ir didino įtampą.

1914-1918 m. karas tarp dviejų koalicijų – Trilypės sąjungos (Vokietija ir Austrija-Vengrija, sąjungininkės Turkija, Bulgarija) ir Antantės (Didžioji Britanija, Prancūzija, Rusija, sąjungininkės Serbija, Japonija, Italija, Rumunija, JAV).

Daugiau – žodyne.

Vasario revoliucija – revoliucija, įvykusi 1917 m. ir nuvertusi monarchją Rusijoje. Valstybės valdymą perėmė Laikinoji vyriausybė.

Spalio perversmas (oficialus pavadinimas – Spalio socialistinė revoliucija) – bolševikų įvykdytas valdžios užgrobimas Rusijoje 1917 m. lapkričio 6-7 d. (senuoju kalendoriaus stiliumi spalio 24-25 d.). Rusijos valstybinės valdžios perėjimo iš Laikinosios vyriausybės bolševikinėms taryboms laikotarpis.

I pasaulinį karą pralaimėjusios Vokietijos paliaubos su Prancūzija, D. Britanija, JAV ir kt. antivokiškos koalicijos valstybėmis. Sutartis pasirašyta 1918 11 11 prancūzų maršalo Fošo vagone-salone Kompanjė miške Prancūzijoje.

pokyčiai Europoje ir Š. Amerikoje, industrializacija ir agrarinių visuomenių virtimas industrinėmis. Dėl didžiulių pokyčių ir poveikio žmonijai P dar vadinamas pramonine revoliucija. Industrializacijos užuomazgų būta jau XVIII a. pab. Anglijoje. Buvo išrastos ir įdiegtos pirmosios garo, verpimo, audimo mašinos, tai sudarė sąlygas smarkiai plėstis tekstilės pramonei, kalnakasybai. Geležinkelio, garlaivio išradimas atvėrė kelią revoliucijai transporto srityje. Žaibiškai keitėsi valstybių demografija, plėtėsi miestai, prie prekybos kelių, gamtos žaliavų šaltinių kūrėsi nauji gamybos centrai. Feodalinė visuomenės struktūra buvo galutinai suardyta, atsirado nauji visuomenės sluoksniai: darbininkai, pramonininkai. Dėl laisvų darbo rankų pertekliaus aštrėjo socialiniai prieštaravimai, dėl to kūrėsi naujos ideologijos, skirtingiems socialiniams sluoksniams atstovaujančios partijos.

socialinis procesas, pasireiškiantis miestų ir jų reikšmės visuomenės raidai didėjimu.

laisvoje darbo rinkoje savo jėgą priverstas pardavinėti darbininkų sluoksnis. Daugiausia jį sudarė be darbo likę amatininkai, jų mokiniai ir pameistriai, žemę praradę valstiečiai, žemės ūkio darbininkai, miestų padieniai darbininkai. XVIII a. pab. P ėmė kovoti už savo teises, prasidėjo vadinamasis luditų, arba mašinų laužytojų, judėjimas. Vėliau darbininkai ėmė burtis į profesines sąjungas. 1847 K. Marksas ir F. Engelsas paskelbė „Komunistų partijos manifestą“, raginusį vienytis visų šalių proletarus. Taip pradėjo kurtis pirmieji darbininkų politiniai susivienijimai – socialistų partijos.

tam tikros profesijos darbininkų ar tarnautojų organizacija, skirta ginti ir atstovauti savo profesijos reikalams. Atsirado XVIII a. pabaigoje-XIX a., Lietuvoje – XIX a. pabaigoje.

darbininkų profsąjungų judėjimo srovė. Atsirado XVIII a. pab. Anglijoje, vėliau paplito ir kitose V. Europos šalyse. Siekė apginti darbininkus nuo išnaudojimo, pagerinti jų darbo sąlygas, dėjo pastangas, kad parlamentai priimtų jų teises ginančius įstatymus.

(gr. emigratio – išsikėlimas), žmonių išsikėlimas dėl ekonominių, politinių, religinių priežasčių iš tėvynės į kitas valstybes.

(angl. luddites – pagal pameistrio N. Ludo pavardę; reikšdamas protestą prieš šeimininko savivalę, jis pirmasis sudaužė mezgimo stakles), XVIII a. pabaigos-XIX a. pradžios mašinų laužytojų judėjimo Anglijoje dalyviai. Luditai puldinėjo fabrikus, daužė juose mašinas, degino pastatus. Valdžia riaušes slopino. Šie veiksmai darbininkų padėties nepalengvino. Technikos pažanga negalėjo būti sustabdyta; sunaikinę mašinas, darbininkai netekdavo darbo. Luditų judėjimas baigėsi 1817 m.

politinė doktrina, savo ištakomis susijusi su prancūzų švietėjų idėjomis ir susiformavusi XIX a., pasisakanti už asmens laisvės principą. Kiekvienas asmuo turi teisę laisvai naudotis visomis teisėmis, planuoti savo gyvenimą, susirasti pragyvenimo šaltinį. Valstybės paskirtis – sudaryti sąlygas, užtikrinančias galimybę visiems žmonėms naudotis savo laisve, ir neleisti atsirasti laisvės suvaržymams, galintiems kilti tiek iš kitų asmenų, tiek iš vyriausybės. Liberalizmo ideologai vadovavosi Džono Loko teorija apie prigimtiną žmonių lygybę, prancūzų švietėjų Š. Monteskjė, Voltero idėjomis. Ekonominė doktrina buvo grindžiama anglo ekonomisto Adamo Smito laisvos rinkos, lygių galimybių ir konkurencijos teorija. Liberalizmo idėjos atsispindėjo JAV konstitucijoje, prancūzų Žmogaus ir piliečio teisių deklaracijoje. XIX a. liberalizmas tapo ekonomiškai ir politiškai sustiprėjusios buržuazijos ideologija.

viena didžiausių politinių ideologijų, susiformavusių XIX a. pr. Pradininku laikomas anglų filosofas E. Berkas, sukritikavęs Didžiąją prancūzų revoliuciją. Pagrindinės idėjos: valdžios legitimumo gynimas, tikėjimo, tradicijų palaikymas, pagarba autoritetams, prisirišimas prie praeities, kaip idealo.

XIX a. susiformavusi politinė teorija. Pradininkais laikomi K. Marksas ir F. Engelsas, „Komunistų partijos manifeste“ (1848) išdėstę pagrindines idėjas: darbininkai turi organizuotis kovai prieš išnaudojimą, nuversti esamas santvarkas ir pradėti kurti S – visuotinės lygybės, be išnaudojimo, visuomenę.

(pranc. nationalisme), politinė doktrina, skelbianti kiekvienos tautos teisę apsispręsti kurti savarankišką valstybę.

žmonių bendrija, susidariusi istorijos, kultūros, kalbos, teritorijos ir ekonominio gyvenimo bendrumo pagrindu.

kraštutinis nacionalizmas. Teigia, kad tam tikra tauta yra išskirtinė, geresnė už kitas, skatina tautų priešiškumą.

1830 revoliucija Prancūzijoje. Nors po Napoleono nuvertimo, restauracijos metais Prancūzijoje galiojo liberali konstitucija, garantuojanti tikėjimo, žodžio, spaudos laisvės, piliečių lygybę prieš įstatymą, nuosavybės neliečiamumą, šios teisės nuolat buvo ribojamos įvairiais įstatymais. Katalikybė buvo paskelbta valstybine religija, spaudos laisvė suvaržyta, rinkimų teisės apribotos įvedus cenzinę rinkimų sistemą. Nuo 1824 valdąs karalius Karolis X dar labiau ribojo piliečių teises. Po to, kai karalius paskelbė ordonansus, kuriais buvo numatyta visiškai panaikinti spaudos laisvę, padidinti turto cenzą rinkėjams, paleido parlamentą, Paryžiuje prasidėjo bruzdėjimai, 07 27-29 peraugę į sukilimą. Karolis X buvo nuverstas. Naujas karalius Lui Pilypas jau buvo tvirtinamas parlamente, buvo panaikinti laisvių, konstitucijos garantuotų, apribojimai.

darbininkų judėjimas Anglijoje XIX a. I-oje p. 1829 Anglijos parlamentui panaikinus draudimą kurti darbininkų organizacijas, 1836 buvo įkurta Londono darbininkų asociacija. Susilaukusi plataus darbininkų pritarimo, ši organizacija parengė ir 1839 paskelbė peticiją parlamentui People's Charter. Nuo jos kilo ir Č pavadinimas. Peticijoje buvo išdėstyti politinių reformų siūlymai: kasmet rengti rinkimus, sulyginti rinkimines apygardas, suteikti visuotinę rinkimų teisę vyrams, mokėti atlyginimą deputatams, panaikinti turto cenzą kandidatams. Č. idėjos greit išpopuliarėjo. Po peticija buvo surinkti keli milijonai parašų. 1848 trečią kartą parlamentui atmetus liaudies chartiją Č. baigėsi.

1848 m. Londone vokiečių kalba išleistas Karlo Markso ir Frydricho Engelso pirmas programinis komunistų dokumentas, kuriame išdėstytos svarbiausios marksizmo idėjos. Jie teigė, kad klasių kova yra pagrindinė istorijos varomoji jėga. Visa žmonijos istorija yra kova tarp tų, kurie turi kokio nors turto ir tarp tų, kurie jo neturi – tarp valdančiosios ir engiamosios klasės. Kapitalistinė pramoninė visuomenė išnaudoja ir naudojasi darbininkais, bet tai yra būtina pakopa pakeliui į pasaulinę komunistinę visuomenę, kurioje visi dirbs pagal galimybes, o gaus pagal protingus poreikius. Šiam tikslui pasiekti visų šalių darbininkai turi susivienyti, nepaisydami valstybinių sienų, ir turi būti pasiryžę įvykdyti revoliuciją, kuri sugriautų buržuazinę visuomenę. Marksistai propagavo internacionalizmą. Skirtumus tarp žmonių kuria klasinė priklausomybė, o ne odos spalva, kalba ar kultūra.

tarptautinis darbininkų partijų politinis susivienijimas. 1864 09 28 Londone anglų, prancūzų, vokiečių, lenkų ir kt. šalių darbininkų organizacijų atstovai įkūrė I-jį I, kuris vienijo 13 Europos šalių ir JAV darbininkus. Susivienijimui vadovavo Generalinė taryba, iki 1872 posėdžiavusi Londone. Perkėlus tarybą į Niujorką, Pirmasis I nustojo savo reikšmės ir 1876 išsiskirstė. Antrasis I buvo įkurtas 1889, veiklą plėtojo kongresuose. Pirmajame kongrese nutarta švęsti tarptautinę darbininkų solidarumo šventę 05 01. I pasaulinio karo metais antrasis I išsiskirstė. Po bolševikų perversmo Rusijoje Maskvai vadovaujant buvo įkurtas Komunistų I.

politinė organizacija, veikianti kokios nors programos, išreiškiančios šios organizacijos interesus ir idealus, pagrindu; stengdamasi programą įgyvendinti, siekia valdžios.

suma, kurią nugalėta valstybė pagal taikos sutartį turi sumokėti nugalėtojai.

istorinė sritis, susidariusi XVI a. apibus Priegliaus, jo intakų ir Nemuno žemupio baseine. 1525-1701 m. priklausė Prūsijos kunigaikštystei, 1701-1871 m. – Prūsijos karalystei, nuo 1871 m. – Vokietijos imperijai.

(vok. Deutsches Reich), kt. – Antrasis Reichas – valstybė Europoje, sukurta po pergalingo Prūsijos karo prieš Prancūziją, egzistavusi 1871–1918 m. Suvienytos Vokietijos vadovu tapo Prūsijos karalius Vilhelmas I.

(lot. segregatio – atskyrimas), rasinės nelygybės forma, reiškianti spalvotųjų gyventojų (dažniausiai juodaodžių) atskyrimą nuo baltųjų. Iki XX a. 7 deš. buvo paplitusi pietinėse JAV valstijose.

valstybė, valdanti kolonijas.

(lot. colonia – nausėdija iš colere – (ap)gyventi): 1. nesavarankiška šalis, neturinti valstybingumo, valdoma valstybės – metropolijos;
2. naujaisiais laikais – Europos valstybių įsigytos valdos užsienyje, dažniausiai užjūryje, ir kolonijinių valstybių pajungtos politiniais, ūkiniais ar kariniais tikslais. Valdžia priklauso metropolijos sukurtai kolonijinei administracijai, kuri valdo tiesiogiai arba netiesiogiai; vietos gyventojai dažniausiai krašto valdyme nedalyvauja, nors jiems ir gali būti suteikta ribota savivalda. Kolonijinių valstybių požiūriu, K – užsienis, tarptautinės teisės požiūriu – sudėtinė tų valstybių dalis. Metropolijos pilietybė K gyventojams dažniausiai suteikiama nebūdavo, kaip ir pilietinės, pvz., rinkimų, teisės. Tuo tarpu metropolijų gyventojai K turėjo dideles privilegijas. Plėtojosi įvairūs K tipai: kolonizacijos, arba persikėlėlių; ekonominės, arba eksploatacijos; karinės; teritorijos, į kurias siunčiami areštantai. Ilgiausiai K pavadinimas vartotas D. Britanijoje. Kitos šalys savo K dažnai vadino „užjūrio provincijomis“, „užjūrio teritorijomis“.

(angl. dominion iš lot. dominium – valdymas, viešpatavimas, teritorija), autonomiją įgijusi, bet ištikima karūnai Britanijos imperijos šalis. 1867-1947 D tapo tos užjūrio šalys, kuriose gyveno daug baltųjų persikėlėlių: Kanada (1867), kurios atžvilgiu ir buvo pirmą kartą pavartotas šis terminas, Australija (1901 pasiskelbė sandrauga), N. Zelandija (1907), P. Afrikos Sąjunga (1910). 1947 D terminas pakeistas apibūdinimu „Sandraugos narys“ ir 1952 pašalintas iš karalienės Elžbietos II titulų.

valstybės priklausomybės forma. Stipri valstybė (protektorius) per savo rezidentą tvarko silpnesnės šalies (protektorato) užsienio politiką ir kontroliuoja vidaus politiką.

Vokietijos, Austrijos-Vengrijos ir Italijos karinė politinė sąjunga, priešiška Prancūzijai ir Rusijai. Austrija-Vengrija ir Vokietija sudarė sutartį 1879 m., visos trys valstybės – 1882 metais. Sutarties dalyvės įsipareigojo suteikti viena kitai karinę paramą užpuolimo atveju. Tarp Trilypės sąjungos ir Antantės blokų kilo Pirmasis pasaulinis karas.

Didžiosios Britanijos, Prancūzijos ir Rusijos sąjunga prieš Vokietiją ir jos sąjungininkus. Sukurta įvairiomis sutartimis 1904-07 metais. Pirmojo pasaulinio karo metu Antantei priklausė daugiau kaip 20 valstybių, tarp jų JAV, Japonija, Italija.

Pirmojo pasaulinio karo metais prieš Antantę kariavusios Vokietija, Austrija-Vengrija, Turkija (1914), prie jų prisidėjusi Bulgarija (1915).

karas, kuriame dalyvauja visos svarbiausios didžiosios pasaulio valstybės. Priimta laikyti, kad vyko du pasauliniai karai: 1914-1918 m. – pirmasis ir 1939 -1945 – antrasis. Iki įsiliepsnojant Antrajam pasauliniam karui Pirmasis pasaulinis karas buvo vadinamas Didžiuoju karu.

varginančios kovos apkasuose Pirmojo pasaulinio karo metais, Vokietijai nepavykus Vakarų fronte staigiu smūgiu sutriuškinti Prancūzijos ir Anglijos kariuomenių. Vokiečių frontas prieš prancūzus ir anglus nusidriekė 700 km nuo Belgijos Šiaurės jūros pakrantės iki Šveicarijos. Kareiviai abipus fronto iškasė apkasus, įrengė įtvirtinimus, apjuosė juos spygliuotų vielų užtvaromis. Tiek vienos, tiek kitos pusės mėginimai pralaužti šį frontą panaudojus artilerijos ugnį, dujų atakas, buvo nesėkmingi, žuvo šimtai tūkstančių kareivių.

(pranc. front, iš lot. frons, kilm. frontis – kakta): 1. Rikiuotės priešakinė pusė; kovai išdėstyta kariuomenės pusė, atsukta į priešą;
2. rajonas, kuriame išdėstyta kariuomenė (pvz., antrojo pasaulinio karo metais – Rytų frontas).

Rusijos socialdemokratų darbininkų partijos (RSDDP) frakcija. Susikūrė 1903 metais RSDDP II suvažiavimo metu, kai partija suskilo į daugumą (bolševikus) ir mažumą (menševikus). Įvykdė 1917 Spalio perversmą Rusijoje.

Rusijos parlamentas, kurį po pirmojo posėdžio 1918 01 05-06 išvaikė bolševikai. Rinkimai į S įvyko 1917 11-12. Rinkimus laimėjo eserai, gavę apie 60 proc. balsų, bolševikai – 24 proc. Iš 707 delegatų 370 sudarė eserai, 175 – bolševikai, 40 – kairieji eserai, 16 – menševikai, 17 – kadetai, 80 – kiti. Esero V. Černovo pirmininkaujamas S paskelbė bolševikų vyriausybės dekretus negaliojančiais. 01 06 rytą raudongvardiečiai V. Lenino įsakymu išvaikė S delegatus ir prievarta nutraukė jo veiklą.

(lot. separatio – atskyrimas), taika, kurią be sąjungininkų žinios arba sutikimo sudaro valstybė, priklausanti kariaujančiai koalicijai. (pvz., 1917 m. pradžioje Rusijos caras Nikolajus II siekė separatinės taikos su Vokietija ir jos sąjungininkėmis; 1918 m. kovo 3 d. Brest-Litovske buvo pasirašyta Rusijos separatinė taika su Vokietija.)

(vok. Karl Marx; 1818-1883), istorinio materializmo ir „mokslinio socializmo“ pradininkas. M darbai padėjo atsirasti šiuolaikinei sociologijai, paveikė istorijos tyrinėjimus. Jo dialektinis bei istorinis materializmas tapo įtakingiausia šių laikų filosofine srove (marksizmu), kurią išplėtojo ir panaudojo revoliucijai V. Leninas.
Daugiau – žodyne.

(vok. Friedrich Engels; 1820-1895), marksizmo teoretikas. 1848 kartu su K. Marksu parašė „Komunistų partijos manifestą“, vadovavo I internacionalo kūrimui, II internacionalo veiklai.
Daugiau – žodyne.

(1807-1882), vienas iš italų XIX a. nacionalinio judėjimo lyderių. 1859-1861 vadovavo sukilėlių dėl Italijos susivienijimo būriams.

Prūsijos ir Vokietijos II-osios imperijos politinis veikėjas. 1862 tapęs Prūsijos ministru pirmininku B stiprino Prūsijos karinę galią, eile sėkmingų karų pasiekė Vokietijos suvienijimo. Dėl to dar vadinamas „Geležiniu kancleriu“. Iš Vokietijos kanclerio (ministro pirmininko) pareigų atsistatydino 1890 dėl nesutarimų su imperatoriumi Vilhelmu II.

JAV visuomenės ir politikos veikėjas. Buvo vienas abolicionistų judėjimo lyderių. 1854 šiaurinėse valstijose iš įvairių politinių grupuočių susikūrus Respublikonų partijai, tapo vienu iš jos lyderių, o 1860 kaip respublikonų kandidatas buvo išrinktas JAV prezidentu. Tam nepritariančios pietinės valstijos paskelbė secesiją. 1862 L pasirašė aktą dėl vergijos panaikinimo. 1864 buvo išrinktas antrai kadencijai. Pasibaigus pilietiniam karui, 1865 04 14 L pietiečių teroristo buvo nužudytas Vašingtono teatre.

(tikr. Vladimiras Uljanovas; 1870-1924), valstybės veikėjas, Sovietų Rusijos įkūrėjas. 1903 tapo bolševikų lyderiu, redagavo pagrindinį rusų socialdemokratų leidinį „Iskra“. Vadovavo 1917 spalio perversmui Rusijoje. Po perversmo tapo Sovietų Rusijos liaudies komisarų tarybos pirmininku ir komunistų partijos vadovu.