Datos
Vilniaus ir Vilniaus srities perdavimo Lietuvos respublikai ir Lietuvos - Sovietų Sąjungos savitarpio pagalbos sutartį pasirašė šalių užsienio reikalų ministrai J. Urbšys ir V. Molotovas 1939 m. spalio 10 d. Maskvoje. Lietuva atgavo sostinę, bet jos teritorijoje – Naujojoje Vilnioje, Prienuose, Alytuje ir Gaižiūnuose buvo įkurdintos SSRS karinės įgulos – apie 20 tūkst. karių. Lietuva atgavo tik apie 1/4 tos teritorijos, kurią Sovietų Rusija jai buvo pripažinusi pagal 1920 m. sutartį. Pasirašius tokią sutartį, smuko vyriausybės prestižas, pasitikėjimas prezidentu.
1940 m. gegužę Vokietija pradėjo savo triuškinantį žygį prieš Prancūziją. SSRS nusprendė išnaudoti šį momentą Baltijos šalims okupuoti. Sovietai ėmė melagingai kaltinti Lietuvą savitarpio pagalbos sutarties laužymu ir rusų karių grobimu. 1940 m. birželio 14 d. vėlai vakare Lietuvos užsienio reikalų ministrui, buvusiam Maskvoje, įteikta ultimatyvi nota. SSRS reikalavo: nuteisti Lietuvos vidaus reikalų ministrą ir Saugumo departamento direktorių kaip tiesioginius provokacinių veiksmų prieš Sovietų Sąjungos įgulas Lietuvoje kaltininkus, sudaryti naują Lietuvos vyriausybę, leisti įžengti Raudonajai Armijai. Atsakymo laukiama iki 10 val. ryto. Skubiai sušauktame Lietuvos vyriausybės posėdyje daugumai narių nutarus ginklu nesipriešinti SSRS, ultimatumas buvo priimtas.
1940 m. birželio 15 d. – pirmosios SSRS okupacijos pradžia
Lietuvos įjungimas į SSRS sudėtį 1940 m. rugpjūčio 3 d. Liepos 21 d. Maskvos diriguojamas „Liaudies Seimas“ per kelias valandas paskelbė Lietuvą Sovietų Socialistine Respublika, nusprendė įvesti sovietinę santvarką ir įstoti į SSRS. Rugpjūčio 3 d. Maskvoje vyko SSRS Aukščiausiosios Tarybos 7-oji sesija. Joje vyko Lietuvos įstojimo į SSRS sudėtį spektaklis. „Parvežti Stalino saulės“ (J. Paleckio kalbos frazė) buvo nuvykusi Seimo delegacija – J. Paleckis, L. Adomauskas, A. Venclova, L. Gira, S. Nėris, gen. V. Vitkauskas, A. Sniečkus ir kt. Lietuva tapo 14-ąja Sovietų Sąjungos respublika.
Daugiau – Vikipedija.
1941-1944 – vokiečių okupacija Lietuvoje
1941 m. birželis – pirmieji masiniai Lietuvos gyventojų trėmimai
1941 06 22 prasidėjęs lietuvių antisovietinis sukilimas, siekęs atkurti Lietuvos nepriklausomybę. Birželio 22 d., Vokietijai užpuolus SSRS, pogrindyje veikusios ir su Lietuvių aktyvistų frontu (LAF) ryšius palaikiusios organizacijos pradėjo kovą prieš Raudonąją armiją. Didžiausią mastą sukilimas įgavo Kaune. Sukilėliai užėmė radiją, telefono stotį. Birželio 23 d. per užimtą radijo stotį aktyvistai paskelbė apie nepriklausomybės atkūrimą ir Laikinosios vyriausybės sudarymą. Jos vadovu tapo Juozas Ambrazevičius. Tačiau hitlerinė Vokietija nepalaikė lietuvių siekių ir rugpjūčio pradžioje Laikinoji vyriausybė buvo priversta nutraukti veiklą.
1944 – antrosios sovietinės okupacijos pradžia
Sąvokos
(lot. nota – ženklas, pastaba), oficialus diplomatinis vienos valstybės kreipimasis į kitą, kai norima pareikšti pretenzijas, protestą ar informuoti apie kokius nors įvykius ar dalykus.
(lot. ultimatum iš ultimus – paskutinis), dokumentu arba žodžiu vienos valstybės kitai pareikštas reikalavimas, kuriame grasinama imtis tam tikrų poveikio priemonių, jei reikalavimas nebus nustatytu laiku įvykdytas.
buvo sušauktas dėl 1940 m. birželio 14 d. SSRS ultimatumo Lietuvai. Vyriausybės nariai išreiškė įvairių nuomonių dėl tolimesnių veiksmų. Prezidentas A. Smetona, krašto apsaugos ministras generolas K. Musteikis, kai kurie kiti nariai pasisakė prieš ultimatumo priėmimą, tačiau 6 val. ryto, pritarus daugumai vyriausybės narių, ultimatumas buvo priimtas. Birželio 15 d. į Lietuvos teritoriją įsibrovė SSRS kariuomenė. Prezidentas A. Smetona pasitraukė iš Lietuvos.
laikotarpis nuo 1940 m. birželio iki 1941 m. birželio. Jos metu vykdyta Lietuvos sovietizacija – sudaryta nauja, J. Paleckio vadovaujama vyriausybė, suimta ir į Rusijos kalėjimus išvežta keli šimtai Lietuvos žmonių, naudojant prievartą ir klastotes išrinktas „Liaudies seimas“, likviduotos arba pertvarkytos įstaigos bei visuomeninės organizacijos, kariuomenė, uždarytos partijos, nacionalizuoti bankai, pramonės įmonės, perdalytos ūkininkų žemės. 1940 m. rugpjūčio mėn. Lietuva įjungta į SSRS sudėtį.
(rus. soviet – taryba, patarimas), valstybinio valdymo institucijų pertvarkymas ir partinio vadovavimo visoms valdymo sferoms įvedimas komunistinių režimų gyvavimo pradžioje.
(lot. terror – baimė, siaubas), politinių priešininkų slopinimas, palaikomas smurto, prievartos, (net fizinio sunaikinimo) priemonėmis.
1940 06 17 sudaryta sovietinė Lietuvos vyriausybė. Ministras Pirmininkas – J. Paleckis. Paleido Tautininkų, Šaulių sąjungas, 1940 06 27 paleido seimą, legalizavo komunistų partiją. Vyriausybė baigė darbą, kai 1940 08 25 buvo sudaryta Lietuvos SSR liaudies komisarų taryba.
(lot. annexio – prijungimas), neteisėtas svetimos valstybės teritorijos prijungimas prie savosios, pažeidžiant tarptautinę teisę.
įjungimas, pavertimas sudėtine dalimi.
(lot. resistentia – pasipriešinimas), pasipriešinimas okupacijai.
Per pirmąją sovietinę okupaciją sovietams nepavyko visiškai palaužti Lietuvos gyventojų. Veikė pogrindinės organizacijos, kurios užmezgė ryšius su 1940 m. Berlyne sukurtu Lietuvių aktyvistų frontu (LAF). LAF vadovai visas išsivadavimo viltis siejo su būsimu SSRS ir Vokietijos karu. Aktyvaus pasipriešinimo veiksmai Lietuvoje nebuvo įmanomi, tačiau pogrindis leido ir platino nelegalius atsišaukimus. 1941 m. birželį, prieš pat vokiečių įsiveržimą į SSRS, kai kuriose apskrityse pradėjo veikti ir ginkluotos partizanų grupės.
(Lietuvių aktyvistų frontas), 1940 lapkričio mėn. Berlyne įkurta organizacija. Programinis tikslas – atkurti nepriklausomą Lietuvos valstybę. LAF vadovu tapo Kazys Škirpa. Užmezgė santykius su pogrindinėmis organizacijomis Lietuvoje, teikė joms informaciją, padėjo rengti sukilimą prieš sovietinius okupantus. 1941 m. vokiečiai organizaciją uždarė.
pasipriešinimas nacistinės Vokietijos okupacijai prasidėjo, naciams atsisakius pripažinti nors ribotą Lietuvos savarankiškumą 1941 m. Kūrėsi antivokiškos pogrindinės organizacijos, kurios siekė sulaikyti lietuvius aktyviai nebendradarbiauti su okupantais, neleisti įvelti Lietuvos gyventojus į karą, išvežti darbams į Vokietiją, leido pogrindinius laikraščius. Ginkluotame pasipriešinime lietuvių organizacijos nedalyvavo. 1943 m. Kaune politinių partijų ir rezistencinių organizacijų atstovai įkūrė bendrą pasipriešinimo veiklą koordinuojantį organą – Vyriausiąjį Lietuvos išlaisvinimo komitetą (VLIK), kurio tikslas buvo atgauti Lietuvos nepriklausomybę. Be tautinio pogrindžio Lietuvoje veikė komunistinių diversantų (sovietai juos vadino partizanais) būriai. Jų ginkluotus išpuolius prieš vokiečių kariuomenę koordinavo Maskva. Diversantai taip pat žudė lietuvius, tarnavusius vokiečių įstaigose ar savivaldoje, grobė vietinių gyventojų maistą ir turtą, todėl daugelis žmonių buvo nusiteikę priešiškai jų atžvilgiu. Rytinėje Lietuvoje veikė lenkų partizanai – Armija Krajova, gindami būsimosios nepriklausomos Lenkijos interesus. Jie kovojo prieš visus – lietuvius, vokiečius ir prieš rusų diversantus.
Daugiau – Gimtoji istorija.
lietuvių organizacija, įkurta politinių partijų ir rezistencinių organizacijų atstovų steigiamajame susirinkime 1943 m. Kaune. Organizacijos vadovu išrinktas Steponas Kairys. Jos tikslas buvo rūpintis Lietuvos valstybingumo atkūrimu, ginti lietuvių tautos teises, kalbėti tautos vardu Lietuvoje ir užsienyje. Pirmininku išrinktas Steponas Kairys. VLIK‘o įkūrėjai tikėjosi, kad karui pasibaigus, tarp sąjungininkų – SSRS, JAV ir Didžiosios Britanijos – kils nesutarimų dėl Europos valstybių ateities ir Lietuvai pavyks atgauti laisvę. 1944-1955 m. veikė Vokietijoje, vėliau – JAV. Atkūrė Lietuvos Raudonąjį kryžių, paruošė Pasaulio lietuvių bendruomenės (PLB) organizacinį planą, informavo pasaulio valstybes apie padėtį Lietuvoje, rengė suvažiavimus. Savo veiklą baigė 1992 m. – tuomet, kai Lietuvos valstybė buvo atkurta ir pripažinta tarptautiniu mastu. Simbolinis Uždaromasis Seimas įvyko Vilniuje. Paskutinis pirmininkas – Kazys Bobelis.
savanoriškas karinis junginys, 1944 02 įsteigtas kovai su sovietiniais diversantais ir kariuomene bei lenkų Armija Krajova daliniais Lietuvoje, susitarus su vokiečių okupacine administracija. Vadovavo generolas P. Plechavičius. Rinktinės sudėtyje buvo apie 12 tūkst. vyrų. 1944 03 naciai pareikalavo skelbti visuotinę mobilizaciją į vokiečių kariuomenę, darbams Vokietijoje. Lietuviams sabotuojant šiuos reikalavimus, 05 15 Plechavičius ir keliasdešimt karininkų buvo suimti, išsiųsti į Salaspilio koncentracijos stovyklą Latvijoje. Dauguma karių dezertyravo, apie 100 sušaudė vokiečiai, apie 3 tūkst. išvežti darbams į Vokietiją.
miesto dalis, kurioje priverstinai apgyvendinamas tam tikra tautinė, rasinė, profesinė ar religinė gyventojų grupė atskiriant ją nuo kitų gyventojų.
(lenk. Armia Krajowa – šalies armija), II pasaulinio karo metu veikusi lenkų partizanų karinė organizacija, pripažinusi Lenkijos emigracinę vyriausybę Londone. Antifašistinė AK veikla Vilniaus krašte dėl jos vadovybės provokacinės politikos virto tautiniu karu tarp lenkų ir lietuvių.
(hebr. auka, sudeginimas), žydų tautos genocidas, nacistų vykdytas Antrojo pasaulinio karo metais.
Asmenybės
Daugiau – žodyne.
Daugiau – žodyne.
Daugiau – žodyne.
