Datos, sąvokos, asmenybės

(rus. soviet – taryba, patarimas), valstybinio valdymo institucijų pertvarkymas ir partinio vadovavimo visoms valdymo sferoms įvedimas komunistinių režimų gyvavimo pradžioje.

(lot. repressio – nuslopinimas), baudžiamoji priemonė, kurios imamasi prieš nepaklusniuosius režimui asmenis.

(kolektyvinis ūkis, kolchozas), prievarta sukurta sovietinė žemės ūkio įmonė, vadovaujama pirmininko, paremta kolektyvinio ūkininkavimo idėja. Dauguma Lietuvos ūkininkų į kolūkius buvo suvaryti 1949-1950 m.

masinis prievartinis kolūkių kūrimas. Lietuvoje vykdyta 1949-1953 m. Ji sužlugdė žemės ūkį.

filosofinis požiūris, neigiantis dievo buvimą, atmetantis bet kokią tikybą.

(lot. censeo – vertinu), žiniasklaidos, meno kūrinių, kultūros bei viešųjų renginių turinio kontrolė, turinti užkirsti kelią tam tikros informacijos skleidimui.

tam tikrų ideologinių pažiūrų primetimas. Vienas iš būdingiausių diktatūrinių režimų bruožų.

(lot. resistentia – pasipriešinimas), pasipriešinimas okupacijai.

asmuo, bendradarbiaujantis su okupantu ar politiniu priešu.

(nuo rusų k. žodžio „istrebitel“ – „naikintojas“), 1944 m. bolševikų mobilizuoti asmenys kovai su ginkluotu pasipriešinimu sovietiniam režimui. Oficialiai vadinti liaudies gynėjais.

vieninga partizanų pasipriešinimo organizacija, įkurta 1949 m. vasario 2-22 d. Radviliškio raj. Minaičių k. vykusiame visos Lietuvos partizanų apygardų atstovų suvažiavime. Pirmieji partizanų būriai Lietuvoje pradėjo kurtis 1944 m. vasaros pabaigoje, o vėliau būrėsi į didesnius organizacinius vienetus: formavosi rinktinės, apygardos, sritys. Reikėjo suvienyti okupuotoje Lietuvoje veikusias karines teritorines partizanų struktūras, įsteigti organizaciją, kuri politinėmis ir karinėmis priemonėmis kovotų už šalies išlaisvinimą, bei sudaryti bendrą politinę ir karinę ginkluotojo pasipriešinimo vadovybę. Vadovavo LLKS Tarybos Prezidiumas, jo pirmininku išrinktas Jonas Žemaitis-Vytautas. 1944 m. vasario 16 d. suvažiavime priimta politinė deklaracija, galutiniu partizanų kovos tikslu paskelbusi nepriklausomos Lietuvos parlamentinės respublikos atkūrimą.

Daugiau – genocid.lt, lrs.lt.

socialinis procesas, pasireiškiantis miestų ir jų reikšmės visuomenės raidai didėjimu.

pramonės vystymas, plėtojimas.

komunistų idėjų, vertybių ir idealų sistema. Komunizmas – teorinė ir praktinė politinio bei ekonominio gyvenimo sistema, grindžiama utopine idėja, kad kapitalizmą galima revoliuciniu būdu pakeisti visuomenine santvarka, kurioje nėra privačios nuosavybės ir materialinio suinteresuotumo, valstybės ir teisės, darbo pasiskirstymo ir socialinės nelygybės. K. Markso ir F. Engelso komunizmo utopijoje buvo teigiama, kad realizavus komunizmo pagrindinius principus, visuomenę valdys ne valstybė, o pati visuomenė. Praktiškai SSRS ir kitose komunistinėse šalyse komunistinė ideologija buvo įgyvendinama naudojant prievartą, uždraudžiant privačią nuosavybę, rinkos santykius, politinę opoziciją.

(lot. dissidens – prieštaraujantis, nesutinkantis), žmogus ar žmonių grupė, nepripažįstanti viešpataujančios ideologijos ar oficialios valstybinės religijos.

1976 įsteigta disidentų organizacija, stebėjusi, kaip SSRS laikosi Helsinkio baigiamojo akto. Ją sudarė Tomas Venclova, Viktoras Petkus ir kt.

1978 įsteigta pogrindinė antisovietinė Lietuvos organizacija. Vadovas – A. Terleckas. Siekė atkurti Lietuvos valstybingumą, ugdyti tautinę, religinę, politinę lietuvių savimonę. 1995 m. įregistruota kaip politinė partija.

žymiausias Lietuvos pogrindinis leidinys, leistas nuo 1972 m. Registravo valdžios nusikaltimus bažnyčiai. Redagavo kun. Sigitas Tamkevičius, kun. Jonas Boruta. „LKB Kronika“ buvo leidžiama iki 1989 m. jos leidimas nutrauktas pačių leidėjų sprendimu. Per 17 metų išėjo 81 leidinio numeris.

„LKB kronikos“ svetainė.

Lietuvos politinis-visuomeninis judėjimas, įkurtas 1988 m. Siekė pertvarkyti sovietinės Lietuvos politinį, ekonominį, kultūrinį gyvenimą, reiškė Lietuvos valstybingumo siekius. Pirmininkas – V. Landsbergis. Leido laikraštį „Atgimimas“.

Daugiau – Lietuvos Sąjūdis.

maždaug 600 km ilgio susikibusių žmonių grandinė, 1989 m. rugpjūčio 23 d., sustojusi sujungti trijų Baltijos šalių sostines – Vilnių, Rygą ir Taliną. Akcija vykdyta minint 50-ąsias Molotovo-Ribentropo pakto, panaikinusio Baltijos šalių nepriklausomybę, metines.

Daugiau – VLE.

valdžios mėginimas susieti sovietinės Lietuvos kultūrą su senosiomis kultūrinėmis tradicijomis. Po Stalino mirties pradėtas rodyti dėmesys anksčiau ignoruotam neprofesionaliam, vadinamajam liaudies menui. Buvo dalinai grąžintas kultūros palikimas, tačiau jis turėjo tarnauti daugiausia sovietų propagandai. Tariamai liaudiška kūryba buvo pristatoma kaip tautinės kultūros paveldo pagrindas. Ryškiausias tokio meno pavyzdys – Dainų šventės. „Liaudies“ kultūra ypaš buvo plėtojama L. Brežnevo valdymo laikais: įsteigtas Liaudies buities muziejus Rumšiškėse, įkurtos LSSR liaudies meno ir kraštotyros draugijos, legalizuoti etnografiniai tyrimai, masiškai ėmė kurtis folkloriniai dainų ir šokių ansambliai. Naujasis „liaudies“ menas įsikūnijo monumentaliojoje skulptūroje, kur tautiniai etnografiniai motyvai stipriai susipynę su ideologiniais. Taip atsirado Ablingos skulptūrų ansamblis, Raganų kalnas Juodkrantėje, ansambliai Usnėnuose, Staniūnuose ir kitur.

(pagal sen. Graikijos pasakėčių kūrėjo Ezopo vardą), užmaskuotas minčių reiškimo būdas. Totalitarinių režimų sąlygomis kūrėjai ją vartoja, siekdami cenzūrai apsunkinti meno kūrinių vertinimą.

bendradarbiavimas su okupantu ar politiniu priešu.

(sovietinis žmogus), žmogus, prisitaikęs prie komunistinio režimo – atsainiai dirbantis, nesavarankiškas, atsiribojęs nuo Vakarų kultūros, sutinkantis su viskuo, ką primeta valdžia.

lietuvius visame pasaulyje vienijanti visuomeninė nepolitinė organizacija. Įkurta 1946 m. į Vakarus pasitraukusių lietuvių atstovų suvažiavime Vokietijoje. Vyriausiasis Lietuvos išlaisvinimo komitetas (VLIK) parengė bendruosius PLB veiklos nuostatus ir 1949 m. paskelbė juos kartu su Lietuvių chartija, kurioje išvardyti tokie kiekvienam lietuviui privalomi gyvenimo tikslai: išlaikyti lietuvišką savimonę, kurti lietuvišką šeimą, palaikyti tautinę kultūrą, švietimą, spaudą, kovoti dėl nepriklausomos Lietuvos. PLB veiklos principai: visuotinumas, prieinamumas kiekvienam lietuviui, lietuviškumas, demokratiškumas. PLB sudaro atskirų valstybių, kraštų lietuvių bendruomenės. Aukščiausia institucija – seimas, šaukiamas kas 5 metai. Jis renka valdybą, kontrolės komisiją ir garbės teismą. Valdyba leidžia mėnesinį žurnalą „Pasaulio lietuvis“. 

Daugiau – PLB svetainėje.

lietuvių organizacija, įkurta politinių partijų ir rezistencinių organizacijų atstovų steigiamajame susirinkime 1943 m. Kaune. Organizacijos vadovu išrinktas Steponas Kairys. Jos tikslas buvo rūpintis Lietuvos valstybingumo atkūrimu, ginti lietuvių tautos teises, kalbėti tautos vardu Lietuvoje ir užsienyje. Pirmininku išrinktas Steponas Kairys. VLIK‘o įkūrėjai tikėjosi, kad karui pasibaigus, tarp sąjungininkų – SSRS, JAV ir Didžiosios Britanijos – kils nesutarimų dėl Europos valstybių ateities ir Lietuvai pavyks atgauti laisvę. 1944-1955 m. veikė Vokietijoje, vėliau – JAV. Atkūrė Lietuvos Raudonąjį kryžių, paruošė Pasaulio lietuvių bendruomenės (PLB) organizacinį planą, informavo pasaulio valstybes apie padėtį Lietuvoje, rengė suvažiavimus. Savo veiklą baigė 1992 m. – tuomet, kai Lietuvos valstybė buvo atkurta ir pripažinta tarptautiniu mastu. Simbolinis Uždaromasis Seimas įvyko Vilniuje. Paskutinis pirmininkas – Kazys Bobelis.

Vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo komiteto (VLIK) 1949 m. parengtas ir leidinyje „Pasaulio lietuvių bendruomenė“ Augsburge (Vokietija) paskelbtas dokumentas, išreiškiantis lietuvių išeivijos tautinio solidarumo principus.

Chartijos tekstas.

1983 m. JAV išeivių iš Baltijos šalių organizacijos „Amerikos baltų laisvės lyga“ pastangomis JAV Kongresas priėmė rezoliuciją, įpareigojančią JAV prezidentą birželio 14-ąją skelbti Baltų laisvės diena. JAV vyriausybė atsižvelgė į Lygos memorandumą ir prezidentas Ronaldas Reiganas pasiuntė Jungtinių Tautų generaliniam sekretoriui raštą, kuriame pabrėžė, kad JAV nepripažįsta prievartinio Baltijos valstybių įjungimo į SSRS. Šis raštas iki 1990 m. buvo svarbiausias JAV oficialus dokumentas dėl Baltijos valstybių okupacijos nepripažinimo.

(1909-1954), partizaninio pasipriešinimo vadovas. Nuo 1945 partizaninio sąjūdžio dalyvis. 1947 Kęstučio apygardos vadas. 1948 Jūros (Vakarų Lietuvos) partizanų srities vadas. 1949 Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio Tarybos Prezidiumo pirmininkas.

(1918-1957), partizaninio sąjūdžio vadovas. Nuo 1945 partizaninio sąjūdžio dalyvis. 1946 Merkinės rinktinės vadas. 1947 Dainavos apygardos vadas. 1948 P. Lietuvos partizanų srities vadas. 1950 Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio Gynybos pajėgų vadas, 1951 05 20-1953 05 ėjo sąjūdžio Prezidiumo pirmininko pareigas. Suteiktas pulkininko laipsnis. Nuo 1952 pab. slapstėsi, parašė atsiminimų knygą. 1956 10 12 nuteistas mirties bausme.

(1921-1951), Lietuvos partizanas, vienas iš pasipriešinimo sovietinei okupacijai vadų. Nuo 1945 m. įsitraukė į Lietuvos partizanų sąjūdį. Nuo 1947 m. – Tauro apygardos Birutės rinktinės vadas. 1948-1950 m. gyveno Vakaruose, ruošėsi sudaryti Lietuvoje vieningą vadovaujantį ginkluoto pogrindžio centrą. 1950 m. grįžęs į Lietuvą, žuvo kovoje.

{slider=Romas Kalanta}

(1953– 1972) – lietuvių disidentas, pagarsėjęs savo susideginimu 1972 m. gegužės 14 d. Kaune protestuojant prieš SSRS valdžią Lietuvoje.

(1903-1974), Sovietų Sąjungos komunistų partijos padalinio Lietuvos teritorijoje Pirmasis sekretorius (nuo 1936). 1940 Sovietų Sąjungos kariuomenei užėmus Lietuvą, dirbo Valstybės saugumo departamento direktoriumi, vadovavo masiniams lietuvių nekomunistų visuomenininkų areštams. Vienas svarbiausių masinio Lietuvos gyventojų trėmimo organizatorių bei prižiūrėtojų 1941 06 14. Iki pat mirties vadovavo Lietuvos komunistų partijai.

(g. 1928), Lietuvos ekonomistas, politikos ir visuomenės veikėjas, pogrindinės spaudos leidėjas, disidentas. Sovietų okupacijos metais už politinę veiklą kelis kartus teistas ir kalintas. 1978 m. su bendraminčiais įkūrė Lietuvos laisvės lygą (LLL) – organizaciją, kovojusią už Lietuvos nepriklausomybę.

Daugiau – genocid.lt

(1920-2000), Lietuvos katalikų dvasininkas, kardinolas. 1988–1993 m. – Lietuvos Vyskupų Konferencijos pirmininkas. 1988 m. popiežiaus Jono Pauliaus II pakeltas Šventosios Romos bažnyčios kardinolu. 1989-1995 m. – Kauno arkivyskupas metropolitas. 1996 metais, laikydamasis bažnytinės teisės nuostatų, atsistatydino iš Kauno arkivyskupo pareigų ir nuo to laiko gyveno Kaune kaip emeritas.

(g. 1938), Lietuvos katalikų dvasininkas, disidentas, Kauno arkivyskupas. 1972–1983 m. redagavo „Lietuvos katalikų bažnyčios kroniką“. 1978 m. kartu su kitais kunigais įkūrė Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komitetą.

Daugiau – lkbkronika.lt

(g. 1938), vienuolė, disidentė. 1971 m. slapčia nugabeno į Maskvą ir perdavė užsienio šalių diplomatams 17 tūkst. Lietuvos žmonių pasirašytą memorandumą dėl sąžinės laisvės suvaržymų LSSR. Daugino ir platino „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kroniką“, už tai sovietų valdžios buvo nuteista ir įkalinta. Kartu su kitais patriotais 1987 m. rugpjūčio 23 d. inicijavo mitingą prie A. Mickevičiaus paminko Vilniuje.

Daugiau – lkbkronika.lt

(g. 1932), Lietuvos valstybės veikėjas, muzikologas, habilituotas daktaras, profesorius. Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio (LPS) Seimo tarybos pirmininkas. 1990-1992 m. – Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo pirmininkas. Vienas iš Tėvynės Sąjungos (Lietuvos konservatorių) partijos įkūrėjų, jos pirmininkas. 1996-2000 m. – Seimo pirmininkas.

Daugiau – landsbergis.lt

(1932-2010), Lietuvos valstybės veikėjas, ekonomikos mokslų daktaras. 1988-1990 m. – Lietuvos komunistų partijos CK pirmasis sekretorius. Jam vadovaujant  1989 m. Lietuvos komunistų partija (LKP) atsiskyrė nuo SSKP. Buvo pirmosios nepriklausomos Lietuvos vyriausybės narys. 1992-1993 – Seimo pirmininkas. 1993-1998 m. – Lietuvos Respublikos Prezidentas. 2001-2006 m. – Ministras Pirmininkas.

Daugiau – VLE