2002 m. istorijos bendroji programa

Svarbiausias istorijos mokymo pagrindinėje mokykloje tikslas – padėti moksleiviams formuotis istorinę sąmonę, supratimą, kad šiandienos pasaulis, jo tvarka ir vertybės yra istoriškai nulemtos ir kintančios, kad tai privalo būti dabarties žmonių atsakingai kuriama ir sergstima.

Ugdydama istorinį mąstymą, istorija padeda moksleiviams orientuotis gyvenime. Ji atskleidžia dabarties problemų istorinį nulemtumą ir moko šias problemas spręsti remiantis istorine patirtimi. Padėdama suprasti praeitį ir dabartį, ji sykiu moko prognozuoti socialinių, ekonominių, politinių ir kultūrinių procesų raidą, padeda projektuoti ateitį.

Istorijos dalykas moko pažinti, suprasti ir vertinti praeitį remiantis pagrindiniais istorijos tyrimo būdais: duomenų rinkimu, analize, hipotezių kėlimu, lyginimu, sinteze, įrodymu, išvadų darymu. Kartu istorija moko interpretuoti praeitį, kurti istorinį pasakojimą.

Žmonių gyvenimas ir veikla nepaklūsta gamtos sričiai būdingiems tiksliems dėsningumams. Jis yra nuolat atviras įvairioms interpretacijoms. Istoriškai nagrinėjami žmonių gyvenimo faktai neišvengiamai turi emocinį, estetinį ir etinį atspalvį. Mūsų santykis su istorija yra ne tik analitinis, bet ir vertybinis, dialogiškas. Tad mokydami ir mokydamiesi istorijos, turime pažinti ir suprasti konkrečią praeities žmogaus buitį, mąstyseną, jauseną, tikėseną, veikseną, jo vertybių ir idėjų pasaulį ir pagrindinius istorijos įvykius, reiškinius bei procesus.

Žmonija yra gyvas organizmas, kurio likimas yra istorija. Kartu su epochiniais įvykiais žmonijos istorijoje, tautų ir valstybių susidarymu ir svarbiausiais jų raidos etapais, iškiliausių asmenybių ir pagrindinių visuomenės grupių veikla, tarptautiniais santykiais ir revoliucijomis, mokslo perversmais, naujų žemių atradimais visada egzistavo tai, ką vadiname kasdienybe. Nepažinę kasdienio žmonių gyvenimo, buities konkrečioje šalyje ir konkrečiu laiku negalime visapusiškai pažinti istorinio proceso, nes žmonija nesidalija į tuos, kurie tiesiog gyvena, ir tuos, kurie kuria istoriją. Istoriniame procese vienaip ar kitaip dalyvauja visi Žemėje gyvenantys žmonės. Todėl kasdienio žmonių gyvenimo pažinimas leidžia išvengti praeičiai nebūdingo schematiškumo, trafaretiškumo, vienpusiškumo.

Per istorijos pamokas moksleiviai turėtų įgyti istorijos, kaip sudėtingos ir sąryšingos visumos, sampratą, susidaryti pozityvų santykį su praeities ir dabarties pasauliu. Istorija turėtų stiprinti ne tik kritines, bet ir kūrybines moksleivių nuostatas. Greta analitinio, kritiško žvilgsnio į praeitį ji privalėtų teikti pasigėrėjimą žmonių darbais ir kūryba.

Siekiama, kad pagrindinėje mokykloje moksleiviai:

• pažintų ir suvoktų esminius pagrindinių žmonijos istorinių epochų bruožus;
• suprastų visuomeninę, ūkinę, politinę bei kultūrinę Lietuvos, Europos ir pasaulio raidą nuo seniausių laikų iki šių dienų;
• suvoktų Lietuvos vietą Europos ir pasaulio istorijoje;
• suvoktų asmens vietą visuomenėje, individo ir visuomenės santykių kaitą istorijoje;
• suprastų dabarties visuomenei svarbių vertybių, idėjų, ideologijų ir pasaulėvokų istorinę raidą;
• suvoktų šiandieninės demokratinės valstybės ir piliečių visuomenės ištakas ir jos formavimosi ypatumus;
• suprastų esminius kasdienio žmonių gyvenimo pokyčius praeityje;
• išsiugdytų gebėjimą orientuotis istoriniame laike ir erdvėje;
• išmoktų palyginti istorijos faktus, reiškinius bei procesus;
• išsiugdytų gebėjimą rinkti ir analizuoti įvairiuose šaltiniuose esančią informaciją bei kritiškai ją vertinti;
• išmoktų sieti istorinius faktus į prasminę visumą, nustatyti istorinių reiškinių priežastis bei padarinius;
• išmoktų analizuoti istorinius faktus ir problemas, atsižvelgdami į laikotarpio ir vietos sąlygas;
• išsiugdytų domėjimąsi savo tautos ir pasaulio patirtimi bei pagarbą praeities kartų kultūriniam palikimui;
• susidarytų objektyvų požiūrį į praeitį ir dabartį, tautą ir valstybę, tradicijas ir naujoves, humaniškumą ir demokratiją;
• išmoktų vertinti demokratijos ir totalitarizmo, globalizacijos ir lokalizacijos reikšmę žmonijai;
• išsiugdytų toleranciją, pakantumą kitų nuomonei, tradicijoms, kultūroms bei gebėjimą matyti teigiamas ir neigiamas jų ypatybes.

Mokykla siekia ugdyti asmenį kaip savarankišką ir atsakingą tautos bei žmonijos narį, šitaip skatinti atviros piliečių visuomenės Lietuvoje kūrimąsi. Šis ugdymo tikslas turi persmelkti istorijos dalyko turinį ir metodus. Tai turėtų būti svarbiausias atskaitos taškas mokyklai, mokytojui renkantis ugdymo medžiagą ir jos perteikimo būdus.

Pirmiausia ugdytinas istorinis mąstymas – gebėjimas įžvelgti dabarties gyvenimo istorinį nulemtumą, sieti šiandienines žmogaus ir visuomenės problemas su istoriniu kontekstu, svarstyti ir numatyti visuomenės raidos perspektyvas. Faktų, sąvokų, idėjų, teorijų pažinimas istorijos pamokose yra svarbus, bet ne savitikslis dalykas. Tai priemonė dabarties gyvenimui suvokti, kad galėtume tikslingiau ir prasmingiau veikti. Tad itin daug dėmesio turėtume skirti įvairiapusei mūsų dabarčiai aktualiai istorinei patirčiai perteikti, įžvelgiant jos galią, istorinei sąmonei, sykiu ir bendram socialiniam bei emociniam intelektui ugdyti. Greta pačios praeities ne mažiau svarbus istorijos turinio dalykas yra mūsų santykis su praeitimi, mūsų ryšys su tradicija. Mokydamiesi istorijos, moksleiviai nuolat turėtų matyti jos svarbą dabarties pasaulio pažinimui. Pirma, istorija turi tenkinti moksleivio smalsumą – atskleisti mus supančių daiktų ir dalykų istorinę kilmę. Kita vertus, ji būtina asmens savižinai, asmens tapatybei susikurti – jos priedermė padėti moksleiviams ieškoti savo vietos pasaulyje, susirasti patikimus asmeninio gyvenimo orientyrus, susikurti autentišką vertybių sistemą.

V–VI klasėse moksleiviai mokomi rinkti ir naudotis jų amžiui suvokiama istorine medžiaga, skatinami ja remiantis daryti išvadas. Vaikams padedama ieškoti istorijos faktų ištakų, priežasties ir pasekmės ryšių, sąsajų. Nuo mažens ugdomi gebėjimai pagal išgales aiškintis istorinius tekstus bei pateikti ir pagrįsti savo nuomonę.

VII–VIII ir IX–X klasėse moksleiviams padedama perprasti istoriko darbo pradmenis: rinkti informaciją iš įvairių šaltinių: istorinių dokumentų, žiniasklaidos, meno kūrinių, vietos istorinių paminklų, muziejų ekspozicijų, tiesioginio dabarties stebėjimo bei kt. Moksleiviai mokomi kritiškai vertinti istorijos šaltinius. Ugdomi jų gebėjimai suprasti skirtingas tų pačių faktų interpretacijas ir jų priežastis. Moksleiviai mokomi aiškintis istorinius įvykius, reiškinius ir procesus, kelti klausimus, formuluoti argumentus, įrodymus, išvadas, logiškai plėtoti istorinį pasakojimą.

Istoriniai reiškiniai bei procesai atskleidžiami įvairiais požiūriais: socialiniu, politiniu, kultūriniu, ūkiniu ir paprasčiausios žmogaus buities, gyvenimo būdo požiūriu. Istorinis pažinimas nuolat turėtų būti orientuotas į konkretų, istorišką žmogų ir jo gyvenamąją aplinką. Taip pat per pamokas būtina nuolat į praeitį žvelgti dabarties rūpesčių, problemų, lūkesčių požiūriu, neužmirštant į istoriją kreiptis kaip į gyvenimo mokytoją.

Istorijos pamokose nuolat derėtų susieti vietos, Lietuvos ir pasaulio istoriją. Nagrinėjamą Lietuvos istoriją būtina sieti su pasaulio istorine raida.

Istorijos pamokose turėtų būti ugdomi moksleivių gebėjimai rekonstruoti praeitį, įsijausti į vieną ar kitą istorinį laikotarpį, jį išgyventi. Moksleiviai skatinami suprasti, ką reiškia gyventi vienu ar kitu laikotarpiu, spręsti vieną ar kitą problemą konkrečiu istoriniu laiku.

Istorijos dalykas turėtų remtis įvairiais ugdymo metodais. Siekiant bendrųjų ugdymo tikslų, itin svarbūs aktyvaus mokymo metodai, ugdantys mąstymą, bendrus socialinius ir kultūrinius gebėjimus, formuojantys vertybines nuostatas. Būtina istorijos mokymąsi glaudžiai sieti su gyvenimo praktika, dabarties visuomeninio gyvenimo analize, šių dienų problemų sprendimu. Moksleiviai turėtų būti mokomi kritiškai vertinti dabarties politinių bei socialinių procesų išraišką žiniasklaidoje ir žvelgti į ją iš istorinės retrospektyvos.

Pamokų metu plačiai diegtinas projektų metodas, mokymasis bendradarbiaujant. Rengiami projektai kai kuriais atvejais galėtų apimti kelis mokomuosius dalykus, juos integruoti probleminiu požiūriu. Istorijos klausimai turėtų būti nuolat bendrai svarstomi ir diskutuojami, moksleiviams sudaromos galimybės argumentuotai reikšti savo nuomonę, aiškintis kitų požiūrių argumentus. Nemaža dalis istorijos pamokų turėtų vykti muziejuose, bibliotekose, istorinėse išvykose. Mokant istorijos turėtų būti naudojamos mokomosios kompiuterinės programos, internetas bei vaizdo medžiaga. Praeitis turėtų būti pažįstama ir suprantama kaupiant patirtį iš pačių įvairiausių šaltinių, apklausiant įvykių liudytojus, aiškinantis skirtingus praeities vertinimus, sukauptą patirtį įvairiais požiūriais interpretuojant.

Istorijos dalyko turinio pagrindas – istorinė žmonijos, lietuvių tautos ir Lietuvos visuomenės patirtis. Taigi istorijos dalykas apima įvairias praeities visuomenių gyvenimo sritis: kultūrinę, socialinę, religinę, politinę, ūkinę. Jo turinį sudaro ne tik visuomenės gyvenimo struktūrų, bet ir kasdienio žmogaus gyvenimo, mentaliteto raida, idėjų ir sąmoningumo istorija. Tai yra žmogaus ir jo vietos visuomenėje, jo ryšių su visuomene kaita.

Pagrindinėje mokykloje istorijos mokomasi koncentrais, laikantis chronologinio nuoseklumo:

V–VI klasėse pateikiama vaizdinga reikšmingų Lietuvos ir pasaulio istorijos įvykių apžvalga nuo seniausių ligi dabarties laikų.

VII–VIII klasėse susipažįstama su nuoseklia, apibendrinta Lietuvos bei pasaulio istorija nuo seniausių laikų iki XVIII a. antrosios pusės.

IX–X klasėse nagrinėjama Lietuvos ir pasaulio istorija nuo XVIII amžiaus antrosios pusės iki šių dienų.

Ši programa gali būti papildyta tautinėms mažumoms aktualiomis, o lietuviškose mokyklose – regiono, miesto istorijos temomis, kraštotyros medžiaga.

Istorija neatsiejamai susijusi su įvairiais mokomaisiais dalykais. Mat visi dalykai turi istorinį matmenį, remiasi tam tikra istorine savo srities patirtimi. Jų mokymuisi būtinas istorinis mąstymas.

Itin glaudžiai istorija siejasi su kitais socialiniais bei humanitariniais mokomaisiais dalykais. Moksleivių sąmonėje visų jų perteikiama patirtis turėtų jungtis į prasmingą visumą.

Su doriniu ugdymu istoriją sieja bendras objektas – žmogaus vertybių sklaida žmonijos raidoje, religijų, idėjų ir sąmoningumo istorija. Be to, jungia bendras siekis – ugdyti pilietį, gebantį savo veiksmus grįsti doros principais. Ir vienas, ir kitas dalykas moko asmenį doriškai apsispręsti remiantis istorine patirtimi.

Su pilietinės visuomenės pagrindų kursu sieja labai artimi abiejų dalykų ugdymo tikslai. Bendri klausimai: istorinė demokratijos raida, pilietinės savimonės raida, visuomeninių struktūrų, asmens ir visuomenės santykių kaita bei kt. Daugeliu atžvilgių bendri ir ugdymo metodai, padedantys sieti dabarties žmogaus ir visuomenės problemas su istoriniu kontekstu.

Saitai su geografija leidžia gilinti istorijos reiškinių supratimą dviem aspektais: a) žmogaus kuriamų darinių priklausomybė nuo gamtos sąlygų; b) tų pačių darinių priklausomybė nuo išsidėstymo erdvėje (geopolitikos požiūriu). Istoriją ir geografiją sieja į abu dalykus integruoti ekonomikos, kultūrologijos, teisės, politologijos, sociologijos, religijotyros pradmenys.

Su lietuvių kalba ryšiai itin stiprūs. Jų pagrindas – abiejų dalykų nagrinėjama lietuvių tautos ir Lietuvos kultūros raida, šios raidos santykis su pasaulio kultūriniais procesais. Kultūros raidos pažinimas bei supratimas istorijos ir lietuvių kalbos pamokose turi vienas kitą papildyti ir pagilinti. Šiuos dalykus sieja ir bendras siekis rūpintis kalbine asmens raiška, funkciniu ir bendrosios kultūros asmens raštingumu. Istorijos pamokose turėtų būti kryptingai ugdoma kalbinė asmens kultūra: diskutuojant, argumentuojant, oponuojant, nagrinėjant ir interpretuojant istorinius tekstus, kuriant istorinius pasakojimus. Dalykus sieja politinis, socialinis, kultūrinis literatūros tekstų kontekstas, visuomeninis literatūros vaidmuo įvairiose istorinėse epochose.

Su užsienio kalbomis istoriją sieja siekis aiškintis tautų kultūrų, politinio, ūkinio, visuomeninio gyvenimo bruožus, jų savivokos principus. Aukštesnėse klasėse derėtų remtis pasaulio kultūrų pažinimui reikšmingais užsienio kalbų tekstais. Bendros temos: visuomenė, žmogaus teisės, politinės partijos, demokratija, istoriniai laimėjimai ir pan.

Su menais sieja bendri kultūrų pažinimo bei jų interpretavimo tikslai, bendra menų istorijos medžiaga. Meninė kūryba sudaro sąlygas išgyventi praeities kultūros reiškinius, patirti praeities žmogaus išgyvenimus. Bendra problematika: meno vaidmuo įvairiose epochose, menas kaip pasaulėvokos išraiška.

Su gamtos mokslais ir matematika istoriją sieja bendras siekis ugdyti loginį mąstymą, pastangos atskleisti mokslinio pasaulio pažinimo, mokslinio mąstymo raidą, technikos ir technologijos vietą įvairiose praeities civilizacijose bei šiandienos pasaulyje. Istorijai yra svarbūs visuomenės reiškinių tyrimui taikomi matematiniai (ypač statistiniai) metodai, gamtos mokslams būdingas dėmesys faktinei medžiagai, duomenų patikrinimui, interpretacijos pagrįstumui. Bendros temos: ekologija, technikos ir mokslo raida.

Su technologiniu ugdymu istoriją sieja kai kurių technologijų, žmogaus buities, tautinių tradicijų, darbo raidos pažinimas. Abiem dalykams yra svarbus technikos, technologijų plėtotės ir žmogaus gyvenimo bei mąstymo kaitos ryšys.

Istorijos dalyko paskirtis. Istorijos pažinimo būdai ir istoriko darbas.

Senieji Lietuvos gyventojai. Baltai. Jų gyvenimo būdas. Pagrindinės bendro gyvenimo formos. Senieji verslai, tikėjimas ir kūryba.

Valstybės susikūrimas, Mindaugo karalystė. Kovos su riterių ordinais. LDK teritorijos plėtra į rytus. Lietuvos krikštas. Kunigaikščių valdoma Lietuva, jos santykiai su kaimynais ir kitais kraštais. Kasdienis žmonių gyvenimas LDK (kunigaikščio dvare, mieste ir kaime).

LDK ir Lenkijos karalystė Abiejų Tautų Respublikoje. Abiejų Tautų Respublikos santykiai su kaimyninėmis valstybėmis. Kasdienis žmonių gyvenimas luominėje visuomenėje. Religinis ir tautinis sambūvis. LDK kultūra XVI – XVIII a. Abiejų Tautų Respublika: reformų bandymai ir valstybės padalijimai.

Lietuva Rusijos imperijos valdžioje: visuomenė be valstybės. Ginkluota ir kultūrinė kova. Visuomenės kaita XIX amžiuje. Kasdienis žmonių gyvenimas XIX amžiaus Lietuvoje.

Valstybės atkūrimas XX amžiaus pradžioje. Lietuvos laimėjimai. Kasdienis žmonių gyvenimas tarpukario Lietuvoje. Antrasis pasaulinis karas. Sovietinė ir hitlerinė okupacija: trėmimai, masinės žydų žudynės; pasipriešinimas. Lietuvos sovietizacija. Kasdienis žmonių gyvenimas sovietinėje Lietuvoje. Lietuvos nepriklausomybės atkūrimas. Lietuvos valstybės raida ir perspektyvos. XX a. Lietuvos kultūra.

Istorinis laikas ir erdvė. Istorijos šaltiniai ir istoriko darbo būdai.

Priešistorės žmogaus gyvenimas.

Senųjų civilizacijų laimėjimai. Antikos civilizacijų laimėjimai. Krikščionybės atsiradimas.

Didysis tautų kraustymasis. Naujų valstybių kūrimasis Europoje. Krikščionybės plitimas ir bažnyčia viduramžiais. Islamo atsiradimas. Žmogus viduramžių visuomenėje. Viduramžių Europos kultūra, jos santykiai su kitomis kultūromis.

Renesansas. Geografiniai atradimai. Reformacija. Šviečiamoji epocha. Didžioji Prancūzijos revoliucija. JAV susikūrimas. Naujųjų laikų visuomenės atsiradimas. Kasdienis žmonių gyvenimas ankstyvaisiais naujaisiais laikais.

Pramonės revoliucija. Žmogus industrinėje visuomenėje. Nacionaliniai ir socialiniai judėjimai. Europos kolonijinė ekspansija. Kasdienio žmonių gyvenimo pokyčiai.

Pasauliniai karai. Komunizmas ir fašizmas. Žmogus totalitarinėje ir demokratinėje visuomenėje. Rytų ir Vakarų varžybos po Antrojo pasaulinio karo. Mokslo ir technikos laimėjimai XX a. Šiuolaikinės piliečių visuomenės bruožai. Svarbiausios dabartinio pasaulio problemos. XX a. pasaulio kultūra.

Pagrindiniai istorijos šaltiniai ir pažinimo metodai. Istorinių pasakojimų įvairovė. Moksleivio darbo būdai mokantis istorijos.

Žmogaus kilmės teorijos. Žmonių prisitaikymas prie gamtinių sąlygų priešistoriniais laikais.

Pirmykščiai žmonės – medžiotojai ir rankiotojai. Visuomenės atsiradimas ir jos diferenciacijos pradžia. Žinios apie seniausiųjų Lietuvos gyventojų visuomenę.

Pagrindiniai priešistorės žmonių užsiėmimai ir jų raida. Svarbiausi atradimai ir laimėjimai.

Priešistorės žmogaus pasaulėžiūros elementai. Ikikrikščioniškosios Lietuvos gyventojų kultūra.

Kasdienis priešistorės žmonių gyvenimas pasaulyje ir Lietuvoje.

Gamtinės sąlygos ir jų įtaka senovės civilizacijoms. Didžiųjų paupių civilizacijų visuomenė. Centralizuota valstybė ir organizuotas valdymas. Bendrieji Egipto, Mesopotamijos, senovės žydų, Indijos ir Kinijos valstybių politinės istorijos bruožai.

Seniausioji nerašytinė teisė. Pirmieji rašytinės teisės normų rinkiniai.

Natūrinis ūkis. Miestas – gamybos, mainų, prekybos bei rinkos ryšių centras.

Senovės Rytų civilizacijų žmogaus pasaulėžiūros elementai. Religijos bruožai. Dievų panteonas. Monoteizmo atsiradimas. Rašto atsiradimas ir abėcėlė. Mokslo kūrimasis. Didžiųjų paupių civilizacijų menas.

Kasdienis žmonių gyvenimas didžiosiose paupių civilizacijose.

Viduržemio jūros gamtinės sąlygos ir jų įtaka antikos civilizacijoms.

Žmogus antikos civilizacijų visuomenėse. Miestas-valstybė (polis), respublika, imperija. Demokratija. Graikijos (polio) pilietis. Romos pilietis. Romėnų teisė.

Svarbiausi senovės graikų ir romėnų politinės istorijos įvykiai.

Graikijos ir Romos ūkinis gyvenimas. Romėnų ryšiai su baltų pasauliu.

Antikos žmogaus pasaulėžiūra. Graikų, romėnų religija ir jos funkcijos. Filosofijos atsiradimas. Mokslo sistemos kūrimasis antikos civilizacijoje. Technologijų raida. Švietimas antikos civilizacijoje. Graikų, romėnų menas. Helenizmas. Krikščionybė, jos atsiradimas ir išplitimas.

Kasdienis graikų ir romėnų gyvenimas.

Gamtinės sąlygos Europoje ir Azijoje.

Viduramžių visuomenės struktūra. Feodalizmas. Viduramžių valstybė. Feodalinė valdžios piramidė. Feodalinis susiskaldymas ir centralizacija. Teisė ir paprotys viduramžiais.

Svarbiausios Europos ir Azijos valstybės viduramžiais. Europos ryšiai ir susidūrimai su Azijos pasauliu. Islamo atsiradimas. Kryžiaus žygiai. Mongolų-totorių ekspansija.

Ikikrikščioniškoji ir krikščioniškoji Lietuvos visuomenė. Lietuva nuo valstybės susidarymo iki Liublino unijos su Lenkija. LDK kovos su vokiečių ordinais.

Viduramžių ūkio struktūra ir jos raida. Amatai ir prekyba.

Viduramžių žmogaus pasaulėvaizdis. Krikščionybė ir pagonybė Europoje bei Lietuvoje viduramžiais. Krikščionių bažnyčia. Viduramžių menas, mokslas ir švietimas. Ikikrikščioniškosios ir krikščioniškosios Lietuvos kultūra.

Kasdienis viduramžių žmonių gyvenimas. Įvairių LDK visuomenės sluoksnių kasdienis gyvenimas.

Renesansas ir humanizmas. Knygų spausdinimas. Permainos moksle, švietime ir filosofijoje. Geografiniai atradimai ir geografinio akiračio plėtra. Reformacija bei katalikų bažnyčios reformavimasis Europoje ir LDK. Kontrreformacija.

Prekinio ūkio vystymasis. Manufaktūrinė gamyba. Pasaulinė ekonomika ir kolonijinės ekspansijos pradžia. LDK ūkis ir jo permainos.

Luominės visuomenės pokyčiai. LDK visuomenės raida Abiejų Tautų Respublikoje. Bajorų demokratija.

Luominė monarchija. Absoliutizmas ir absoliutinė monarchija Vakaruose. Rytų valstybių valdymo sistemos ypatumai. Unijinė Lietuvos-Lenkijos valstybė.

Bendrieji Europos, Azijos bei Šiaurės Amerikos politinės istorijos bruožai.

Renesanso, baroko ir klasicizmo menas. Renesansas, barokas ir klasicizmas LDK. Religinė ir tautinė tolerancija LDK. Netolerancijos proveržiai.

Kasdienis žmonių gyvenimas pasaulyje ir LDK ankstyvaisiais naujaisiais laikais.

Švietėjų idėjos ir jų įtaka visuomenės ir valstybės raidai. JAV nepriklausomybės karas ir moderniosios demokratijos atsiradimas. JAV nepriklausomybės deklaracija.

Didžioji Prancūzijos revoliucija. Žmogaus ir piliečio teisių deklaracija. Pilietinės visuomenės atsiradimas. Pirmosios rašytinės konstitucijos.

Pastangos reformuoti Abiejų Tautų Respubliką ir visuomenę. 1791 m. gegužės 3 d. konstitucija. Abiejų Tautų Respublikos žlugimas.

Napoleono karai ir jų poveikis socialinei ir politinei Europos raidai.

Lietuva Rusijos imperijos sudėtyje XIX a. pirmojoje pusėje.

Pramonės revoliucija ir visuomenės struktūros kaita. Žmogus industrinėje visuomenėje. Moterų visuomeninės emancipacijos pradžia pasaulyje ir Lietuvoje.

Kapitalizmo raida. Urbanizacija. Industrializacijos nevienalaikiškumas įvairiuose pasaulio regionuose. Lietuvos ūkio ir visuomenės struktūros pokyčiai XIX a.–XX a. pradžioje.

XIX a. revoliucijos: modernios valstybių valdymo sistemos kūrimasis. Pagrindinės politinės socialinės ideologijos: liberalizmas, konservatizmas, socializmas.

Nacionalizmas. Tautiniai sąjūdžiai. Lietuvių tautinis sąjūdis ir moderniosios lietuvių tautos formavimasis.

Vakarų civilizacijos susidūrimai su kitomis civilizacijomis. Imperializmas. Europos kolonijinės ekspansijos įtaka pasauliui.

Europos, Azijos bei Šiaurės ir Pietų Amerikos politinės istorijos XVIII a. antrojoje pusėje–XX a. pradžioje bendrieji bruožai.

XIX a. žmogaus pasaulėžiūros bruožai. Pokyčiai moksle, technikoje, švietime ir mene. Mokslo ir kultūros raida Lietuvoje.

Kasdienis žmonių gyvenimas pasaulyje ir Lietuvoje XVIII a. antrojoje pusėje–XX a. pradžioje.

Pirmojo pasaulinio karo priežastys, eiga ir rezultatai. Pokario metų politinės permainos Europoje. Lietuvos valstybės atkūrimas.

Liberalioji demokratija. Federalizmo idėjos Europoje. Totalitarinių ir autoritarinių režimų įsigalėjimas Europoje. Fašizmas, nacionalsocializmas, komunizmas, jų veiklos principai ir padariniai. Parlamentarizmas ir autoritarizmas tarpukario Lietuvoje.

Pasaulio ūkio raida. Didžioji krizė ir jos padariniai.

Kultūra ir mokslas. Pirmosios Lietuvos Respublikos ūkio ir kultūros laimėjimai.

Kasdienis žmonių gyvenimas tarp dviejų pasaulinių karų pasaulyje ir Lietuvoje.

Antrojo pasaulinio karo priežastys, eiga, padariniai. Masinės žydų žudynės. Lietuvos valstybingumo netektis. Okupacijos ir jų padariniai. Pasipriešinimas ir kolaboravimas.

Teritoriniai politiniai pokyčiai Europoje po Antrojo pasaulinio karo. Šaltasis karas. Jungtinės Tautos ir taikos išsaugojimas pasaulyje.

Bendrieji demokratinių ir totalitarinių šalių politinės raidos bruožai.

Lietuva antrosios sovietų okupacijos metais. Krašto sovietizacija ir pasipriešinimas jai. Permainos Lietuvos ūkyje ir visuomenėje sovietų okupacijos metais.

Kolonijinės sistemos suirimas. Trečiasis pasaulis. Europos integracijos procesas.

Visuomenė ir jos raidos bruožai demokratinėse ir totalitarinėse šalyse. Žmogaus teisių padėtis demokratinėje ir totalitarinėje valstybėje.

Mokslo ir technikos pažanga ir jos poveikis gamybai ir visuomenės raidai. Poindustrinės visuomenės formavimasis.

SSRS ir pasaulinės komunizmo sistemos žlugimas. Lietuvos nepriklausomybės atkūrimas. Rinkos ekonomikos ir pilietinės visuomenės kūrimasis. Lietuvos integracija į Vakarų politines, karines bei ekonomines struktūras. Europos Sąjunga. NATO.

Žmogaus pasaulėvaizdžio pokyčiai. Kultūros ir mokslo raida XX a. antrojoje pusėje. Lietuvos kultūra sovietų okupacijos metais ir nepriklausomoje Lietuvoje.

Kasdienio žmonių gyvenimo pokyčiai XX a. antrojoje pusėje pasaulyje ir Lietuvoje.

Pasaulio civilizacijų sąveika. Šiandieninė vartotojiškoji visuomenė. Svarbiausios šiandieninės visuomenės gyvenimo problemos.

• pažinti ir suvokti istorijos įvykius, reiškinius, procesus, lėmusius dabartinio pasaulio susiformavimą;
• suvokti lietuvių tautos ir Lietuvos valstybės istorinę raidą, šios raidos sąsajas su pasaulio istorijos reiškiniais bei procesais;
• suprasti asmens, visuomenės socialinių grupių ir tautos vaidmenį istorijoje;
• suvokti šiuolaikinės demokratijos ir dabartinės žmogaus sąmonės formavimosi kelią;
• ugdyti gebėjimus savarankiškai nagrinėti, kritiškai vertinti ir interpretuoti istorinę medžiagą ir šaltinius;
• išmokti rinkti ir analizuoti įvairiuose šaltiniuose esančią informaciją, kritiškai vertinti ją atsižvelgiant į istorinio laikotarpio sąlygas, daryti pagrįstas išvadas;
• ugdyti gebėjimus jungti istorinius faktus į prasminę visumą, nustatyti reiškinių priežastis, padarinius, kitus tarpusavio ryšius;
• mokytis argumentuotai žodžiu ir raštu dėstyti savo nuomonę, teisingai vartoti sąvokas.

Istorijos mokslo paskirtis ir praeities tyrimo ypatybės.

Žmogaus kilmės aiškinimai. Priešistorės žmonių gyvenimo ypatybės.

Pagrindiniai civilizacijos požymiai. Senųjų civilizacijų kultūros laimėjimai. Senovės Graikijos ir Romos civilizacijų istorinė reikšmė Europai ir pasauliui.

Krikščionybės atsiradimas. Esminės vertybės. Krikščionybės plitimas ir tapimas valstybine religija.

Indoeuropiečiai ir baltai. Baltų gentys, jų gyvenamoji teritorija, visuomeninės santvarkos bei kultūros ypatybės. Baltų genčių istorinio likimo skirtumai. Lietuvių tautos susidarymas.

Krikščionybės plitimas Europoje. Bažnyčios politinis ir kultūrinis vaidmuo viduramžiais. Feodalizmas. Krikščioniškoji visuomenė. Valdžia ir valstybė viduramžiais. Viduramžių kultūros bruožai: menas, filosofija, švietimas ir mokslas. Vakarų Europos santykiai su Bizantija, islamo ir Rytų civilizacijomis.

Lietuvos valstybės susidarymas. Krikščioniškosios Europos ir Lietuvos susidūrimas. LDK valdžia Rytuose. Ikikrikščioniškosios Lietuvos visuomenės ir kultūros bruožai. 1385 m. dinastinės unijos su Lenkija ir Lietuvos krikšto reikšmė. Valstybės ir visuomenės europėjimas. Kultūrinė ir tautinė LDK įvairovė. Politinis ir kultūrinis LDK suartėjimas su Lenkija.

Kapitalizmo gimimas Vakarų Europoje. Centralizuotų valstybių formavimasis. Didieji geografiniai atradimai ir Europos kolonijinės ekspansijos poveikis Europai ir pasauliui. Kultūros, mokslo ir technikos laimėjimai, jų reikšmė žmogaus pasaulėžiūros ir gyvensenos kaitai. Renesanso ir reformacijos įtaka socialinei, politinei ir kultūrinei Europos raidai. Absoliutizmo ir parlamentarizmo raida.

Liublino unija ir jos reikšmė. LDK valstybingumo raida unijoje su Lenkija. Bajoriškoji demokratija. Visuomenės ir ūkio raidos ypatybės. Renesanso, baroko ir klasicizmo kultūros bruožai LDK. Abiejų Tautų Respublikos nuosmukio priežastys. Mėginimai reformuoti Abiejų Tautų Respubliką XVIII a. antroje pusėje. Lenkijos-Lietuvos valstybės padalijimai ir jų padariniai.

Švietimo idėjos ir jų po-veikis Europos ir Šiaurės Amerikos valstybių raidai. JAV susikūrimas. Didžioji Prancūzijos revoliucija.

Švietimo idėjos ir jų įgyvendinimas Lietuvoje. 1791 m. gegužės 3 d. konstitucija.

Napoleono Bonaparto epocha ir jos poveikis Europos raidai.

Pramonės perversmas, jo prielaidos bei socialiniai pokyčiai Europoje ir pasaulyje. Kolonializmas, jo prielaidos ir padariniai.

Svarbiausios XIX a. idėjinės politinės srovės: liberalizmas, konservatizmas, socializmas. Nacionalizmas ir tautiniai sąjūdžiai. Parlamentarizmo raida ir politinės partijos. Kultūros ir mokslo raida. Pažangos ideologija.

Rusijos valdžios politika Lietuvoje. Sukilimai Lenkijoje ir Lietuvoje. Baudžiavos panaikinimas Lietuvoje.

Lietuvių tautinis sąjūdis ir moderniosios tautos formavimasis. Katalikų bažnyčios vaidmuo tautinio atgimimo metu. Lietuvos visuomenės tautinės sudėties ir socialinės struktūros kaita.

Karinio konflikto priežastys. Karo eigos ypatumai Rytų ir Vakarų frontuose. Revoliucijos Rusijoje. Karo poveikis Europos politinei, socialinei ir ekonominei raidai.

Pastangos atkurti nepriklausomybę Pirmojo pasaulinio karo metais. Lietuvos Nepriklausomybės aktai ir jų įgyvendinimo sunkumai.

Pilietinės visuomenės formavimasis. Totalitarinių ir autoritarinių režimų bruožai. Didžioji krizė ir jos padariniai. Tarptautinės organizacijos.

Lietuvos politinio ir ūkinio savarankiškumo kūrimas. Parlamentarizmas ir autoritarizmas. Svarbiausios užsienio politikos problemos ir jų sprendimas. Lietuvos visuomenės tautinės sudėties ir socialinės struktūros kaita. Tautinės savimonės raida.

Lietuvos ūkio ir kultūros raida tarpukario metais: laimėjimai ir nepanaudotos galimybės.

Karo priežastys. Molotovo ir Ribentropo paktas ir jo įgyvendinimas. Antihitlerinės koalicijos kūrimasis, jos veikla.

Lietuvos nepriklausomybės praradimas. Pirmoji sovietinė okupacija: krašto sovietizacija, teroras prieš gyventojus.

Lietuva nacių okupacijos metais. Antinacinė rezistencija.

Antrojo pasaulinio karo padariniai. Žydų genocidas.

Geopolitinis žemėlapis po Antrojo pasaulinio karo. Politinis ir ideologinis Rytų ir Vakarų konfliktas bei jo įtaka visuomenės ir kultūros raidai. Vidurio ir Rytų Europos tautos bei jų kova su komunistiniu režimu. Kolonijinės sistemos suirimas. Azijos, Afrikos ir Lotynų Amerikos šalių raidos problemos. Arabų pasaulis ir jo santykiai su Vakarų civilizacija. Mokslo ir technikos revoliucija, jos poveikis visuomenės ir kultūros kaitai. Pagrindinės XX a. Europos kultūros vystymosi kryptys, svarbiausios idėjos ir filosofinės srovės.

Karo ir okupacijų padariniai. Sovietizacija ir permainos krašto ūkyje ir visuomenėje. „Tarybinės liaudies“ formavimas ir tautinės savimonės raida. Rezistencija, prisitaikymas ir kolaboravimas. Sovietizacijos padariniai.

SSRS ir pasaulinės komunizmo sistemos žlugimas. Europos integracija ir Europos Sąjunga. Civilizacijų konfliktai ir dialogai.

Šiuolaikinės visuomenės gyvenimo problemos ir jų sprendimas. Pažangos ideologijos krizė. Informacinės visuomenės formavimasis. Globalizacija. Pasaulio kultūrų sąveika.

Lietuvos nepriklausomybės atkūrimas. Atviros pilietinės visuomenės ir rinkos ūkio formavimosi problemos. „Tarybinės liaudies“ virtimas piliečių tauta. Lietuvos politinės, ūkinės ir kultūrinės raidos bruožai atkūrus nepriklausomybę.

Svarbiausios dabarties socialinės, kultūrinės ir ūkinės problemos. Lietuvos integracija į Vakarų ūkines ir politines struktūras.

Politikos samprata. Šiuolaikinių valstybių tipai ir formos. Valstybių valdymo sistemos. Šiandieninė Lietuvos politinė sistema.

Pilietybė. Pagrindinės piliečių teisės ir laisvės. Pilietybė Lietuvoje.

Demokratijos esmė ir formos.

Diktatūros, jų požymiai ir tipai.

Rinkimai. Rinkimų sistemos. Seimo ir prezidento rinkimų sistemos Lietuvoje.

Svarbiausios šiuolaikinės politinės doktrinos. Politinės partijos ir partinė sistema. Politinės partijos Lietuvoje.

Teisinė valstybė. Konstitucijos esmė ir vieta valstybės gyvenime. 1992 m. Lietuvos Respublikos Konstitucija.

Svarbiausios tarptautinės organizacijos ir Lietuva. Europos integraciniai procesai.

• pažinti ir suvokti pasaulio bei Lietuvos raidą praeityje, pagrindines šią raidą formuojančias idėjas, jėgas ir veiksnius, jų tarpusavio sąveiką;
• suvokti politinių, teisinių, socialinių, ūkinių ir kultūrinių struktūrų istorinę kaitą ir tarpusavio sąsajas;
• suvokti istorinių asmenybių, jų veiklos ir istoriškai susiklosčiusio socialinio bei kultūrinio konteksto ryšį;
• suvokti dabartinio žmogaus mąstysenos ir pasaulėjautos ištakas;
• ugdyti gebėjimą savarankiškai vertinti istorijos šaltinių patikimumą;
• suprasti galimybę skirtingai interpretuoti tuos pačius istorinius faktus, skirtingų interpretacijų argumentus ir gebėti juos lyginti bei vertinti;
• ugdyti gebėjimus diskutuoti istorinėmis temomis, argumentuoti savo teiginius ir korektiškai vartoti sąvokas.

Istorijos mokslo objektas ir praeities tyrimo ypatybės. Istorijos ryšiai su kitais mokslais. Istorijos mokslas ir moralė. Žymiausi pasaulio ir Lietuvos istorikai bei jų požiūris į visuomenės raidą.

Žmogaus kilmės aiškinimai. Priešistorės žmonių gyvenimo ypatybės.

Pagrindiniai civilizacijos požymiai. Senųjų civilizacijų kultūros laimėjimai. Senovės Graikijos ir Romos civilizacijų istorinė reikšmė Europai ir pasauliui.

Krikščionybės atsiradimas. Esminės vertybės. Krikščionybės plitimas ir tapimas valstybine religija.

Lietuvių kilmės teorijos ir jų pagrįstumas. Indoeuropiečiai ir baltai. Baltų gentys, jų gyvenamoji teritorija, visuomeninės santvarkos bei kultūros ypatybės. Baltų genčių istorinio likimo skirtumai. Lietuvių tautos susidarymas.

Frankų valstybės įtaka viduramžių civilizacijos formavimuisi. Bizantija – antikinės civilizacijos paveldėtoja ir tęsėja. Krikščionybės plitimas Europoje. Bažnyčios politinis ir kultūrinis vaidmuo viduramžiais. Feodalizmas. Krikščioniškoji visuomenė. Valdžia ir valstybė viduramžiais. Viduramžių kultūros bruožai: menas, filosofija, švietimas ir mokslas. Vakarų Europos santykiai su Bizantija, islamo ir Rytų civilizacijomis. Islamo civilizacija ir jos poveikis Azijai, Afrikai ir Europai.

Lietuvos valstybės susidarymas. Krikščioniškosios Europos ir Lietuvos susidūrimas. LDK valdžia Rytuose. Ikikrikščioniškosios Lietuvos visuomenės ir kultūros bruožai. 1385 m. dinastinės unijos su Lenkija ir Lietuvos krikšto reikšmė. Lietuva Jogailos ir Vytauto laikais. Valstybės ir visuomenės europėjimas. Kultūrinė ir tautinė LDK įvairovė. Politinis ir kultūrinis LDK suartėjimas su Lenkija.

Kapitalizmo gimimas Vakarų Europoje. Centralizuotų valstybių formavimasis. Didieji geografiniai atradimai ir Europos kolonijinės ekspansijos poveikis pasauliui. Kultūros, mokslo ir technikos laimėjimai, jų reikšmė žmogaus pasaulėžiūros ir gyvensenos kaitai. Renesanso epochos idealai, jų raiška mene, moksle ir kasdieniame gyvenime. Renesanso ir reformacijos įtaka socialinei, politinei ir kultūrinei Europos raidai. Absoliutizmo ir parlamentarizmo raida.

Liublino unija ir jos reikšmė. LDK valstybingumo raida unijoje su Lenkija. Bajoriškoji demokratija. Visuomenės ir ūkio raidos ypatybės. Svarbiausios tarptautinės LDK problemos. Renesanso, baroko ir klasicizmo kultūros bruožai. LDK Abiejų Tautų Respublika tarp Rusijos ir Vakarų Europos XVI–XVIII a.: politinės, visuomeninės ir kultūrinės raidos skirtumai. Abiejų Tautų Respublikos nuosmukio priežastys. Mėginimai reformuoti Abiejų Tautų Respubliką XVIII a. antroje pusėje. Lenkijos-Lietuvos valstybės padalijimai ir jų padariniai.

Švietimo idėjos ir jų poveikis Europos ir Šiaurės Amerikos valstybių raidai. JAV susikūrimas. Didžioji Prancūzijos revoliucija. Žmogaus teisių dokumentai ir jų reikšmė pilietinės visuomenės formavimuisi. Šviečiamosios epochos kultūra Lietuvoje. Švietimo idėjos ir jų įgyvendinimas Lietuvoje. 1791 m. gegužės 3 d. konstitucija.

Napoleono Bonaparto epocha ir jos poveikis Europos raidai.

Pramonės perversmas, jo prielaidos bei socialiniai pokyčiai Europoje ir pasaulyje. Kolonializmas, jo prielaidos ir padariniai. Kolonijinių imperijų kūrimasis. Svarbiausios XIX a. idėjinės politinės srovės: liberalizmas, konservatizmas, socializmas. Nacionalizmas ir tautiniai sąjūdžiai. Parlamentarizmo raida ir politinės partijos. Kultūros ir mokslo raida. Romantizmas. Pažangos ideologija.

Rusijos valdžios politika Lietuvoje. Sukilimai Lenkijoje ir Lietuvoje. Baudžiavos panaikinimas Lietuvoje.

Lietuvių tautinis sąjūdis ir moderniosios tautos formavimasis. Katalikų bažnyčios vaidmuo tautinio atgimimo metu. Lietuvos visuomenės tautinės sudėties ir socialinės struktūros kaita. Romantizmas Lietuvoje. Lietuvių tautinis sąjūdis, „Aušra“, „Varpas“. Lietuvos visuomenės tautinės sudėties ir socialinės struktūros kaita.

Karinio konflikto priežastys. Karo eigos ypatumai Rytų ir Vakarų frontuose. Revoliucijos Rusijoje. Karo poveikis Europos politinei, socialinei bei ekonominei raidai.

Pastangos atkurti nepriklausomybę Pirmojo pasaulinio karo metais. Lietuvos Nepriklausomybės aktai ir jų įgyvendinimo sunkumai.

Pilietinės visuomenės formavimasis. Totalitarinių ir autoritarinių režimų bruožai. Didžioji krizė ir jos padariniai. Tarptautinės organizacijos.

Demokratija, fašizmas, nacionalsocializmas ir komunizmas (lyginamasis aspektas). Demokratizacija ir masinė kultūra tarpukario laikotarpiu. Pasaulio socialinės ir ekonominės problemos ir jų sprendimas. Tarptautinės organizacijos ir jų veikla.

Lietuvos politinio ir ūkinio savarankiškumo kūrimas. Lietuvos politinės santvarkos kaita pagal 1922, 1928 ir 1938 metų konstitucijas (lyginamasis aspektas). Parlamentarizmas ir autoritarizmas. Lietuvos visuomenės tautinės sudėties ir socialinės struktūros kaita. Tautinės savimonės raida. Svarbiausios užsienio politikos problemos ir jų sprendimas. Lietuvos ūkio ir kultūros raida tarpukario metais: laimėjimai ir nepanaudotos galimybės.

Karo priežastys. Molotovo ir Ribentropo paktas ir jo įgyvendinimas. Antihitlerinės koalicijos kūrimasis ir veikla. Lietuvos nepriklausomybės praradimas. Pirmoji sovietinė Lietuvos okupacija: krašto sovietizacija, teroras prieš gyventojus.

Lietuva nacių okupacijos metais. Antisovietinio Birželio sukilimo viltys ir iliuzijos. Antinacinė rezistencija.

Antrojo pasaulinio karo padariniai. Žydų genocidas.

Geopolitinis žemėlapis po Antrojo pasaulinio karo. Politinis ir ideologinis Rytų ir Vakarų konfliktas bei jo įtaka visuomenės ir kultūros raidai. Svarbiausi komunistinių ir demokratinių valstybių raidos bruožai (lyginamasis aspektas). Vidurio ir Rytų Europos tautos bei jų kova su komunistiniu režimu. Kolonijinės sistemos suirimas. Azijos, Afrikos ir Lotynų Amerikos šalių raidos problemos. Arabų pasaulis ir jo santykiai su Vakarų civilizacija. Mokslo ir technikos revoliucija, jos poveikis visuomenės ir kultūros kaitai.

Pagrindinės XX a. Europos kultūros vystymosi kryptys, svarbiausios idėjos ir filosofinės srovės.

Karo ir okupacijų padariniai. Sovietizacija ir permainos krašto ūkyje ir visuomenėje. „Tarybinės liaudies“ formavimas ir tautinės savimonės raida. Rezistencija, prisitaikymas ir kolaboravimas. Partizaninis pasipriešinimas ir jo reikšmė. Neginkluota rezistencija sovietų okupacijos metais. Katalikų bažnyčios padėtis sovietų okupacijos metais. Sovietizacijos padariniai.

SSRS ir pasaulinės komunizmo sistemos žlugimas. Europos integracija ir Europos Sąjunga. Civilizacijų konfliktai ir dialogai.

Šiuolaikinės visuomenės gyvenimo problemos ir jų sprendimas. Pažangos ideologijos krizė. Informacinės visuomenės formavimasis. Globalizacija. Pasaulio kultūrų sąveika.

Lietuvos nepriklausomybės atkūrimas. Atviros pilietinės visuomenės formavimosi problemos. Lietuvos politinės, ūkinės ir kultūrinės raidos bruožai atkūrus nepriklausomybę. Perėjimas iš planinio į rinkos ūkį. „Tarybinės liaudies“ virtimas piliečių tauta.

Svarbiausios dabarties problemos. Lietuvos integracija į Vakarų ūkines ir politines struktūras.

Politikos samprata. Šiuolaikinių valstybių tipai ir formos. Valstybių valdymo sistemos. Lietuvos politinės sistemos raida XX a. Šiandieninė Lietuvos politinė sistema.

Pilietybė. Pagrindinės piliečių teisės ir laisvės. Žmogaus ir piliečių teisės. Pilietybė Lietuvoje.

Demokratijos esmė ir formos. Demokratijos raida Lietuvoje.

Diktatūros, jų požymiai ir tipai. Totalitarinės ir autoritarinės diktatūros.

Rinkimai. Rinkimų sistemos. Seimo ir prezidento rinkimų sistemos Lietuvoje.

Svarbiausios šiuolaikinės politinės doktrinos.

Politinės partijos ir partinė sistema. Politinės partijos Lietuvoje.

Teisinė valstybė. Konstitucijos esmė ir vieta valstybės gyvenime. 1992 m. Lietuvos Respublikos Konstitucija.

Svarbiausios tarptautinės organizacijos ir Lietuva. Europos integraciniai procesai.