Bendrosios nuostatos
5. Istorija – socialinio ugdymo dalis
5.1.1. Istorijos viduriniojo ugdymo bendroji programa (toliau – Programa) skirta pedagogams, mokymo priemonių rengėjams, švietimo administratoriams ir visiems, susijusiems su istorijos mokymu 11-12 (III-IV gimnazijų) klasėse. Programa skiriama mokykloms, kuriose mokomasi lietuvių arba tautinės mažumos kalba. 11–12 klasėje mokiniai gali rinktis bendrąjį arba išplėstinį kursą. Programa apibrėžia istorijos kaip mokomojo dalyko tikslą ir uždavinius, nustato bendrojo ir išplėstinio kurso turinio apimtis, mokinių pasiekimus, pateikia pasiekimų vertinimo pagal lygius kriterijus.
5.1.2. Lietuvos Respublikos bendrojo lavinimo vidurinėje mokykloje istorija priklauso socialinio ugdymo blokui. Socialinio ugdymo tikslas dažnai formuluojamas taip – suteikti mokiniui pilietinės ir socialinės kultūros pagrindus, įkūnijančius demokratijos vertybes ir principus, atliepiančius kintančias asmens ir visuomenės gyvenimo reikmes. Kita vertus, Lietuvos Respublikos mokslų klasifikatoriuje istorija priskirta humanitarinių mokslų grupei (žr. Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministro 2007 m. gruodžio 18 d. įsakymu Nr. ISAK-2418 patvirtintą klasifikatorių). Humanitarinio ugdymo paskirtis – ne tik įgyti žinias, bet ir interpretuoti turimas žinias, susieti jas su žmogiškosiomis vertybėmis ir padėti žmogui įžvelgti savo būties prasmę. Tad istorija socialinio ugdymo bloke, kurį sudaro filosofija, geografija, teisė, ekonomika ir verslumas, psichologija turi atliepti tiek humanitarinio, tiek socialinio ugdymo paskirtis. Istorija šiame bloke nagrinėja visuomenės kaitą laike.
5.1.3. Visą mokyklinį istorijos kursą galima būtų įvardyti kaip istorinio laiko (chronologijos), istorinės erdvės ir temų (sričių) visumą. Pagrindinėje mokykloje siekiama aprėpti visas istorijos temas (sritis) – politiką, ūkį, visuomenę, kultūrą, kasdieninį gyvenimą, visą istorinę erdvę – pasaulio istoriją, ir visą istorinį laiką – nuo žmogaus atsiradimo iki šių dienų. Tokia plati istorijos turinio apimtis verčia domėtis tik pačiomis pagrindinėmis tendencijomis ir nereikalauja detalesnio problemų tyrimo. Todėl pagrindinėje mokykloje įgyjamas bendras žmonijos istorinės raidos supratimas.
Antrą kartą tokį bendrą supratimą teikti netikslinga. Žinių apie žmonijos praeitį yra tiek daug, kad nėra įmanoma, o ir netikslinga jų visų perduoti. Todėl viduriniame ugdyme iš daugelio pagrindinių istorijos teminių sričių akcentuojama viena svarbiausiųjų – visuomenės istorija. Visuomenė kaip pagrindinė teminė sritis pasirinkta todėl, kad kiekvienas asmuo veikia visuomenėje, yra visuomenės narys. Be to, visuomenės istorija yra daugiausiai kitas istorijos kurso sritis – politiką, kultūrą, ūkį – integruojanti istorijos dalis.
Didžiausias dėmesys šiame istorijos kurse skiriamas Lietuvos visuomenei. Savos visuomenės raidos pažinimui pirmenybė teikiama todėl, kad paties pažįstančiojo socialinė aplinka yra jam artimesnė, geriau suprantama ir interpretuojama. Platesnis ir gilesnis savosios visuomenės pažinimas geriau atliepia mokymo(si) kontekstualumo reikalavimą.
5.1.4. Vidurinio ugdymo pakopos istorijos kursas nėra tik siauras Lietuvos visuomenės istorijos kursas. Jame taip pat nagrinėjami kitų istorijos sričių faktai, reiškiniai ar procesai. Lietuvos politine, ūkio, kultūros istorija šiame kurse naudojamasi tiek, kiek tai padeda atskleisti visuomenės pokyčius skirtingais praeities laikotarpiais. Taip pat neapsieinama be kitų visuomenių ir kultūrų praeities procesų pažinimo. Jie padeda suprasti savoje visuomenėje vykusius ir vykstančius procesus. Tad paveikslėlyje vaizduojamo vidurinio ugdymo pakopoje istorijos turinio šerdį sudaro tamsioji figūra kubo viduryje, o aplink šią šerdį kiek šviesesne spalva pažymėtos reikalingos pagalbinės temos.
Rekomenduojama skirti maždaug vienodai laiko XI-XII klasėje Lietuvos visuomenės raidos ir jos konteksto pažinimui.
5.2.1. Tikslas
Istorijos ugdymu visoje vidurinio bendrojo lavinimo sistemoje siekiama, jog mokiniai įgytų gebėjimų per praeitį aiškintis ir suprasti dabartį, suvoktų savąją tapatybę ir kompetentingai naudotųsi įvairiapuse istorine informacija kasdieniniame gyvenime. Šių tikslų siekiama visose bendrojo lavinimo pakopose – nuo pradinio iki vidurinio ugdymo. Vidurinio ugdymo pakopos koncentro istorijos ugdymosi tikslas: ugdytis istorinį mąstymą ir juo naudotis suprantant Lietuvos visuomenės raidos Europos kontekste tendencijas ir savo kaip Lietuvos piliečio, europiečio tapatybę.
5.2.2. Uždaviniai
Siekiama, kad mokiniai:
- gilintų ir sistemintų supratimą apie istorinę visuomenės raidą Lietuvoje ir Europoje – jos susiformavimą, kaitos priežastis, skirtumus ir panašumus su kitomis visuomenėmis;
- sietų istorinius faktus į prasminę visumą, nustatytų istorinių reiškinių ir procesų svarbiausias priežastis ir padarinius;
- naudotų turimas žinias ir gebėjimus kritiškai vertindami istorines praeities ir dabarties visuomenių raidos ypatybes;
- sugebėtų įžvelgti praeityje susiformavusių tradicijų, papročių įtaką dabartinės visuomenės gyvenimui;
- pateiktų savo istorijos supratimą įvairiomis formomis – žodžiu, raštu, naudodami informacines kompiuterines technologijas;
- domėtųsi praeityje gyvavusių visuomenių raida ir jaustų pagarbą praeities kartų istoriniam palikimui;
- suvoktų demokratijos, humanizmo, pilietiškumo, tautiškumo, tolerancijos principų istorines susiformavimo prielaidas, jų reikšmę praeities ir šių laikų Lietuvos, Europos žmonėms.
5.2.3. Struktūra
5.2.3.1. Kaip ir pagrindinio ugdymo pakopoje, vidurinėje mokykloje istorijos kursas šalia bendrųjų kompetencijų ugdo dalykinę istorijos kompetenciją. Ją sudaro žinių, gebėjimų ir vertybinių nuostatų įgijimas keturiose ugdomosios veiklos srityse:
- Istorinės raidos supratimas – tai svarbiausių istorinių įvykių, reiškinių, procesų, lėmusių dabartinės visuomenės raidą, paaiškinimas; istorinių asmenybių poveikio visuomenės istorinei kaitai ir jų veiklos priklausomybės nuo epochos vertinimas.
- Orientavimasis istoriniame laike ir erdvėje – istorinių įvykių, reiškinių ir procesų analizavimas atskirų epochų kontekste, ryšių tarp pokyčių skirtingose visuomenės gyvenimo srityse paaiškinimas atsižvelgiant į laiko ir erdvės parametrus.
- Istorijos tyrimas ir interpretavimas – įvairiuose istoriniuose šaltiniuose, istorikų tekstuose esančios informacijos supratimas, jų tinkamumo atsakant į nagrinėjamus klausimus vertinimas; gebėjimas iš įvairių pozicijų paaiškinti istorinę visuomenės praeitį, jos kaitos priežastis.
- Istorijos supratimo raiška – pasirengimas žodžiu, raštu, naudojant IT, diskutuoti istorinėmis temomis, tinkamai vartojant sąvokas, argumentuojant savo teiginius ir pagrindžiant išvadas.
5.2.3.2. Apibrėžiant istorijos dalyko kompetencijos struktūrą, mokinių gebėjimai skirstomi į grupes: žinios ir supratimas, taikymo gebėjimai, problemų sprendimas, komunikavimas, mokėjimas mokytis. Tai reiškia, kad visos šios grupės turi būti ugdomos per visas istorijos veiklos sritis. Toliau pateikiamas apibendrintas šių grupių paaiškinimas, pritaikytas istorijos mokomajam dalykui:
5.2.3.2.1. Žinias ir supratimą mokiniai parodo:
- tinkamai vartodami svarbiausias istorijos sąvokas;
- apibūdindami svarbiausius istorinės raidos faktus, reiškinius ir procesus;
- paaiškindami istorinių asmenybių vaidmenį žmonijos istorijoje;
- nurodydami priežasčių ir pasekmių tarpusavio ryšį, įvykių, reiškinių ir procesų reikšmę visuomenės raidai.
5.2.3.2.2. Taikymo gebėjimus mokiniai parodo:
- lygindami ir darydami išvadas apie įvairius istorinius įvykius, reiškinius ir procesus, jų priežastis ir pasekmes, istorinių laikotarpių kaitą;
- naudodamiesi žemėlapiu: lokalizuodami įvykius ir reiškinius, aiškindami jų eigą, vienokius ar kitokius rezultatus lėmusius veiksnius;
- įvairiomis formomis kaupdami, tvarkydami ir apibendrindami istorinę informaciją.
5.2.3.2.3. Problemų sprendimo gebėjimus mokiniai parodo:
- suprasdami ir aiškiai apibrėždami reikalingą paaiškinti, išspręsti problemą;
- taikydami ir vertindami savo turimas žinias ir gebėjimus, reikalingus numatant problemos sprendimo kelius, būdus, įvairiais argumentais pagrįsdami ir įrodydami savo sprendimo teisingumą;
- rasdami reikiamą trūkstamą informaciją pačiuose įvairiausiuose istorinės informacijos šaltiniuose, nagrinėdami ir lygindami, kritiškai juos vertindami, interpretuodami;
- patikrindami galimus nagrinėjamų problemų sprendimo būdus, rasdami įvairių aiškinimų, sprendimų stipriąsias ir silpnąsias puses.
5.2.3.2.4. Komunikavimo gebėjimus mokiniai parodo:
- tinkamai vartodami istorijos terminus ir sąvokas;
- sklandžiai reikšdami istorinį supratimą, aiškiai dėstydami mintis raštu ir žodžiu;
- atrasdami ir tinkamai (schemomis, paveikslais, žemėlapiais, diagramomis, tekstu ir kt.) vartodami istorinę informaciją;
- pagrįsdami savo nuomonę pokalbiuose ir diskusijose istorinėmis temomis, argumentuodami savo teiginius ir pagrįsdami išvadas.
5.2.3.2.5. Mokėjimą mokytis istorijos pamokose mokiniai parodo:
- keldami sau realius mokymosi tikslus;
- planuodami mokymosi veiklą, atsižvelgdami į padedančias mokytis asmenines savybes;
- taikydami įvairias, sau tinkamas mokymosi strategijas;
- pasirinkdami ir naudodami tinkamas priemones;
- savarankiškai apmąstydami mokymosi procesą: vertindami istorijos mokymosi tikslus, uždavinius ir jiems pasiekti naudojamus metodus, veiklas, priemones ir kt.
Vidurinėje mokykloje mokiniai gali mokytis istorijos pagal bendrojo arba išplėstinio kurso programą.
5.2.3.3. Bendrasis istorijos kursas padeda įtvirtinti, struktūrizuoti ir sisteminti ankstesnėje ugdymo pakopoje įgytas istorijos žinias, plėtoti bendruosius ir dalykinius gebėjimus, stiprinti vertybines nuostatas. Jis remiasi tik ta faktologine medžiaga, kuriai pagrindus padėjo pagrindinės mokyklos istorijos kursas.
5.2.3.4. Išplėstinis istorijos kursas remiasi visa bendrojo kurso medžiaga, plėtojamais gebėjimais, vertybinėmis nuostatomis. Tačiau jame atliekama daugiau, sudėtingesnių ir įvairesnių užduočių, projektinių darbų, reikalaujančių savarankiškumo, kūrybiškumo, platesnio kultūrinio konteksto išmanymo. Būtent kultūros srities žinios ir sudaro papildomą istorijos išplėstinio kurso krūvį. Istorijos išplėstinis kursas rekomenduojamas tiems mokiniams, kurie rengiasi studijuoti istoriją ar kitus humanitarinius ir socialinių mokslų bloko dalykus aukštosiose mokyklose.
5.2.3.5. Bendrajame ir išplėstiniame kurse išskiriamos šios temų grupės:
5.2.3.5.1. Europa ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės visuomenės formavimasis (iki XV a. pab.).
5.2.3.5.2. Europos ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės visuomenės kaita XVI-XVII a. vid.
5.2.3.5.3. Apšvietos Europoje laikai ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės visuomenės gyvenimo pokyčiai.
5.2.3.5.4. Lietuvos visuomenė Europos ir pasaulio pokyčių XIX-XX a. pr. aplinkoje.
5.2.3.5.5. Visuomenė tarpukario ir Antrojo pasaulinio karo epochoje (1919-1945).
5.2.3.5.6. Visuomenė Šaltojo karo ir komunizmo žlugimo Europoje laikais.
5.2.3.5.7. Šiuolaikinės visuomenės gyvenimas ir Lietuvos visuomenės kaita nepriklausomoje valstybėje.
5.3.1. Integravimo galimybės
Norint siekti geresnių ugdymo rezultatų, svarbu išnaudoti visas tarpdalykinės integracijos galimybes. Istorijos dalykas glaudžiai susijęs su kitais socialinio, dorinio, kalbinio, meninio ugdymo dalykais. Juos ir istoriją sieja bendri tikslai – ugdytis komunikavimo, kūrybingumo, socialinę ir pilietinę kompetencijas.
Viena vertus, per istorijos pamokas nagrinėjama tematika, ugdomi mokinių gebėjimai papildo ir pagilina kitų mokomųjų dalykų studijas. Kita vertus, visapusiškas istorijos reiškinių supratimas neįmanomas be žinių ir gebėjimų, įgytų per kitų dalykų pamokas. Pavyzdžiui:
- lietuvių ir užsienio kalbos sudaro galimybes tobulinti savųjų minčių perdavimą kitiems sakytine ir rašytine kalba, o taip pat – suprasti kitų mintis. Kalbos taip pat ugdo dialogo ir diskusijos, teksto interpretacijos, samprotavimo gebėjimus, o lietuvių ir užsienio literatūra praplečia studijuojamų istorijos reiškinių kontekstą, stiprina asmeninį santykį su kultūra, formuoja vertybines nuostatas;
- geografijos pamokos prisideda prie istorijos erdvinio įprasminimo. Geografija, kaip ir istorija nagrinėja visuomenės struktūras, tik kiek kitu – erdviniu, aspektu, o taip pat duoda papildomų duomenų visuomeninių procesų analizei;
- dorinio ugdymo pamokos padeda geriau suprasti nagrinėjamas etines ir religines vertybes. Viena vertus, doriniu ugdymu stiprinama asmens pagarba tradicinėms gimtojo krašto, Europoskultūros pagrindus sudarančioms vertybėms. Kita vertus, iš dorinio ugdymo perimami empatijos gebėjimai vertinti, interpretuoti reiškinius remiantis ne tik sava tradicija;
- meninio ugdymo dalykai praplečia studijuojamų istorijos reiškinių kontekstą, stiprina asmeninį santykį su kultūra. Dailės, muzikos gebėjimai integruojami naudojant vaizdo, garso elementus savo idėjų ir rezultatų pristatymui;
- ekonomikos ir verslumo mokymosi turinys glaudžiai siejasi su istorijos pamokose reikalingomis žiniomis apie ekonomines sistemas, gamtos ir žmogaus sukurtus išteklius, ekonominius reiškinius ir rodiklius;
- informacinių technologijų pamokos padeda ugdytis gebėjimus, reikalingus istorinės informacijos duomenų paieškai, analizavimui, apibendrinimui, pateikimui.
5.3.2. Ugdymo gairės
Vidurinio ugdymo koncentre mokiniams vartojant vis didesnius informacijos kiekis, dažnai į antrą planą nustumiamas siekis ugdyti kritišką, atsakingą asmenybę. Istorijos pamokose svarbu nuolat prisiminti, jog jau atgyveno dar XIX amžių siekiantis tikslas „parodyti kaip iš tikrųjų buvo“. XXI amžiaus žmogui svarbi, įsimintina ir vertinga ta informacija, kuri gali paaiškinti „koks yra mūsų santykis su tuo, kas vyko praeityje“. Todėl istorijos pamokose privalu išnaudoti visas galimybes aiškintis ir dabar svarbių klausimų, problemų sprendimo būdus praeityje, pagrįsti jų pamokų aktualumą dabarčiai.
Vidurinio ugdymo koncentre mokiniai turi mokytis skaityti ir suprasti istorijos šaltinius ir istorikų tekstus, taip pat ir įvairaus pobūdžio istorinę informaciją, pateiktą grafikuose, lentelėse, diagramose, schemose, žemėlapiuose. Taip pat jie turi tobulinti gebėjimą naudotis internetu, surasti ir atrinkti tam tikrą reikiamą istorinę informaciją, pateikiamą žiniasklaidoje, apibendrinti ją ir kritiškai vertinti.
Kad mokiniai sėkmingai mokytųsi, mokytojas turi aiškiai suformuluoti mokymosi tikslus ir į rezultatą orientuotus uždavinius, aptarti juos su mokiniais, paaiškinti, pavyzdžiais pademonstruoti praktines įgytų gebėjimų taikymo galimybes. Šioje programoje numatyta, ko mokiniai turėtų pasiekti pasirinkę vieną iš dviejų kursų (bendrąjį ar išplėstinį) – kokių gebėjimų, žinių ir supratimo jie turėtų įgyti, kokias nuostatas ugdyti. Tačiau to negana, jei galvojame apie pagrindinį tikslą – istorijos dalykinės kompetencijos įgijimą. Kompetencija atsiskleidžia veikloje, kada gebėjimai yra papildomi nuostatomis ir patirtimi.
Todėl planuojant ugdymo procesą svarbu suplanuoti įvairias veiklas (pavyzdžiui, parengti temos pristatymą savo klasės draugams ar pagrindinio ugdymo koncentro mokiniams; parengti apžvalgą apie konkrečios temos nušvietimą lietuvių ar užsienio kalba internete; parengti virtualią ekskursiją ir pan.). Praktinės veiklos užduotys, ypač susietos su reiškiniais, su kuriais mokiniai susiduria kasdieniame gyvenime, leidžia savarankiškai atsiskleisti jų žinojimui, supratimui ir gebėjimams. Mokiniams naujos ir su jų aplinka, patirtimi susijusios problemos, geriau nei standartinės šaltinių nagrinėjimo užduotys, verčia ieškoti sprendimo būdų: kelti hipotezes, numatyti sprendimui reikalingą kelią, žinias ir jų vertinimą. Planuojant ugdymo procesą, derėtų nuolat prisiminti, jog į mokiniams aktualių problemų sprendimą orientuotas mokymasis skatina norą taikyti ankstesnę mokymosi patirtį ir sąmoningą, neprievartinį domėjimąsi. Tai ir yra svarbūs motyvacijos elementai.
Planuodamas ugdymo procesą, mokytojas taip pat turėtų numatyti kitas mokymosi motyvaciją skatinančias priemones – diferencijavimo ir individualizavimo galimybes. Be abejo, pats mokinių pasirinkimas mokytis pagal bendrojo ar išplėstinio kurso programas jau vadintinas diferencijavimu. Pravartu naudoti ir vidinį diferencijavimą, kada vyksta mokinių suskirstymas klasės viduje. Mokinių skirstymas grupėmis gali būti vykdomas ne tik pagal jų mokymosi (pasiekimų) lygį, bet ir individualius interesus, gebėjimą dirbti su labiau jiems priimtinomis istorijos pažinimo priemonėmis ir informacijos šaltiniais, pagal labiau mėgstamas savo žinių, gebėjimų demonstravimo formas (žodžiu, raštu, vizualiai). Darbo grupėmis organizavimas leidžia skirstyti istorijos mokymo užduotis: vieni sprendžia specifines problemines temos užduotis, kiti analizuoja bendresnius klausimus, o pamokos pabaigoje aptariami bendri rezultatai, daromos išvados ir apibendrinimai.
Panašiai organizuotinas ir ugdymo individualizavimas. Jis anaiptol nereiškia siekio organizuoti kiekvieno atskiro moksleivio mokymąsi. Individualizavimu siekiama skatinti mokinius savarankiškai veikti ir racionaliau reikštis bendroje ugdomojoje aplinkoje. Siekiant šio tikslo galima naudoti pačias įvairiausias formas – nuo skirtingų vertinimo modelių, lankstaus atsiskaitymų laiko, laisvesnio mokymosi erdvės pasirinkimo iki skirtingo mokymo turinio parinkimo bendrosios programos apimtyse.
Veiklą derėtų organizuoti taip, kad mokiniai turėtų galimybę keisti žinių informacijos šaltinius – vadovėlių medžiagą galima papildyti žinynais, enciklopedijomis, atlasais, interneto duomenų bazėmis, mokomosiomis kompiuterinėmis programomis. Taip pat pravartu kartais sudaryti sąlygas mokiniams pakeisti mokymosi vietas (klasė, biblioteka, muziejus ...). Toks mokymasis gali būti kūrybiškesnis ir įdomesnis, skatina mokinius ir mokytoją bendradarbiauti.
Pateikti siūlymai nesumažina mokytojo savarankiškumo pasirenkant mokymo metodus ir mokymo turinį. Rekomenduojama, kad kiekvienas mokytojas, remdamasis programa, sudarytų savo darbo planą, numatydamas konkrečios klasės poreikius ir galimybes.
5.3.3. Mokymosi aplinka
Ugdant mokinių istorinį mąstymą, plėtojant jų gebėjimus ir žinias, svarbu kurti palankią emocinę mokymosi aplinką. Joje mokinių ir mokytojų, pačių mokinių tarpusavio santykiai turėtų būtų grindžiami geranorišku bendradarbiavimu ir bendravimu, pagarba vienas kitam.
Turėtų būti sudarytos vienodos sąlygos visų mokinių saviraiškai. Tai turėtų skatinti kūrybinę mokinių veiklą, jų savarankiškumą, formuoti vertybinius santykius su kitais žmonėmis ir aplinkiniu pasauliu. Kaip jau minėta, ugdymas gali vykti ne tik klasėje, mokykloje, bet ir už jos ribų (bibliotekoje, muziejuose, virtualioje erdvėje ir pan.).
Fizinė aplinka turėtų būti pritaikyta įvairių poreikių mokiniams ir įvairiems jų poreikiams, ji turėtų būti saugi, higieniška, estetiška ir funkcionali.
Šiame skyriuje nurodomi laukiami mokinių istorijos pasiekimai, apibrėžiama turinio apimtys, aprašomas mokinių pasiekimų vertinimas. Aprašant mokinių pasiekimus kartu nurodomos ugdomos vertybinės nuostatos, esminiai gebėjimai, gebėjimai, o taip pat – žinios ir supratimas, reikalingi tiems gebėjimams ugdytis.
Plačiausiai Lietuvos bendrojo lavinimo mokyklose žinomas gebėjimų skirstymas pagal Bloomo taksonomiją, išskiriantis kelis pažinimo procesų lygius. Juos galima dar sąlyginai padalyti į žemesniuosius ir aukštesniuosius gebėjimus:
| Žemesnieji gebėjimai – žinios ir supratimas. Jie dažnai formuluojami žodžiais: |
Aukštesnieji gebėjimai – taikymas, analizė, sintezė, vertinimas. Jie dažnai formuluojami žodžiais: |
| Apibrėžti – nusakyti sąvokos turinį; parodyti reiškinio ribas. Apibūdinti – nusakyti įvykių, reiškinių, procesų būdinguosius bruožus. Aprašyti – raštu ar žodžiu pavaizduoti įvykio, reiškinio, proceso ypatybes. Atpažinti – pažinti iš kokių nors ženklų, atskirti iš požymių, nustatyti tapatybę ar priklausomybę kažkam. Iliustruoti – pateikti pavyzdžių apie nagrinėjamą įvykį, reiškinį, procesą. Nurodyti – nusakyti istorinio įvykio, reiškinio vietą, laiką, kryptį, kokių nors būdingų bruožų turėjimą. Nustatyti – remiantis informacijos analize pateikti atsakymą; patvirtinti faktais. Paaiškinti – nusakyti esminius istorinio įvykio, reiškinio ar proceso bruožus, pateikti priežastis ir pasekmes. |
Analizuoti – išskaidyti į atskiras sudėtines dalis; smulkiai, išsamiai, atidžiai ką nors nagrinėti. Apibendrinti – padaryti išvadą iš atskirų atvejų, faktų; suteikti bendros reikšmės. Atskirti – atrinkti, atmetant tai, kas netinka. Daryti išvadą – priimti sprendimą, išvestą iš kitų sprendimų. Interpretuoti – naudojantis tuo, kas duota, žinoma, pateikti savo individualų paaiškinimą. Įrodyti – patvirtinti, atskleisti, argumentais pagrįsti tiesą, tikrumą. Nagrinėti – remiantis pateikta informacija, schema, svarstyti priežastis, eigą, rezultatus, pateikti savo išvadas. Pagrįsti – pateikti įrodymą, kuris pateisina, patvirtina pateiktą atsakymą ar išvadą. Palyginti – sugretinant įvykius, reiškinius, nurodyti jų panašumus ir skirtumus. Parinkti – sugrupuoti panašius dalykus, priskirti vienai grupei. Suformuluoti – trumpai (aiškiai) ir tiksliai nusakyti. Sukurti – padaryti ką nors nauja turinio ar formos prasme. Susieti – remiantis tam tikrais požymiais, įvykius, reiškinius, procesus jungti į giminingas grupes, vieningą visumą, nustatyti reiškinių tarpusavio ryšius. Taikyti – panaudoti savo įgytus gebėjimus naujose situacijose. Vertinti – pateikti savo argumentuotą nuomonę apie reiškinių sukeltas priežastis, pasekmes; nustatyti jų reikšmę visuomenės raidai, kaitai. |
Tęsinys – kortelėse B kursas, A kursas.
B kursas
5.4.1.1. Mokinių pasiekimai
Bendrasis istorijos kursas perteikia dalyko pagrindus, reikalingus asmeniui, siekiančiam įgyti vidurinį išsilavinimą. Šiame kurse remiamasi pagrindinio ugdymo pakopoje įgytomis žiniomis, išsiugdytais gebėjimais, susiformuotomis nuostatomis. Bendrajame kurse nagrinėjama kiek mažiau temų nei išplėstiniame, nepaisant to, siekiama, kad išmoktus dalykus mokiniai gebėtų taikyti praktinėse situacijose.
Lentelėje pateikiami bendrojo kurso 11-12 klasių mokinių pasiekimai, orientuoti į kompetencijų ugdymą. Kompetencija suprantama kaip žinių, gebėjimų ir nuostatų visuma. Pirmiausia nurodomos nuostatos ir esminiai gebėjimai, paskui – gebėjimai, žinios ir supratimas. Remdamasis lentelėje pateiktais aprašais mokytojas planuoja ugdomąją veiklą.
| Mokinių pasiekimai |
|---|
|
Nuostatos: Vertinti istorijos pažinimą kaip savęs ir visuomenės pažinimo būdą, teikiantį galimybių plėsti akiratį, formuotis pasaulėžiūrą ir pasaulėjautą. Siekti saugoti ir puoselėti savo tautos, valstybės tradicijas ir kultūros paveldą. Esminiai gebėjimai: Susidaryti Lietuvos visuomenės istorijos raidos visumos vaizdą. Suprasti Lietuvos visuomenės raidą ir ją veikusių Europos, pasaulio ekonominių, socialinių politinių veiksnių įtaką praeityje. |
| Gebėjimai | Žinios ir supratimas |
|---|---|
|
1.1. Daryti išvadas apie antikos politines, teisines idėjas ir institucijas, turėjusias įtakos vėlesnių laikų politikai ir teisei. |
1.1.1. Nurodyti, kurios antikoje atsiradusios valstybės valdymo formų, režimų, romėnų teisės idėjos ir institucijos turėjo tęstinumą vėlesniais laikais. 1.1.2. Atpažinti antikos laikais atsiradusių politinių ir teisinių idėjų naudojimą vėlesnių laikų panašiuose reiškiniuose. |
|
1.2. Pagrįsti teiginį, jog krikščionybė tapo viduramžių Europos visuomenės gyvenimo pagrindu. |
1.2.1. Nustatyti kelius ir būdus, kurių pagalba krikščionybė plito Europoje nuo jos pripažinimo iki tapimo viešpataujančia viduramžių Europos religija. 1.2.2. Paaiškinti Romos popiežiaus statusą ir įtaką Europos politiniame gyvenime viduramžiais. 1.2.3. Apibūdinti vienuolynų veiklą ir vietą viduramžių Europos visuomenių gyvenime. |
|
1.3. Įvertinti feodalizmo ir luomų įtaką visuomenės gyvenime viduramžiais. |
1.3.1. Paaiškinti feodalizmo bruožus Vakarų Europoje viduramžiais. 1.3.2. Apibūdinti luominės viduramžių Vakarų Europos visuomenės modelį. |
|
1.4. Analizuoti Lietuvos visuomenės ypatumus valstybės susidarymo išvakarėse. |
1.4.1. Apibrėžti ikivalstybinio laikotarpio baltų žemių teritorinę – politinę organizaciją. 1.4.2. Aprašyti baltų ryšių su kitomis tautomis pobūdį Lietuvos valstybės susidarymo išvakarėse. 1.4.3. Apibūdinti baltų genčių, vėliau įėjusių į lietuvių tautos sudėtį, socialinę struktūrą. |
|
1.5. Palyginti Lietuvos visuomenės struktūros kaitą XIII–XV a. su vienalaikiais procesais, vykusiais Vakarų Europoje. |
1.5.1. Aprašyti Lietuvos visuomenės struktūrą XIII–XV a. 1.5.2. Paaiškinti Lietuvos visuomenės kaitos XIII–XV a. priežastis. |
|
1.6. Palyginti feodalizmą XIII–XV a. Lietuvoje su feodalizmu Vakarų Europoje. |
1.6.1. Atpažinti feodalizmo elementus XIII-XV a. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (toliau – LDK) visuomenėje. 1.6.2. Nurodyti feodalizmo Lietuvoje skirtumus nuo to paties proceso Vakarų Europoje. |
| 1.7. Įvertinti Lietuvos visuomenės pokyčius, susijusius su dinastinės unijos sudarymu ir krikščionybės įvedimu. |
1.7.1. Paaiškinti Lietuvos ir Lenkijos dinastinės unijos priežastis ir esmę. 1.7.2. Apibūdinti naujus reiškinius Lietuvos visuomenėje, susijusius su dinastinės unijos sudarymu ir krikščionybės įvedimu. 1.7.3. Paaiškinti XIV–XV a. privilegijų reikšmę ir atskirų visuomenės grupių dalyvavimo valdžioje galimybes. |
|
1.8. Apibendrinti LDK visuomenės etninės ir religinės sudėties pokyčius XIII–XV a. |
1.8.1. Nusakyti LDK etninę ir religinę visuomenės sudėtį XIII–XV a. 1.8.2. Paaiškinti LDK etninės ir religinės visuomenės sudėties kaitos XIII–XV a. priežastis. |
| Gebėjimai | Žinios ir supratimas |
|---|---|
|
2.1. Įvertinti kapitalizmo poveikį Europos visuomenės kaitai. |
2.1.1. Apibrėžti reiškinius ir procesus, kurie skatino kapitalizmo formavimąsi Vakarų Europoje. 2.1.2. Nurodyti ryšį tarp XV a. pab. – XVII a. vid. didžiųjų geografinių atradimų, mokslo, technikos laimėjimų ir permainų tuometinėje Vakarų Europos visuomenėje. |
|
2.2. Įvertinti reformacijos ir kontrreformacijos poveikį visuomenės raidai. |
2.2.1. Apibrėžti reiškinius ir procesus, kurie laikomi reformacijos ir kontrreformacijos pasireiškimu Vakarų Europoje. 2.2.2. Konkrečiais pavyzdžiais iliustruoti reformacijos ir kontrreformacijos poveikį valstybei ir visuomenei. 2.2.3. Apibūdinti reformacijos ir kontrreformacijos apraiškas XVI a. LDK visuomenėje. |
|
2.3. Daryti išvadas apie visuomenės socialinės struktūros kaitą Europoje ir Lietuvoje XVI-XVII a. |
2.3.1. Nustatyti kapitalizmo įtaką naujos visuomenės socialinės struktūros formavimuisi Europoje. 2.3.2. Nurodyti LDK socialinės struktūros kaitą XVI- XVII a. lėmusius pagrindinius įvykius, reiškinius, procesus. 2.3.3. Apibūdinti LDK luomų (bajorijos, dvasininkų, miestiečių) XVI-XVII a. pagrindines teises ir prievoles. |
|
2.4. Palyginti Lietuvos valdymo ypatumus LDK ir susikūrus Abiejų Tautų Respublikai (toliau – ATR). |
2.4.1. Paaiškinti Liublino unijos tarp LDK ir Lenkijos karalystės priežastis ir esmę. 2.4.2. Apibūdinti svarbiausiųjų LDK pareigūnų funkcijas susikūrus ATR. 2.4.3. Paaiškinti esminius ATR valdymo savitumus XVI–XVII a. |
|
2.5. Apibendrinti pokyčius LDK miestuose ir kaimuose, įvykusius XVI-XVII a. |
2.5.1. Nustatyti LDK miestuose ir kaimuose XVI-XVII a. įvykusių pokyčių priežastis (valakų reforma, karai kt.). 2.5.2. Aprašyti gyvenimo LDK miestuose ir kaimuose pokyčius XVI-XVII a. |
|
2.6. Palyginti LDK ir Vakarų Europos visuomenes XVI–XVII a. vid. religinės tolerancijos aspektu. |
2.6.1. Apibūdinti LDK etninių (žydai, totoriai, karaimai) ir konfesinių (stačiatikiai, unitai, reformatai) grupių padėtį. 2.6.2. Konkrečiais pavyzdžiais iliustruoti religinės tolerancijos ir netolerancijos apraiškas LDK XVI– XVII a. vid. |
|
2.7. Įvertinti Lietuvos Statutų reikšmę Lietuvos visuomenei. |
2.7.1. Apibūdinti Lietuvos Statutus kaip rašytinės teisės paminklą. 2.7.2. Apibūdinti Lietuvos Statutus kaip visuomenės raidą liudijantį šaltinį. |
| Gebėjimai | Žinios ir supratimas |
|---|---|
|
3.1. Daryti išvadas apie XVII a. antros pusės – XVIII a. vidurio karų socialines ir politines pasekmes LDK visuomenės raidai. |
3.1.1. Nustatyti LDK politinius, demografinius, ekonominius pokyčius nuo XVII a. vidurio iki XVIII a. vidurio. 3.1.2. Paaiškinti, kaip XVII a. antros pusės – XVIII a. vidurio karai veikė LDK valstybės ir visuomenės raidą. |
|
3.2. Įrodyti, kad Apšvietos idėjos ir jų sklaida prisidėjo prie luominės visuomenės irimo. |
3.2.1. Aprašyti Apšvietos idėjų apie žmogaus, valstybės ir visuomenės santykius kilmės priežastis. 3.2.2. Nurodyti Apšvietos idėjas, kurios turėjo įtakos Europos valstybių ir visuomenės raidai. |
|
3.3. Įvertinti Didžiosios Prancūzijos revoliucijos įtaką Europos visuomenėse vykusiems pokyčiams. |
3.3.1. Didžiosios Prancūzijos revoliucijos pavyzdžiu atpažinti Apšvietos ideologų idėjų taikymą praktikoje. 3.3.2. Atpažinti Apšvietos idėjų realizavimą Napoleono vidaus ir užsienio politikoje 3.3.3. Paaiškinti, kokius visuomenės pokyčius sukėlė Didžioji Prancūzijos revoliucija ir Napoleono epocha. |
|
3.4. Įrodyti, kad XVIII a. antros pusės pertvarkymais LDK buvo siekiama įgyvendinti Apšvietos idėjas. |
3.4.1. Paaiškinti LDK pilietiškumo sampratą XVII a. vid. – XVIII a. 3.4.2. Nurodyti Ketverių metų seimo siekius reformuoti ATR. 3.4.3. Apibrėžti 1791 m. gegužės 3-iosios konstitucijos nuostatas apie valstybės valdymą ir visuomenės grupes. |
|
3.5. Įvertinti ATR bandymų gelbėti valstybę rezultatus. |
3.5.1. Nurodyti faktorius, lėmusius užsienio valstybių kišimąsi į ATR vidaus politiką ir valstybingumo praradimą. 3.5.2. Apibūdinti ATR bandymus atsispirti Rusijos, Prūsijos ir Austrijos siekiams sunaikinti valstybę. 3.5.3. Pavyzdžiais iliustruoti atskirų LDK visuomenės grupių pozicijas padalijimų ir valstybės žlugimo metu. 3.5.4. Nurodyti valstybingumo praradimo pasekmes Lietuvos visuomenei. |
| Gebėjimai | Žinios ir supratimas |
|---|---|
|
4.1. Įvertinti pramonės perversmą kaip visuomenės kaitą XIX a. Europoje lėmusį pagrindinį faktorių. |
4.1.1. Apibūdinti prielaidas kilti pramonės perversmui. 4.1.2. Aprašyti pramonės perversmo sukeltus pokyčius technologinėje, ekonominėje, socialinėje sferose. 4.1.3. Paaiškinti pramonės perversmo įtaką Europos visuomenės kaitai. |
|
4.2. Analizuoti baudžiavos panaikinimo įtaką visuomenės kaitai Rusijoje ir Lietuvoje. |
4.2.1. Nurodyti baudžiavos panaikinimo Rusijoje ir Lietuvoje priežastis. 4.2.2. Aprašyti ir konkrečiais pavyzdžiais iliustruoti pramonės perversmo pradžią Lietuvoje. 4.2.3. Paaiškinti baudžiavos panaikinimo padarinius pagrindinėms socialinėms ir tautinėms visuomenės grupėms Lietuvoje. |
|
4.3. Įvertinti pramonės perversmą kaip naujų politinių socialinių ir tautinių doktrinų atsiradimą lėmusį faktorių. |
4.3.1. Nurodyti pagrindines liberalizmo, konservatizmo ir socializmo idėjas. 4.3.2. Paaiškinti tautinių sąjūdžių ir konfliktų XIX a. Europoje priežastis ir pasekmes, poveikį naujų valstybių susidarymui ir demokratizavimui. |
|
4.4. Analizuoti lietuvių tautinio sąjūdžio raidą XIX amžiuje ir daryti išvadas apie jo įtaką Lietuvos visuomenei. |
4.4.1. Apibūdinti Rusijos valdžios politiką Lietuvoje XIX amžiuje. 4.4.2. Aprašyti XIX a. sukilimus Lietuvoje kaip visuomenės atsaką į Rusijos vykdomą politiką. 4.4.3. Nurodyti lietuvių tautinio sąjūdžio siekius ir priemones tautinei savimonei skatinti 4.4.4. Apibrėžti Katalikų Bažnyčios veiklą carų okupacijos metais Lietuvoje. 4.4.5. Paaiškinti pirmųjų politinių partijų programinių nuostatų, Didžiojo Vilniaus Seimo nutarimų reikšmę atgimstančiai lietuvių tautai. |
|
4.5. Įvertinti pramonės perversmą kaip naujus tarptautinius santykius lėmusį faktorių. |
4.5.1. Apibūdinti didžiųjų valstybių imperinę užsienio politiką XIX a. pab. – XX a. pr. 4.5.2. Paaiškinti priežastis, atvedusias į karinių politinių blokų kūrimą ir į Pirmąjį pasaulinį karą. 4.5.3. Nurodyti, kodėl 1914 – 1918 (1919) m. vykęs karas vadinamas pasauliniu. |
|
4.6. Įvertinti Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo reikšmę lietuvių tautai. |
4.6.1. Aprašyti Lietuvos politinės situacijos kaitą Pirmojo pasaulinio karo metais. 4.6.2. Nurodyti Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo aplinkybes ir sąlygas. |
| Gebėjimai | Žinios ir supratimas |
|---|---|
|
5.1. Įvertinti Pirmojo pasaulinio karo įtaką visuomenės kaitai. |
5.1.1. Nustatyti Pirmojo pasaulinio karo poveikį pasaulio politinio žemėlapio kaitai. 5.1.2. Nurodyti pagrindines visuomenės ekonominės ir socialinės raidos ypatybes tarpukario Europoje. 5.1.3. Paaiškinti ryšį tarp Pirmojo pasaulinio karo rezultatų ir naujų visuomenės raidos sąlygų. |
|
5.2. Įvertinti Pirmojo pasaulinio karo įtaką visuomenės kaitai Lietuvoje. |
5.2.1. Paaiškinti, kodėl 1918-1920 m. kovos Lietuvoje vadinamos Nepriklausomybės kovomis. 5.2.2. Remiantis konkrečiais Nepriklausomybės kovų laikotarpio pavyzdžiais apibūdinti Lietuvos visuomenės siekį gyventi nepriklausomoje valstybėje. |
|
5.3. Analizuoti demokratijos ir diktatūros idėjų plitimo ir jų realizavimo priežastis Europoje tarp dviejų pasaulinių karų. |
5.3.1. Pavyzdžiais iliustruoti demokratijos idėjų augimą Europoje po Pirmojo pasaulinio karo. 5.3.2. Paaiškinti kokiais argumentais remiama nuomonė apie demokratinio režimo krizę. 5.3.3. Nurodyti autoritarinių ir totalitarinių režimų Europoje įvedimo priežastis. |
|
5.4. Įvertinti Steigiamojo Seimo reformų poveikį besikuriančiai Lietuvos valstybei. |
5.4.1. Aprašyti Steigiamojo Seimo reformas Lietuvoje. 5.4.2. Steigiamojo Seimo 1922 m. priimtą Lietuvos Respublikos Konstituciją apibūdinti kaip demokratijos idėjų realizavimą praktikoje. 5.4.3. Paaiškinti, kokią įtaką Lietuvos socialinio gyvenimo raidai turėjo Steigiamojo Seimo pradėtos reformos. |
|
5.5. Palyginti Vokietijos ir Sovietų Sąjungos visuomenes totalitarizmo sąlygomis. |
5.5.1. Apibūdinti Sovietų Sąjungos ir Vokietijos visuomenių gyvenimą totalitarinio režimo sąlygomis. 5.5.2. Paaiškinti priežastis, kodėl Sovietų Sąjungoje ir Vokietijoje visuomenė skirtingai vertino jų šalyse įsitvirtinusius režimus. |
|
5.6. Daryti išvadas apie Lietuvos visuomenės kaitą demokratiniu ir autoritariniu laikotarpiu. |
5.6.1. Apibūdinti skirtingų Lietuvos visuomenės grupių gyvenimą demokratijos (parlamentinio) ir autoritarinio (prezidentinio) režimo sąlygomis. 5.6.2. Nustatyti ir paaiškinti skirtingų Lietuvos visuomenės sluoksnių pozicijas egzistavusių režimų atžvilgiu. 5.6.3. Apibrėžti tautinių mažumų statusą pirmojoje Lietuvos Respublikoje. |
|
5.7. Įvertinti tarptautinę situaciją Antrojo pasaulinio karo išvakarėse. |
5.7.1. Aprašyti tarptautinių santykių XX a. 4-ajame dešimtmetyje ypatybes (Vokietijos revanšizmo politiką, SSRS ekspansionistinius siekius ir Vakarų valstybių poziciją) siejant su Antrojo pasaulinio karo priežastimis. 5.7.2. Paaiškinti pirmosios Lietuvos Respublikos vykdytos užsienio politikos pagrindinius bruožus. 5.7.3. Nurodyti Lietuvos nepriklausomybės praradimo aplinkybes ir sąlygas. 5.7.4. Paaiškinti, kaip įvairių Lietuvos visuomenės grupių atstovai vertino valstybingumo praradimą. |
|
5.8. Analizuoti Antrojo pasaulinio karo poveikį valstybėms ir visuomenei. |
5.8.1. Įvardyti ir apibūdinti pagrindinius Antrojo pasaulinio karo etapus. 5.8.2. Nurodyti, kodėl 1939 – 1945 m. vykęs karas vadinamas pasauliniu. 5.8.3. Antrojo pasaulinio karo metų pavyzdžiais iliustruoti pasipriešinimo ir bendradarbiavimo su okupantais reiškinius. 5.8.4. Nurodyti Antrojo pasaulinio karo nusikaltimus, ypač – civilių gyventojų naikinimą, Holokaustą. |
|
5.9. Vertinti sovietų ir nacių okupacinę politiką Lietuvoje Antrojo pasaulinio karo metais ir Lietuvos visuomenės poziciją. |
5.9.1. Nurodyti sovietų okupacinės valdžios Lietuvoje 1940-1941 metais įvykdytus pertvarkymus politinėje, ekonominėje, socialinėje srityse ir nusikaltimus žmogiškumui. 5.9.2. Aprašyti nacių okupacijos Lietuvoje ypatybes, siejant jas su Lietuvos visuomenės pasipriešinimu ir bendradarbiavimu su okupantais. 5.9.3. Pateikti pavyzdžių, liudijančių antihumanišką nacistinės okupacinės politikos pobūdį Lietuvoje. 5.9.4. Konkrečiais pavyzdžiais iliustruoti Lietuvos visuomenės bendradarbiavimą su okupacinėmis valdžiomis ir pasipriešinimą joms. |
| Gebėjimai | Žinios ir supratimas |
|---|---|
|
6.1. Apibendrinti Šaltojo karo poveikį valstybėms ir visuomenei. |
6.1.1. Paaiškinti, kodėl laikotarpis nuo 1945 m. iki X-o dešimtmečio pradžios vadinamas Šaltuoju karu. 6.1.2. Įvardyti ir apibūdinti pagrindinius Šaltojo karo tarptautinius įvykius. 6.1.3. Šaltojo karo laikotarpio pavyzdžiais iliustruoti valstybių politikos įtaką kasdieniniam žmonių gyvenimui. |
|
6.2. Analizuoti Europos gyventojų socialinės struktūros pokyčius po Antrojo pasaulinio karo. |
6.2.1. Apibūdinti Europos kapitalistinio ir socialistinio ūkių raidos ypatumus po Antrojo pasaulinio karo. 6.2.2. Paaiškinti Vakarų Europos gyventojų socialinės struktūros pokyčius. 6.2.3. Paaiškinti, kaip prievartinė sovietizacija socialinėje ir ūkio srityse keitė Lietuvos visuomenę. 6.2.4. Nurodyti pagrindinius sovietinės valdžios nusikaltimus prieš Lietuvos valstybę ir visuomenę. |
|
6.3. Įvertinti Lietuvos visuomenės pasipriešinimo komunistinei santvarkai judėjimą Rytų ir Vidurio Europos tautų kontekste. |
6.3.1. Aprašyti žymiausius antikomunistinio pasipriešinimo, neginkluoto pasipriešinimo ir disidentinio judėjimo pavyzdžius Vidurio ir Rytų Europos šalyse. 6.3.2. Nurodyti partizaninio lietuvių tautos pasipriešinimo sovietams mastą, pasiektus rezultatus. 6.3.3. Paaiškinti būdinguosius disidentinio judėjimo Lietuvoje bruožus. 6.3.4. Apibūdinti lietuvių pasipriešinimą sovietiniam režimui už dabartinės Lietuvos teritorijos ribų, lageriuose ir tremčių vietose. |
|
6.4. Palyginti sovietinės santvarkos stiprinimo būdus ir priemones. |
6.4.1. Nurodyti ir apibūdinti pagrindinius sovietinės santvarkos kaitos etapus (stalinizmas, „atšilimas“, „sąstingis“) šaltojo karo epochoje. 6.4.2. Paaiškinti M. Gorbačiovo pastangas reformuoti sovietinę santvarką. |
|
6.5. Nagrinėti Lietuvos visuomenės siekio gyventi nepriklausomoje valstybėje įgyvendinimą. |
6.5.1. Nurodyti Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio susikūrimo aplinkybes Lietuvoje. 6.5.2. Paaiškinti skirtingų požiūrių į Nepriklausomybės atkūrimą Lietuvos visuomenėje priežastis. 6.5.3. Apibūdinti priemones, kuriomis buvo siekiama Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo. |
| Gebėjimai | Žinios ir supratimas |
|---|---|
|
7.1. Daryti išvadas apie Europos politinio žemėlapio kaitą po 1990 metų. |
7.1.1. Aprašyti naujų valstybių ir/ar naujais pagrindais atsikūrusių visuomenių Europoje po 1990 metų procesą. 7.1.2. Nustatyti pagrindines naujų valstybių politinės raidos tendencijas. 7.1.3. Nurodyti pagrindinius naujų valstybių tarpusavio santykių konfliktus ir jų sprendimo būdus. |
|
7.2. Apibendrinti politines sąlygas, kurios veikė visuomenės raidą atsikūrusioje Lietuvos Respublikoje. |
7.2.1. Aprašyti atsikūrusios Lietuvos Respublikos politinės raidos ypatumus. 7.2.2. Nurodyti pagrindinius atsikūrusios Lietuvos Respublikos užsienio politikos uždavinius ir jų sprendimo būdus. |
|
7.3. Įvertinti globalizacijos įtaką visuomenės gyvenime. |
7.3.1. Apibrėžti globalizacijos sąvoką. 7.3.2. Nustatyti, kurias šiuolaikinio pasaulio visuomenių gyvenimo sritis veikia globalizacijos procesas. 7.3.3. Pavyzdžiais iliustruoti teigiamus ir neigiamus globalizacijos sukeliamus padarinius. 7.3.4. Aprašyti priemones ir būdus, kuriais Europos Sąjungos valstybės bando kurti daugiakultūrę visuomenę. |
|
7.4. Įvertinti Lietuvos visuomenės kaitą lemiančius veiksnius. |
7.4.1. Nustatyti, kurias šiuolaikinės Lietuvos visuomenės gyvenimo sritis veikia globalizacijos reiškiniai. 7.4.2. Paaiškinti pilietinės visuomenės kūrimą Lietuvos Respublikoje skatinančius ir stabdančius veiksnius. 7.4.3. Aprašyti visuomenės socialinės ir etninės kaitos Lietuvos Respublikoje priežastis. |
|
7.5. Analizuoti demokratinio valdymo modelių kaitą. |
7.5.1. Apibrėžti demokratijos kaip visuomenių tvarkymosi principo ir politinio režimo esmę. 7.5.2. Apibūdinti pagrindinius demokratinio valdymo modelius. |
|
7.6. Daryti išvadas apie šiuolaikinėse valstybėse egzistuojančių partinių ir rinkimų sistemų įtaką visuomenių politiniam gyvenimui. |
7.6.1. Apibūdinti šiuolaikinėse valstybėse egzistuojančias partines ir rinkimų sistemas. 7.6.2. Nustatyti šiuolaikinėse valstybėse egzistuojančių partinių ir rinkimų sistemų pranašumus ir trūkumus. |
|
7.7. Nagrinėti Lietuvos Respublikos Konstitucijos vaidmenį valstybės ir visuomenės gyvenime. |
7.7.1. Paaiškinti pagrindines Lietuvos Respublikos Konstitucijos nuostatas, reglamentuojančias valstybės, jos institucijų, visuomenės ir piliečių gyvenimą. 7.7.2. Konkrečiais pavyzdžiais iliustruoti Lietuvos Respublikos Konstitucijos normų veikimą politiniame ir visuomeniniame gyvenime. |
|
7.8. Susieti pokyčius visuomenės gyvenime Lietuvoje su dalyvavimu kuriant vieningą Europą. |
7.8.1. Aprašyti Lietuvos Respublikos integravimąsi į Europos ūkines ir politines struktūras. 7.8.2. Pavyzdžiais iliustruoti pokyčius, kuriuos Lietuvos visuomenė patyrė ir patiria įstojus į Europos Sąjungą (toliau – ES) ir NATO. |
| Mokinių pasiekimai | |
|---|---|
|
Nuostata: Vertinti orientavimosi istoriniame laike ir istorinėje erdvėje naudą aiškinantis praeities įvykius, reiškinius ir procesus. Esminis gebėjimas: Orientuotis istoriniame laike ir erdvėje. |
|
| Gebėjimai | Žinios ir supratimas |
|
8.1. Atskirti svarbiausius Lietuvos ir Europos (pasaulio) istorijos laikotarpius ir pagrįsti jų ribas. |
8.1.1. Nurodyti pagrindinius nagrinėtus Lietuvos ir Europos (pasaulio) istorijos laikotarpius, pvz. viduriniai amžiai, naujieji amžiai, naujausieji laikai, Renesansas, Apšvieta. 8.1.2. Paaiškinti, kodėl vienas ar kitas istorijos įvykis, reiškinys yra laikomas istorijos laikotarpio skiriamąja riba (pvz.: Vakarų Romos imperijos subyrėjimas – viduramžių pradžia, o Amerikos atradimas, Martyno Liuterio tezių paskelbimas, ir pan. – viduramžių pabaiga). 8.1.3. Atpažinti ir aprašyti vienus ar kitus svarbius praeities įvykius ar reiškinius kaip konkrečios epochos atspindžius (pvz., fabrikinės gamybos atsiradimą kaip pramoninės revoliucijos, Holokaustą kaip Antrojo pasaulinio karo ir pan.). |
|
8.2. Susieti svarbiausius įvykius ir reiškinius Lietuvos ir Europos (pasaulio) istorijoje. |
8.2.1. Pavyzdžiais iliustruoti svarbiausius pasaulio ir Lietuvos istorinės raidos tarpusavio ryšius. 8.2.2. Atpažinti vienalaikius Lietuvos ir pasaulio (Europos) istorinės raidos įvykius, reiškinius. 8.2.3. Nustatyti vienos ar kitos epochos visuomenės palikimą vėlesnėje visuomenėje ir įvertinti jų poveikį tos visuomenės raidai. |
|
8.3. Įvertinti istorijos žemėlapį kaip žinių apie praeitį šaltinį. |
8.3.1. Nurodyti, kokią tiesioginę ir netiesioginę informaciją gali teikti istorijos žemėlapis. 8.3.2. Apibrėžti visuomenės raidos pažinimui istorijos žemėlapio teikiamą naudą. |
|
8.4. Nagrinėti, vertinti ir apibendrinti istorijos žemėlapio teikiamą informaciją. |
8.4.1. Atpažinti nagrinėjamus objektus istorijos žemėlapyje. 8.4.2. Skirtinguose istorijos žemėlapiuose nustatyti to paties vaizduojamo objekto pokyčius laike. 8.4.3. Pagal istorijos žemėlapį paaiškinti įvykių priežastis ir pasekmes, aplinkos sąlygų poveikį visuomenės raidai. |
| Mokinių pasiekimai | |
|---|---|
|
Nuostata: Vertinti istorijos šaltinių teikiamą naudą istorijos pažinimui. Esminis gebėjimas: Argumentuotai ir kritiškai vertinti istorijos šaltiniuose pateikiamą informaciją. |
|
| Gebėjimai | Žinios ir supratimas |
|
9.1. Įvertinti istorinio šaltinio tinkamumą atsakant į klausimus apie praeitį. |
9.1.1. Paaiškinti, kaip reikia atrinkti istorinius ir kitus informacijos šaltinius norint gauti informacijos apie praeitį. 9.1.2. Nurodyti, kokią tiesioginę ir netiesioginę informaciją gali teikti istorijos ar kitas informacijos šaltinis. 9.1.3. Apibrėžti istorinio šaltinio teikiamą naudą visuomenės raidos rekonstrukcijai. |
|
9.2. Nagrinėti, vertinti ir interpretuoti informaciją, gautą iš įvairių informacijos šaltinių (pirminių istorijos šaltinių, istorikų tekstų, medijų). |
9.2.1. Paaiškinti, kaip istorijos šaltinio ir teksto teikiama informacija priklauso nuo autoriaus pažiūrų, įsitikinimų. 9.2.2. Nurodyti faktorius, lemiančius skirtingas to paties praeities įvykio, reiškinio bei proceso interpretacijas. 9.2.3. Atpažinti skirtingus to paties įvykio, reiškinio bei proceso aprašymus informacijos šaltinyje. 9.2.4. Atpažinti šališkumą istorijos šaltiniuose ir tekstuose. |
| Mokinių pasiekimai | |
|---|---|
|
Nuostata: Siekti įvairiais būdais ir naudojantis įvairiomis priemonėmis perteikti savo supratimą apie praeitį. Esminis gebėjimas: Pateikti savo istorinio žinojimo rezultatus įvairiomis formomis – žodine, rašytine, vaizdine. |
|
| Gebėjimai | Žinios ir supratimas |
|
10.1. Įvairiomis formomis – žodine, rašytine, vaizdine – apibendrinti informaciją apie visuomenės raidą praeityje. |
10.1.1. Aprašyti svarbiausius nagrinėjamų istorijos laikotarpių įvykius, reiškinius ir procesus. 10.1.2. Pavyzdžiais iliustruoti svarbiausius nagrinėjamų istorijos laikotarpių reiškinius ir procesus. |
|
10.2. Sukurti korektišką praeities raidos pasakojimą ar kitokios formos pristatymą. |
10.2.1. Apibrėžti svarbiausias nagrinėjamų istorijos laikotarpių sąvokas. 10.2.2. Paaiškinti, kaip formuluojami argumentai ir pateikiami vertinimai apie istorinius įvykius ir reiškinius. |
5.4.1.2. Turinio apimtis
Europos visuomenių antikinės ištakos: politinių (valstybių valdymo formų, režimų) ir teisinių (romėnų teisės) idėjų naudojimas vėlesniais laikais. Europos krikščioniškasis pagrindas. Pagrindiniai viduramžių feodalizmo elementai ir bruožai. Vakarų Europos luominės visuomenės modelis. Religijos vaidmuo visuomenės gyvenime: Bažnyčios statusas, vienuolynų vaidmuo visuomenės religiniame, ekonominiame gyvenime.
Lietuvos visuomenė valstybės susidarymo laikotarpiu. Feodalinių santykių klostymasis. Lietuvos ir Lenkijos dinastinės unijos ir krikšto poveikis visuomenės raidai. Bajorų luomas. Didžiojo kunigaikščio valdžia ir didikų luominis atstovavimas. Miestiečiai ir miestų savivaldos teisės. Katalikų Bažnyčios statuso įtvirtinimas. Tautinė Lietuvos luominės visuomenės įvairovė – lietuviai, rusai, lenkai, žydai, totoriai, karaimai.
Naujieji amžiai Europoje (didžiųjų geografinių atradimų sukelti pokyčiai, mokslo ir technikos raida). Reformacijos ir kontrreformacijos įtaka visuomenės kaitai. LDK luomai. Bajorija ir jos prievolės. Dvasininkija. Lietuvos miestai ir miestiečiai. Valakų reforma ir jos padariniai. Teisė ir visuomenė XVI amžiuje (Lietuvos Statutai). Tautybės ir religijos LDK. Abiejų Tautų Respublikos visuomenės savitumai po Liublino unijos.
Apšvietos filosofijos ir Didžiosios Prancūzijos revoliucijos poveikis Europos visuomenei. XVII a. antros pusės – XVIII a. pradžios visuomenės gyvenimas Abiejų Tautų Respublikoje. Karų socialinės ir politinės pasekmės. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės visuomenė Apšvietos epochoje. Mėginimai reformuoti Abiejų Tautų Respubliką XVIII a. antroje pusėje. Valstybės padalijimų padariniai to meto visuomenei.
Pramonės perversmo sukelti pokyčiai pasaulyje ir jų raiška Lietuvoje. Lietuvos visuomenės tautinės ir socialinės struktūros kaita XIX a. Rusijos valdžios politika Lietuvoje ir visuomenės atsakai: XIX a. sukilimai Lenkijoje ir Lietuvoje, tautinis sąjūdis. Tautiniai sąjūdžiai Europoje ir lietuvių moderniosios tautos formavimasis XIX a. idėjinių politinių srovių kontekste. Didžiųjų valstybių imperinė užsienio politika ir visuomenės kaita Europoje Pirmojo pasaulinio karo metais. Autonomijos siekiai ir Nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimas.
Pirmojo pasaulinio karo poveikis Europos ir Lietuvos raidai. Demokratijos tendencijų klostymasis Europos valstybėse po Pirmojo pasaulinio karo. Steigiamojo Seimo reformų Lietuvoje įtaka visuomenės raidai. Diktatūrų augimas Europoje. Sovietų Sąjungos ir Vokietijos visuomenės totalitarizmo sąlygomis. Piliečių ir valdžios santykiai Lietuvoje demokratiniu ir autoritariniu laikotarpiu. Tautinės mažumos Lietuvos Respublikoje. Antrojo pasaulinio karo priežastys ir Molotovo - Ribentropo pakto įgyvendinimas. Lietuvos nepriklausomybės praradimas. Lietuvos gyvenimo sovietizavimas 1940-1941 metais. Nacių administracinė, ekonominė, kolonizacinė politika Lietuvoje. Pasipriešinimas ir bendradarbiavimas su okupantais. Holokaustas Lietuvoje. Antrojo pasaulinio karo padariniai.
Šaltojo karo bruožai. Rytų ir Vakarų konflikto poveikis visuomenės raidai pasaulyje ir Lietuvoje. Lietuva Vidurio ir Rytų Europos tautų kovoje su komunistiniu režimu. Partizaninis ir disidentinis pasipriešinimas sovietų valdžiai. Lietuvos ūkio ir visuomenės sovietizacija. Bendradarbiavimas su režimu ir prisitaikymas prie jo. Sovietų Sąjungos irimas ir komunizmo sistemos Europoje žlugimas. Lietuvos persitvarkymo sąjūdis ir nepriklausomybės atkūrimas.
Naujos valstybių ir visuomenių egzistavimo sąlygos ir nauji iššūkiai po Šaltojo karo: santvarkų, ūkio modelių, tarpvalstybinių santykių kaita. Lietuvos politinės raidos bruožai atkūrus nepriklausomybę. Lietuvos visuomenės kaita Nepriklausomybės metais: sovietizacijos padarinių likvidavimas, piliečių tautos formavimasis, visuomenės socialinės, tautinės struktūros kaita, emigracija ir imigracija. Lietuvos integracija į Vakarų ūkines ir politines struktūras. Pagrindiniai demokratinio valdymo modeliai. Politinės partijos. Rinkimų sistemos, jų pranašumai ir trūkumai. Lietuvos Respublikos Konstitucija apie valstybės funkcionavimą, institucijas (seimas, vyriausybė, prezidentas) ir visuomenę. Konstitucijos nuostatų įgyvendinimas.
5.4.1.3. Vertinimas
Skyrelyje pateikiami mokinių žinių, supratimo ir gebėjimų lygių požymiai. Jie padeda mokytojui stebėti, apibendrinti, fiksuoti individualius mokinių pasiekimus, ir pagal tai – diferencijuoti užduotis. Patenkinamojo, pagrindinio ir aukštesniojo lygių požymiai – ne kiekybiniai, o kokybiniai. Jais siekiama ne tik vertinti mokinių pasiekimus lygiais, vertinti balais. Taip pat siekiama, kad šie kriterijai padėtų mokytojams įvertinti kiekvieno mokinio gebėjimus ir planuoti, kaip juos ugdyti siekiant geresnių mokymo (-si) rezultatų.
| Pasiekimų sritys \ Lygiai | Patenkinamas | Pagrindinis | Aukštesnysis |
|---|---|---|---|
|
1. Žinios ir supratimas |
Remdamiesi žiniomis, apibūdina tik pačius pagrindinius nagrinėtus Lietuvos, Europos ir pasaulio praeities įvykius, reiškinius ir procesus. |
Remdamiesi žiniomis, apibūdina nagrinėtus Lietuvos ir Europos praeities įvykius, reiškinius ir procesus. |
Remdamiesi žiniomis tiksliai ir nuosekliai apibūdina nagrinėtus Lietuvos, Europos ir pasaulio praeities įvykius, reiškinius ir procesus. |
|
2. Taikymas |
Palygina istorijos laikotarpius tik pagal kelis akivaizdžius kriterijus. Žemėlapyje lokalizuoja tik pagrindinius įvykius ir reiškinius, nenuosekliai aiškina jų vystymąsi. Nekritiškai vertina istorijos šaltinius ir jų teikiamą informaciją. |
Vadovaudamiesi pasirinktais kriterijais, lygina svarbiausius istorijos laikotarpius. Žemėlapyje lokalizuoja įvykius, reiškinius, aiškina jų vystymąsi. Kritiškai vertina istorijos šaltinius, jų teikiamą informaciją, apibendrina ir daro išvadas. |
Vadovaudamiesi pasirinktais kriterijais, palygina svarbiausius istorijos laikotarpius. Žemėlapyje lokalizuoja įvykius ir reiškinius, aiškina jų vystymąsi, nurodo vienokius ar kitokius rezultatus lėmusius veiksnius. Kritiškai vertina istorijos šaltinius, jų teikiamą informaciją, savarankiškai apibendrina ir daro išvadas. |
|
3. Problemų sprendimas |
Išskiria keletą visuomenės kaitos bruožų ir pateikia jų vertinimus. Paaiškina pačias svarbiausias problemas ir jų sprendimo būdus tam tikrais Lietuvos ir pasaulio istorijos laikotarpiais. Nepilnai nustato įvykių ir reiškinių priežastis ir pasekmes to meto visuomenei. |
Pagal pasirinktus kriterijus aiškina istorinės visuomenės kaitos bruožus, jų sąsajas su konkrečiais istorijos laikotarpiais. Paaiškina svarbiausias problemas tam tikrais Lietuvos ir pasaulio istorijos laikotarpiais. Nustato tik pagrindines įvykių ir reiškinių priežastis bei pasekmes to meto visuomenei. |
Pagal savo suformuluotus kriterijus išskiria ir vertina istorines visuomenės kaitos priežastis. Pateikia nagrinėjamų istorijos laikotarpių savitumo pavyzdžių. Paaiškina svarbiausias problemas ir jų sprendimo būdus tam tikrais Lietuvos ir pasaulio istorijos laikotarpiais, pagrindžia jų pamokų aktualumą dabarčiai. Nustato įvykių ir reiškinių priežastis, įvertina jų poveikį to meto visuomenei ir tolesnei istorinei kaitai. |
|
4. Komunikavimas |
Ne visada suprantamai išreiškia savo istorijos supratimą, vartoja tik svarbiausias nagrinėtas istorijos sąvokas. |
Pakankamai aiškiai išreiškia savo istorijos supratimą, tiksliai vartoja svarbiausias nagrinėtas istorijos sąvokas. |
Tiksliai ir aiškiai išreiškia savo istorijos supratimą, tinkamai vartoja visas istorijos sąvokas, kurių mokėsi. |
|
5. Mokėjimas mokytis |
Mokytojo padedami, kelia mokymosi uždavinius, pasirenka mokymosi būdus atsižvelgdami į mokymosi tikslą, užduoties pobūdį. Vertina savo mokymąsi. |
Savarankiškai pasirenka mokymosi būdus atsižvelgdami į mokymosi tikslą, užduoties pobūdį. Planuoja ir vertina savo mokymąsi. |
Savarankiškai kelia mokymosi uždavinius, pasirenka mokymosi būdus atsižvelgdami į mokymosi tikslą, užduoties pobūdį. Planuoja ir vertina savo mokymąsi. Nurodytu būdu stebi savo mokymosi procesą. |
A kursas
5.4.2.1. Mokinių pasiekimai
Išplėstinis istorijos kursas turinio apimtimi yra kiek platesnis už bendrąjį istorijos kursą. Jis apima žinių, mokėjimų, įgūdžių ir praktinių gebėjimų visumą, atspindinčią kiek platesnę praktinę istorijos mokymosi patirtį. Kursas sudaro sąlygas gerinti savarankiško mokymosi gebėjimus, plėtoti kritinį mąstymą, svarstyti ir spręsti aktualias šiuolaikinės visuomenės gyvenimo problemas.
Lentelėje pateikiami išplėstinio kurso 11–12 klasių mokinių pasiekimai, orientuoti į kompetencijų ugdymą. Kompetencija suprantama kaip žinių, gebėjimų ir nuostatų visuma. Pirmiausia nurodomos nuostatos ir esminiai gebėjimai, paskui – gebėjimai, žinios ir supratimas. Tik išplėstiniam kursui keliami žinių ir supratimo, gebėjimų reikalavimai pateikiami kiekvienos turinio temos pabaigoje išskiriant kursyvu. Remdamasis lentelėje pateiktais aprašais mokytojas planuoja ugdomąją veiklą.
| Mokinių pasiekimai |
|---|
|
Nuostatos: Vertinti istorijos pažinimą kaip savęs ir visuomenės pažinimo būdą, teikiantį galimybių plėsti akiratį, formuotis pasaulėžiūrą ir pasaulėjautą. Siekti saugoti ir puoselėti savo tautos, valstybės tradicijas ir kultūros paveldą. Esminiai gebėjimai: Susidaryti Lietuvos visuomenės istorijos raidos visumos vaizdą. Suprasti Lietuvos visuomenės raidą ir ją veikusių Europos, pasaulio ekonominių, socialinių politinių veiksnių įtaką praeityje. |
| Gebėjimai | Žinios ir supratimas |
|---|---|
|
1.1. Daryti išvadas apie antikos politines, teisines idėjas ir institucijas, turėjusias įtakos vėlesnių laikų politikai ir teisei. |
1.1.1. Nurodyti, kurios antikoje atsiradusios valstybės valdymo formų, režimų, romėnų teisės idėjos ir institucijos turėjo tęstinumą vėlesniais laikais. 1.1.2. Atpažinti antikos laikais atsiradusių politinių ir teisinių idėjų naudojimą vėlesnių laikų panašiuose reiškiniuose. |
|
1.2. Pagrįsti teiginį, jog krikščionybė tapo viduramžių Europos visuomenės gyvenimo pagrindu. |
1.2.1. Nustatyti kelius ir būdus, kurių pagalba krikščionybė plito Europoje nuo jos pripažinimo iki tapimo viešpataujančia viduramžių Europos religija. 1.2.2. Paaiškinti Romos popiežiaus statusą ir įtaką Europos politiniame gyvenime viduramžiais. 1.2.3. Apibūdinti vienuolynų veiklą ir vietą viduramžių Europos visuomenių gyvenime. |
|
1.3. Įvertinti feodalizmo ir luomų įtaką visuomenės gyvenime viduramžiais. |
1.3.1. Paaiškinti feodalizmo bruožus Vakarų Europoje viduramžiais. 1.3.2. Apibūdinti luominės viduramžių Vakarų Europos visuomenės modelį. |
|
1.4. Analizuoti Lietuvos visuomenės ypatumus valstybės susidarymo išvakarėse. |
1.4.1. Apibrėžti ikivalstybinio laikotarpio baltų žemių teritorinę – politinę organizaciją. 1.4.2. Aprašyti baltų ryšių su kitomis tautomis pobūdį Lietuvos valstybės susidarymo išvakarėse. 1.4.3. Apibūdinti baltų genčių, vėliau įėjusių į lietuvių tautos sudėtį, socialinę struktūrą. |
|
1.5. Palyginti Lietuvos visuomenės struktūros kaitą XIII–XV a. su vienalaikiais procesais, vykusiais Vakarų Europoje. |
1.5.1. Aprašyti Lietuvos visuomenės struktūrą XIII–XV a. 1.5.2. Paaiškinti Lietuvos visuomenės kaitos XIII–XV a. priežastis. |
|
1.6. Palyginti feodalizmą XIII–XV a. Lietuvoje su feodalizmu Vakarų Europoje. |
1.6.1. Atpažinti feodalizmo elementus XIII-XV a. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (toliau – LDK) visuomenėje. 1.6.2. Nurodyti feodalizmo Lietuvoje skirtumus nuo to paties proceso Vakarų Europoje. |
| 1.7. Įvertinti Lietuvos visuomenės pokyčius, susijusius su dinastinės unijos sudarymu ir krikščionybės įvedimu. |
1.7.1. Paaiškinti Lietuvos ir Lenkijos dinastinės unijos priežastis ir esmę. 1.7.2. Apibūdinti naujus reiškinius Lietuvos visuomenėje, susijusius su dinastinės unijos sudarymu ir krikščionybės įvedimu. 1.7.3. Paaiškinti XIV–XV a. privilegijų reikšmę ir atskirų visuomenės grupių dalyvavimo valdžioje galimybes. |
|
1.8. Apibendrinti LDK visuomenės etninės ir religinės sudėties pokyčius XIII–XV a. |
1.8.1. Nusakyti LDK etninę ir religinę visuomenės sudėtį XIII–XV a. 1.8.2. Paaiškinti LDK etninės ir religinės visuomenės sudėties kaitos XIII–XV a. priežastis. |
|
1.9. Daryti išvadas apie antikos kultūros ir vėlesnių laikų panašių reiškinių tarpusavio ryšį ir skirtumus. |
1.9.1. Nurodyti pagrindinius antikos kultūros (literatūra, menas, filosofija, teatras) pasiekimus, turėjusius tęstinumą vėlesniais laikais. 1.9.2. Atpažinti antikos kultūros idėjų naudojimą vėlesnių laikų kūryboje. |
|
1.10. Apibendrinti Europos viduramžių kultūros bruožus. |
1.10.1. Paaiškinti ir pavyzdžiais iliustruoti viduramžiuose viešpatavusių bažnytinės, vienuolynų (katedrų), riterių, universitetinės kultūrų sritis. 1.10.2. Apibūdinti romaninę ir gotikinę kultūras viduramžiais. |
|
1.11. Įvertinti kaimyninių civilizacijų (bizantiškosios, islamo) poveikį Europos kultūrai. |
1.11.1. Apibūdinti pagrindinius Bizantijos ir arabų kultūros pasiekimus viduramžiais. 1.11.2. Nurodyti kelius, kuriais Bizantijos ir arabų kultūros pasiekimai viduramžiais pasiekė Europą. |
|
1.12. Įvertinti Lietuvos kultūros bruožus bendrame Europos viduramžių kultūros kontekste. |
1.12.1. Apibrėžti sąlygas (pagonybė, militarinis visuomenės pobūdis ...) trukdžiusias skleistis vakarietiškai viduramžių kultūrai Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje. 1.12.2. Nustatyti pokyčius LDK kultūroje, įvykusius su krikšto priėmimu. 1.12.3. Apibrėžti gotikinės kultūros bruožus Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje. |
| Gebėjimai | Žinios ir supratimas |
|---|---|
|
2.1. Įvertinti kapitalizmo poveikį Europos visuomenės kaitai. |
2.1.1. Apibrėžti reiškinius ir procesus, kurie skatino kapitalizmo formavimąsi Vakarų Europoje. 2.1.2. Nurodyti ryšį tarp XV a. pab. – XVII a. vid. didžiųjų geografinių atradimų, mokslo, technikos laimėjimų ir permainų tuometinėje Vakarų Europos visuomenėje. |
|
2.2. Įvertinti reformacijos ir kontrreformacijos poveikį visuomenės raidai. |
2.2.1. Apibrėžti reiškinius ir procesus, kurie laikomi reformacijos ir kontrreformacijos pasireiškimu Vakarų Europoje. 2.2.2. Konkrečiais pavyzdžiais iliustruoti reformacijos ir kontrreformacijos poveikį valstybei ir visuomenei. 2.2.3. Apibūdinti reformacijos ir kontrreformacijos apraiškas XVI a. LDK visuomenėje. |
|
2.3. Daryti išvadas apie visuomenės socialinės struktūros kaitą Europoje ir Lietuvoje XVI-XVII a. |
2.3.1. Nustatyti kapitalizmo įtaką naujos visuomenės socialinės struktūros formavimuisi Europoje. 2.3.2. Nurodyti LDK socialinės struktūros kaitą XVI- XVII a. lėmusius pagrindinius įvykius, reiškinius, procesus. 2.3.3. Apibūdinti LDK luomų (bajorijos, dvasininkų, miestiečių) XVI-XVII a. pagrindines teises ir prievoles. |
|
2.4. Palyginti Lietuvos valdymo ypatumus LDK ir susikūrus Abiejų Tautų Respublikai (toliau – ATR). |
2.4.1. Paaiškinti Liublino unijos tarp LDK ir Lenkijos karalystės priežastis ir esmę. 2.4.2. Apibūdinti svarbiausiųjų LDK pareigūnų funkcijas susikūrus ATR. 2.4.3. Paaiškinti esminius ATR valdymo savitumus XVI–XVII a. |
|
2.5. Apibendrinti pokyčius LDK miestuose ir kaimuose, įvykusius XVI-XVII a. |
2.5.1. Nustatyti LDK miestuose ir kaimuose XVI-XVII a. įvykusių pokyčių priežastis (valakų reforma, karai kt.). 2.5.2. Aprašyti gyvenimo LDK miestuose ir kaimuose pokyčius XVI-XVII a. |
|
2.6. Palyginti LDK ir Vakarų Europos visuomenes XVI–XVII a. vid. religinės tolerancijos aspektu. |
2.6.1. Apibūdinti LDK etninių (žydai, totoriai, karaimai) ir konfesinių (stačiatikiai, unitai, reformatai) grupių padėtį. 2.6.2. Konkrečiais pavyzdžiais iliustruoti religinės tolerancijos ir netolerancijos apraiškas LDK XVI– XVII a. vid. |
|
2.7. Įvertinti Lietuvos Statutų reikšmę Lietuvos visuomenei. |
2.7.1. Apibūdinti Lietuvos Statutus kaip rašytinės teisės paminklą. 2.7.2. Apibūdinti Lietuvos Statutus kaip visuomenės raidą liudijantį šaltinį. |
|
2.8. Daryti išvadas apie XVI – XVII a. pirmos pusės LDK politinės tautos savimonę. |
2.8.1. Paaiškinti LDK pilietiškumo sampratą XVI a. pab. – XVII a. vid. 2.8.2. Apibrėžti „politinės tautos“ sąvoką LDK XVI- XVII a. kontekste. |
|
2.9. Daryti išvadas apie renesanso laikotarpio kultūros ryšius su antikos pasauliu. |
2.9.1. Atpažinti antikos laikų idėjas ir simbolius renesanso laikų kūryboje. 2.9.2. Nurodyti ir pavyzdžiais iliustruoti antikos laikų formų perėmimą renesanso laikų kūryboje. 2.9.3. Nustatyti kelius, kuriais renesanso menas ir humanizmo idėjos atkeliavo į Lietuvą. |
|
2.10. Apibendrinti renesanso ir reformacijos sukeltus pokyčius žmogaus pasaulėžiūroje ir gyvensenoje. |
2.10.1. Konkrečiais pavyzdžiais iliustruoti humanizmo idėjų poveikį to meto visuomenei. 2.10.2. Atpažinti humanizmo propaguojamas individualizmo ir subjektyvizmo idėjas reformacijos judėjime. 2.10.3. Paaiškinti, kokie pokyčiai kasdieniniame gyvenime įvyko renesanso ir reformacijos laikais. |
|
2.11. Vertinti LDK visuomenės edukacijos galimybes. |
2.11.1.Nurodyti pagrindinius kelius ir būdus, kuriais jaunimas įgydavo išsilavinimą iki Vilniaus universiteto įkūrimo. 2.11.2. Nustatyti Vilniaus universiteto vaidmenį keliant visuomenės išsilavinimo lygį. |
|
2.12. Apibendrinti baroko laikų visuomenės dvasinius idealus. |
2.12.1. Aprašyti barokinės architektūros ypatybes, iliustruojant konkrečiais Europos ir LDK pavyzdžiais. 2.12.2. Nurodyti barokinės kultūros apraiškas kasdieniniame gyvenime (knygos, baldai, rūbai ...). |
| Gebėjimai | Žinios ir supratimas |
|---|---|
|
3.1. Daryti išvadas apie XVII a. antros pusės – XVIII a. vidurio karų socialines ir politines pasekmes LDK visuomenės raidai. |
3.1.1. Nustatyti LDK politinius, demografinius, ekonominius pokyčius nuo XVII a. vidurio iki XVIII a. vidurio. 3.1.2. Paaiškinti, kaip XVII a. antros pusės – XVIII a. vidurio karai veikė LDK valstybės ir visuomenės raidą. |
|
3.2. Įrodyti, kad Apšvietos idėjos ir jų sklaida prisidėjo prie luominės visuomenės irimo. |
3.2.1. Aprašyti Apšvietos idėjų apie žmogaus, valstybės ir visuomenės santykius kilmės priežastis. 3.2.2. Nurodyti Apšvietos idėjas, kurios turėjo įtakos Europos valstybių ir visuomenės raidai. |
|
3.3. Įvertinti Didžiosios Prancūzijos revoliucijos įtaką Europos visuomenėse vykusiems pokyčiams. |
3.3.1. Didžiosios Prancūzijos revoliucijos pavyzdžiu atpažinti Apšvietos ideologų idėjų taikymą praktikoje. 3.3.2. Atpažinti Apšvietos idėjų realizavimą Napoleono vidaus ir užsienio politikoje 3.3.3. Paaiškinti, kokius visuomenės pokyčius sukėlė Didžioji Prancūzijos revoliucija ir Napoleono epocha. |
|
3.4. Įrodyti, kad XVIII a. antros pusės pertvarkymais LDK buvo siekiama įgyvendinti Apšvietos idėjas. |
3.4.1. Paaiškinti LDK pilietiškumo sampratą XVII a. vid. – XVIII a. 3.4.2. Nurodyti Ketverių metų seimo siekius reformuoti ATR. 3.4.3. Apibrėžti 1791 m. gegužės 3-iosios konstitucijos nuostatas apie valstybės valdymą ir visuomenės grupes. |
|
3.5. Įvertinti ATR bandymų gelbėti valstybę rezultatus. |
3.5.1. Nurodyti faktorius, lėmusius užsienio valstybių kišimąsi į ATR vidaus politiką ir valstybingumo praradimą. 3.5.2. Apibūdinti ATR bandymus atsispirti Rusijos, Prūsijos ir Austrijos siekiams sunaikinti valstybę. 3.5.3. Pavyzdžiais iliustruoti atskirų LDK visuomenės grupių pozicijas padalijimų ir valstybės žlugimo metu. 3.5.4. Nurodyti valstybingumo praradimo pasekmes Lietuvos visuomenei. |
|
3.6. Nagrinėti pagrindinius klasicizmo kultūros bruožus. |
3.6.1. Literatūros, dailės, architektūros paminklų pavyzdžiais iliustruoti klasicizmo kūrybos ypatybes. 3.6.2. Atpažinti antikos laikų idėjas ir formas klasicizmo laikų kūriniuose. |
|
3.7. Palyginti pagrindinius klasicizmo kultūros pasiekimus Europoje ir Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje. |
3.7.1. Nustatyti kelius, kuriais klasicizmo idėjos atkeliavo į Lietuvą. 3.7.2. Nurodyti pagrindinius klasicizmo kultūros paminklus (literatūros, dailės, architektūros) Lietuvoje. |
| Gebėjimai | Žinios ir supratimas |
|---|---|
|
4.1. Įvertinti pramonės perversmą kaip visuomenės kaitą XIX a. Europoje lėmusį pagrindinį faktorių. |
4.1.1. Apibūdinti prielaidas kilti pramonės perversmui. 4.1.2. Aprašyti pramonės perversmo sukeltus pokyčius technologinėje, ekonominėje, socialinėje sferose. 4.1.3. Paaiškinti pramonės perversmo įtaką Europos visuomenės kaitai. |
|
4.2. Analizuoti baudžiavos panaikinimo įtaką visuomenės kaitai Rusijoje ir Lietuvoje. |
4.2.1. Nurodyti baudžiavos panaikinimo Rusijoje ir Lietuvoje priežastis. 4.2.2. Aprašyti ir konkrečiais pavyzdžiais iliustruoti pramonės perversmo pradžią Lietuvoje. 4.2.3. Paaiškinti baudžiavos panaikinimo padarinius pagrindinėms socialinėms ir tautinėms visuomenės grupėms Lietuvoje. |
|
4.3. Įvertinti pramonės perversmą kaip naujų politinių socialinių ir tautinių doktrinų atsiradimą lėmusį faktorių. |
4.3.1. Nurodyti pagrindines liberalizmo, konservatizmo ir socializmo idėjas. 4.3.2. Paaiškinti tautinių sąjūdžių ir konfliktų XIX a. Europoje priežastis ir pasekmes, poveikį naujų valstybių susidarymui ir demokratizavimui. |
|
4.4. Analizuoti lietuvių tautinio sąjūdžio raidą XIX amžiuje ir daryti išvadas apie jo įtaką Lietuvos visuomenei. |
4.4.1. Apibūdinti Rusijos valdžios politiką Lietuvoje XIX amžiuje. 4.4.2. Aprašyti XIX a. sukilimus Lietuvoje kaip visuomenės atsaką į Rusijos vykdomą politiką. 4.4.3. Nurodyti lietuvių tautinio sąjūdžio siekius ir priemones tautinei savimonei skatinti 4.4.4. Apibrėžti Katalikų Bažnyčios veiklą carų okupacijos metais Lietuvoje. 4.4.5. Paaiškinti pirmųjų politinių partijų programinių nuostatų, Didžiojo Vilniaus Seimo nutarimų reikšmę atgimstančiai lietuvių tautai. |
|
4.5. Įvertinti pramonės perversmą kaip naujus tarptautinius santykius lėmusį faktorių. |
4.5.1. Apibūdinti didžiųjų valstybių imperinę užsienio politiką XIX a. pab. – XX a. pr. 4.5.2. Paaiškinti priežastis, atvedusias į karinių politinių blokų kūrimą ir į Pirmąjį pasaulinį karą. 4.5.3. Nurodyti, kodėl 1914 – 1918 (1919) m. vykęs karas vadinamas pasauliniu. |
|
4.6. Įvertinti Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo reikšmę lietuvių tautai. |
4.6.1. Aprašyti Lietuvos politinės situacijos kaitą Pirmojo pasaulinio karo metais. 4.6.2. Nurodyti Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo aplinkybes ir sąlygas. |
|
4.7. Įvertinti pramonės perversmą kaip prielaidą atsirasti masinei kultūrai. |
4.7.1. Apibūdinti sąvoką „elito ir masinė“ kultūra. 4.7.2. Paaiškinti urbanizacijos, industrializacijos poveikį kultūros raidai. 4.7.3. Nustatyti naujų technikos išradimų įtaką kultūros raidai. |
|
4.8. Lietuvos XIX a. kultūros pasiekimus vertinti europiniame (pasauliniame) kontekste. |
4.8.1. Nurodyti svarbiausius Lietuvos XIX a. - XX a. pradžios kultūros pasiekimus. 4.8.2. Paaiškinti kultūrinės veiklos sąlygas (laisvė kalbėti ir mokytis sava kalba, puoselėti savo kultūrą) Lietuvoje XIX amžiuje. 4.8.3. Iliustruoti pavyzdžiais romantizmo ir istorizmo apraiškas Lietuvos XIX a. kultūroje. |
| Gebėjimai | Žinios ir supratimas |
|---|---|
|
5.1. Įvertinti Pirmojo pasaulinio karo įtaką visuomenės kaitai. |
5.1.1. Nustatyti Pirmojo pasaulinio karo poveikį pasaulio politinio žemėlapio kaitai. 5.1.2. Nurodyti pagrindines visuomenės ekonominės ir socialinės raidos ypatybes tarpukario Europoje. 5.1.3. Paaiškinti ryšį tarp Pirmojo pasaulinio karo rezultatų ir naujų visuomenės raidos sąlygų. |
|
5.2. Įvertinti Pirmojo pasaulinio karo įtaką visuomenės kaitai Lietuvoje. |
5.2.1. Paaiškinti, kodėl 1918-1920 m. kovos Lietuvoje vadinamos Nepriklausomybės kovomis. 5.2.2. Remiantis konkrečiais Nepriklausomybės kovų laikotarpio pavyzdžiais apibūdinti Lietuvos visuomenės siekį gyventi nepriklausomoje valstybėje. |
|
5.3. Analizuoti demokratijos ir diktatūros idėjų plitimo ir jų realizavimo priežastis Europoje tarp dviejų pasaulinių karų. |
5.3.1. Pavyzdžiais iliustruoti demokratijos idėjų augimą Europoje po Pirmojo pasaulinio karo. 5.3.2. Paaiškinti kokiais argumentais remiama nuomonė apie demokratinio režimo krizę. 5.3.3. Nurodyti autoritarinių ir totalitarinių režimų Europoje įvedimo priežastis. |
|
5.4. Įvertinti Steigiamojo Seimo reformų poveikį besikuriančiai Lietuvos valstybei. |
5.4.1. Aprašyti Steigiamojo Seimo reformas Lietuvoje. 5.4.2. Steigiamojo Seimo 1922 m. priimtą Lietuvos Respublikos Konstituciją apibūdinti kaip demokratijos idėjų realizavimą praktikoje. 5.4.3. Paaiškinti, kokią įtaką Lietuvos socialinio gyvenimo raidai turėjo Steigiamojo Seimo pradėtos reformos. |
|
5.5. Palyginti Vokietijos ir Sovietų Sąjungos visuomenes totalitarizmo sąlygomis. |
5.5.1. Apibūdinti Sovietų Sąjungos ir Vokietijos visuomenių gyvenimą totalitarinio režimo sąlygomis. 5.5.2. Paaiškinti priežastis, kodėl Sovietų Sąjungoje ir Vokietijoje visuomenė skirtingai vertino jų šalyse įsitvirtinusius režimus. |
|
5.6. Daryti išvadas apie Lietuvos visuomenės kaitą demokratiniu ir autoritariniu laikotarpiu. |
5.6.1. Apibūdinti skirtingų Lietuvos visuomenės grupių gyvenimą demokratijos (parlamentinio) ir autoritarinio (prezidentinio) režimo sąlygomis. 5.6.2. Nustatyti ir paaiškinti skirtingų Lietuvos visuomenės sluoksnių pozicijas egzistavusių režimų atžvilgiu. 5.6.3. Apibrėžti tautinių mažumų statusą pirmojoje Lietuvos Respublikoje. |
|
5.7. Įvertinti tarptautinę situaciją Antrojo pasaulinio karo išvakarėse. |
5.7.1. Aprašyti tarptautinių santykių XX a. 4-ajame dešimtmetyje ypatybes (Vokietijos revanšizmo politiką, SSRS ekspansionistinius siekius ir Vakarų valstybių poziciją) siejant su Antrojo pasaulinio karo priežastimis. 5.7.2. Paaiškinti pirmosios Lietuvos Respublikos vykdytos užsienio politikos pagrindinius bruožus. 5.7.3. Nurodyti Lietuvos nepriklausomybės praradimo aplinkybes ir sąlygas. 5.7.4. Paaiškinti, kaip įvairių Lietuvos visuomenės grupių atstovai vertino valstybingumo praradimą. |
|
5.8. Analizuoti Antrojo pasaulinio karo poveikį valstybėms ir visuomenei. |
5.8.1. Įvardyti ir apibūdinti pagrindinius Antrojo pasaulinio karo etapus. 5.8.2. Nurodyti, kodėl 1939 – 1945 m. vykęs karas vadinamas pasauliniu. 5.8.3. Antrojo pasaulinio karo metų pavyzdžiais iliustruoti pasipriešinimo ir bendradarbiavimo su okupantais reiškinius. 5.8.4. Nurodyti Antrojo pasaulinio karo nusikaltimus, ypač – civilių gyventojų naikinimą, Holokaustą. |
|
5.9. Vertinti sovietų ir nacių okupacinę politiką Lietuvoje Antrojo pasaulinio karo metais ir Lietuvos visuomenės poziciją. |
5.9.1. Nurodyti sovietų okupacinės valdžios Lietuvoje 1940-1941 metais įvykdytus pertvarkymus politinėje, ekonominėje, socialinėje srityse ir nusikaltimus žmogiškumui. 5.9.2. Aprašyti nacių okupacijos Lietuvoje ypatybes, siejant jas su Lietuvos visuomenės pasipriešinimu ir bendradarbiavimu su okupantais. 5.9.3. Pateikti pavyzdžių, liudijančių antihumanišką nacistinės okupacinės politikos pobūdį Lietuvoje. 5.9.4. Konkrečiais pavyzdžiais iliustruoti Lietuvos visuomenės bendradarbiavimą su okupacinėmis valdžiomis ir pasipriešinimą joms. |
|
5.10. Išanalizuoti svarbiausius Lietuvos XX a. pirmos pusės kultūros ir mokslo pasiekimus. |
5.10.1. Nurodyti svarbiausius Lietuvos XX a. pirmosios pusės kultūros ir mokslo pasiekimus. 5.10.2. Apibūdinti kultūros kūrėjų ir mokslininkų veiklos sąlygas pirmosios Lietuvos respublikos laikais. |
|
5.11. Įvertinti Lietuvos XX a. pirmos pusės kultūros ir mokslo pasiekimus visuomenės raidos kontekste. |
5.11.1. Pateikti pavyzdžių, liudijančių tautinės lietuvių kultūros pagrindų susiformavimą pirmoje Lietuvos respublikoje. 5.11.2. Nustatyti Lietuvos tautinių mažumų atstovų indėlį į šalies ir pasaulio kultūros ir mokslo raidą. |
|
5.12. Daryti išvadas apie okupacijų žalą Lietuvos kultūros ir mokslo raidai. |
5.12.1. Pavyzdžiais iliustruoti Antrojo pasaulinio karo ir okupacijų padarytą žalą Lietuvos kultūros paminklams. 5.12.2. Paaiškinti, kaip Antrasis pasaulinis karas ir okupacijos sumažino kūrybos galimybes Lietuvoje. |
| Gebėjimai | Žinios ir supratimas |
|---|---|
|
6.1. Apibendrinti Šaltojo karo poveikį valstybėms ir visuomenei. |
6.1.1. Paaiškinti, kodėl laikotarpis nuo 1945 m. iki X-o dešimtmečio pradžios vadinamas Šaltuoju karu. 6.1.2. Įvardyti ir apibūdinti pagrindinius Šaltojo karo tarptautinius įvykius. 6.1.3. Šaltojo karo laikotarpio pavyzdžiais iliustruoti valstybių politikos įtaką kasdieniniam žmonių gyvenimui. |
|
6.2. Analizuoti Europos gyventojų socialinės struktūros pokyčius po Antrojo pasaulinio karo. |
6.2.1. Apibūdinti Europos kapitalistinio ir socialistinio ūkių raidos ypatumus po Antrojo pasaulinio karo. 6.2.2. Paaiškinti Vakarų Europos gyventojų socialinės struktūros pokyčius. 6.2.3. Paaiškinti, kaip prievartinė sovietizacija socialinėje ir ūkio srityse keitė Lietuvos visuomenę. 6.2.4. Nurodyti pagrindinius sovietinės valdžios nusikaltimus prieš Lietuvos valstybę ir visuomenę. |
|
6.3. Įvertinti Lietuvos visuomenės pasipriešinimo komunistinei santvarkai judėjimą Rytų ir Vidurio Europos tautų kontekste. |
6.3.1. Aprašyti žymiausius antikomunistinio pasipriešinimo, neginkluoto pasipriešinimo ir disidentinio judėjimo pavyzdžius Vidurio ir Rytų Europos šalyse. 6.3.2. Nurodyti partizaninio lietuvių tautos pasipriešinimo sovietams mastą, pasiektus rezultatus. 6.3.3. Paaiškinti būdinguosius disidentinio judėjimo Lietuvoje bruožus. 6.3.4. Apibūdinti lietuvių pasipriešinimą sovietiniam režimui už dabartinės Lietuvos teritorijos ribų, lageriuose ir tremčių vietose. |
|
6.4. Palyginti sovietinės santvarkos stiprinimo būdus ir priemones. |
6.4.1. Nurodyti ir apibūdinti pagrindinius sovietinės santvarkos kaitos etapus (stalinizmas, „atšilimas“, „sąstingis“) šaltojo karo epochoje. 6.4.2. Paaiškinti M. Gorbačiovo pastangas reformuoti sovietinę santvarką. |
|
6.5. Nagrinėti Lietuvos visuomenės siekio gyventi nepriklausomoje valstybėje įgyvendinimą. |
6.5.1. Nurodyti Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio susikūrimo aplinkybes Lietuvoje. 6.5.2. Paaiškinti skirtingų požiūrių į Nepriklausomybės atkūrimą Lietuvos visuomenėje priežastis. 6.5.3. Apibūdinti priemones, kuriomis buvo siekiama Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo. |
|
6.6. Analizuoti svarbiausius Lietuvos XX a. antros pusės kultūros ir mokslo pasiekimus. |
6.6.1. Nurodyti svarbiausius Lietuvos XX a. antros pusės kultūros ir mokslo pasiekimus. 6.6.2. Paaiškinti mokslo ir technikos poveikį Lietuvos kultūros raidai XX a. antroje pusėje. |
|
6.7. Daryti išvadas apie mokslo ir kūrybos sąlygas Lietuvoje XX a. antroje pusėje. |
6.7.1. Pavyzdžiais iliustruoti oficialiosios kultūros ir mokslo pasiekimus Lietuvoje sovietiniais laikais. 6.7.2. Nurodyti sąlygas, kuriomis buvo kuriama neoficialioji kultūra Lietuvoje sovietiniais laikais. 6.7.3. Aprašyti pasaulio lietuvių bendruomenės pastangas puoselėti lietuvių kalbą ir kultūrą. |
| Gebėjimai | Žinios ir supratimas |
|---|---|
|
7.1. Daryti išvadas apie Europos politinio žemėlapio kaitą po 1990 metų. |
7.1.1. Aprašyti naujų valstybių ir/ar naujais pagrindais atsikūrusių visuomenių Europoje po 1990 metų procesą. 7.1.2. Nustatyti pagrindines naujų valstybių politinės raidos tendencijas. 7.1.3. Nurodyti pagrindinius naujų valstybių tarpusavio santykių konfliktus ir jų sprendimo būdus. |
|
7.2. Apibendrinti politines sąlygas, kurios veikė visuomenės raidą atsikūrusioje Lietuvos Respublikoje. |
7.2.1. Aprašyti atsikūrusios Lietuvos Respublikos politinės raidos ypatumus. 7.2.2. Nurodyti pagrindinius atsikūrusios Lietuvos Respublikos užsienio politikos uždavinius ir jų sprendimo būdus. |
|
7.3. Įvertinti globalizacijos įtaką visuomenės gyvenime. |
7.3.1. Apibrėžti globalizacijos sąvoką. 7.3.2. Nustatyti, kurias šiuolaikinio pasaulio visuomenių gyvenimo sritis veikia globalizacijos procesas. 7.3.3. Pavyzdžiais iliustruoti teigiamus ir neigiamus globalizacijos sukeliamus padarinius. 7.3.4. Aprašyti priemones ir būdus, kuriais Europos Sąjungos valstybės bando kurti daugiakultūrę visuomenę. |
|
7.4. Įvertinti Lietuvos visuomenės kaitą lemiančius veiksnius. |
7.4.1. Nustatyti, kurias šiuolaikinės Lietuvos visuomenės gyvenimo sritis veikia globalizacijos reiškiniai. 7.4.2. Paaiškinti pilietinės visuomenės kūrimą Lietuvos Respublikoje skatinančius ir stabdančius veiksnius. 7.4.3. Aprašyti visuomenės socialinės ir etninės kaitos Lietuvos Respublikoje priežastis. |
|
7.5. Analizuoti demokratinio valdymo modelių kaitą. |
7.5.1. Apibrėžti demokratijos kaip visuomenių tvarkymosi principo ir politinio režimo esmę. 7.5.2. Apibūdinti pagrindinius demokratinio valdymo modelius. |
|
7.6. Daryti išvadas apie šiuolaikinėse valstybėse egzistuojančių partinių ir rinkimų sistemų įtaką visuomenių politiniam gyvenimui. |
7.6.1. Apibūdinti šiuolaikinėse valstybėse egzistuojančias partines ir rinkimų sistemas. 7.6.2. Nustatyti šiuolaikinėse valstybėse egzistuojančių partinių ir rinkimų sistemų pranašumus ir trūkumus. |
|
7.7. Nagrinėti Lietuvos Respublikos Konstitucijos vaidmenį valstybės ir visuomenės gyvenime. |
7.7.1. Paaiškinti pagrindines Lietuvos Respublikos Konstitucijos nuostatas, reglamentuojančias valstybės, jos institucijų, visuomenės ir piliečių gyvenimą. 7.7.2. Konkrečiais pavyzdžiais iliustruoti Lietuvos Respublikos Konstitucijos normų veikimą politiniame ir visuomeniniame gyvenime. |
|
7.8. Susieti pokyčius visuomenės gyvenime Lietuvoje su dalyvavimu kuriant vieningą Europą. |
7.8.1. Aprašyti Lietuvos Respublikos integravimąsi į Europos ūkines ir politines struktūras. 7.8.2. Pavyzdžiais iliustruoti pokyčius, kuriuos Lietuvos visuomenė patyrė ir patiria įstojus į Europos Sąjungą (toliau – ES) ir NATO. |
|
7.9. Nagrinėti pokyčius Lietuvos kultūros ir švietimo sistemose po Nepriklausomybės atstatymo. |
7.9.1. Apibūdinti pokyčius bendrojo lavinimo ir aukštojo mokslo sistemose, įvykusius po Nepriklausomybės atstatymo 1990 metais. 7.9.2. Paaiškinti po Nepriklausomybės atstatymo 1990 metais susidariusias naujas sąlygas mokslininkams ir meno kūrėjams. |
|
7.10. Apibendrinti Lietuvos Respublikos meno ir mokslo pasiekimus po Nepriklausomybės atstatymo. |
7.10.1. Pavyzdžiais iliustruoti svarbiausius Lietuvos Respublikos meno ir mokslo pasiekimus po Nepriklausomybės atstatymo. |
| Mokinių pasiekimai | |
|---|---|
|
Nuostata: Vertinti orientavimosi istoriniame laike ir istorinėje erdvėje naudą aiškinantis praeities įvykius, reiškinius ir procesus. Esminis gebėjimas: Orientuotis istoriniame laike ir erdvėje. |
|
| Gebėjimai | Žinios ir supratimas |
|
8.1. Atskirti svarbiausius Lietuvos ir Europos (pasaulio) istorijos laikotarpius ir pagrįsti jų ribas. |
8.1.1. Nurodyti pagrindinius nagrinėtus Lietuvos ir Europos (pasaulio) istorijos laikotarpius, pvz. viduriniai amžiai, naujieji amžiai, naujausieji laikai, Renesansas, Apšvieta. 8.1.2. Paaiškinti, kodėl vienas ar kitas istorijos įvykis, reiškinys yra laikomas istorijos laikotarpio skiriamąja riba (pvz.: Vakarų Romos imperijos subyrėjimas – viduramžių pradžia, o Amerikos atradimas, Martyno Liuterio tezių paskelbimas, ir pan. – viduramžių pabaiga). 8.1.3. Atpažinti ir aprašyti vienus ar kitus svarbius praeities įvykius ar reiškinius kaip konkrečios epochos atspindžius (pvz., fabrikinės gamybos atsiradimą kaip pramoninės revoliucijos, Holokaustą kaip Antrojo pasaulinio karo ir pan.). |
|
8.2. Susieti svarbiausius įvykius ir reiškinius Lietuvos ir Europos (pasaulio) istorijoje. |
8.2.1. Pavyzdžiais iliustruoti svarbiausius pasaulio ir Lietuvos istorinės raidos tarpusavio ryšius. 8.2.2. Atpažinti vienalaikius Lietuvos ir pasaulio (Europos) istorinės raidos įvykius, reiškinius. 8.2.3. Nustatyti vienos ar kitos epochos visuomenės palikimą vėlesnėje visuomenėje ir įvertinti jų poveikį tos visuomenės raidai. |
|
8.3. Įvertinti istorijos žemėlapį kaip žinių apie praeitį šaltinį. |
8.3.1. Nurodyti, kokią tiesioginę ir netiesioginę informaciją gali teikti istorijos žemėlapis. 8.3.2. Apibrėžti visuomenės raidos pažinimui istorijos žemėlapio teikiamą naudą. |
|
8.4. Nagrinėti, vertinti ir apibendrinti istorijos žemėlapio teikiamą informaciją. |
8.4.1. Atpažinti nagrinėjamus objektus istorijos žemėlapyje. 8.4.2. Skirtinguose istorijos žemėlapiuose nustatyti to paties vaizduojamo objekto pokyčius laike. 8.4.3. Pagal istorijos žemėlapį paaiškinti įvykių priežastis ir pasekmes, aplinkos sąlygų poveikį visuomenės raidai. |
| Mokinių pasiekimai | |
|---|---|
|
Nuostata: Vertinti istorijos šaltinių teikiamą naudą istorijos pažinimui. Esminis gebėjimas: Argumentuotai ir kritiškai vertinti istorijos šaltiniuose pateikiamą informaciją. |
|
| Gebėjimai | Žinios ir supratimas |
|
9.1. Įvertinti istorinio šaltinio tinkamumą atsakant į klausimus apie praeitį. |
9.1.1. Paaiškinti, kaip reikia atrinkti istorinius ir kitus informacijos šaltinius norint gauti informacijos apie praeitį. 9.1.2. Nurodyti, kokią tiesioginę ir netiesioginę informaciją gali teikti istorijos ar kitas informacijos šaltinis. 9.1.3. Apibrėžti istorinio šaltinio teikiamą naudą visuomenės raidos rekonstrukcijai. |
|
9.2. Nagrinėti, vertinti ir interpretuoti informaciją, gautą iš įvairių informacijos šaltinių (pirminių istorijos šaltinių, istorikų tekstų, medijų). |
9.2.1. Paaiškinti, kaip istorijos šaltinio ir teksto teikiama informacija priklauso nuo autoriaus pažiūrų, įsitikinimų. 9.2.2. Nurodyti faktorius, lemiančius skirtingas to paties praeities įvykio, reiškinio bei proceso interpretacijas. 9.2.3. Atpažinti skirtingus to paties įvykio, reiškinio bei proceso aprašymus informacijos šaltinyje. 9.2.4. Atpažinti šališkumą istorijos šaltiniuose ir tekstuose. |
| Mokinių pasiekimai | |
|---|---|
|
Nuostata: Siekti įvairiais būdais ir naudojantis įvairiomis priemonėmis perteikti savo supratimą apie praeitį. Esminis gebėjimas: Pateikti savo istorinio žinojimo rezultatus įvairiomis formomis – žodine, rašytine, vaizdine. |
|
| Gebėjimai | Žinios ir supratimas |
|
10.1. Įvairiomis formomis – žodine, rašytine, vaizdine – apibendrinti informaciją apie visuomenės raidą praeityje. |
10.1.1. Aprašyti svarbiausius nagrinėjamų istorijos laikotarpių įvykius, reiškinius ir procesus. 10.1.2. Pavyzdžiais iliustruoti svarbiausius nagrinėjamų istorijos laikotarpių reiškinius ir procesus. |
|
10.2. Sukurti korektišką praeities raidos pasakojimą ar kitokios formos pristatymą. |
10.2.1. Apibrėžti svarbiausias nagrinėjamų istorijos laikotarpių sąvokas. 10.2.2. Paaiškinti, kaip formuluojami argumentai ir pateikiami vertinimai apie istorinius įvykius ir reiškinius. |
5.4.2.2. Turinio apimtis
Europos visuomenių antikinės ištakos: politinių (valstybių valdymo formų, režimų) ir teisinių (romėnų teisės) idėjų naudojimas vėlesniais laikais. Europos krikščioniškasis pagrindas. Pagrindiniai viduramžių feodalizmo elementai ir bruožai. Vakarų Europos luominės visuomenės modelis. Religijos vaidmuo visuomenės gyvenime: Bažnyčios statusas, vienuolynų vaidmuo visuomenės religiniame, ekonominiame gyvenime.
Lietuvos visuomenė valstybės susidarymo laikotarpiu. Feodalinių santykių klostymasis. Lietuvos ir Lenkijos dinastinės unijos ir krikšto poveikis visuomenės raidai. Bajorų luomas. Didžiojo kunigaikščio valdžia ir didikų luominis atstovavimas. Miestiečiai ir miestų savivaldos teisės. Katalikų Bažnyčios statuso įtvirtinimas. Tautinė Lietuvos luominės visuomenės įvairovė – lietuviai, rusai, lenkai, žydai, totoriai, karaimai.
Europos civilizacijos antikinės ištakos: kultūros idėjų reikšmė vėlesniems laikams. Europos viduramžių kultūros (menas, literatūra, švietimas) bruožai. Kaimyninių Bizantijos ir islamo civilizacijų poveikis. Lietuvos kultūros bruožai Europos viduramžių kultūros kontekste.
Naujieji amžiai Europoje (didžiųjų geografinių atradimų sukelti pokyčiai, mokslo ir technikos raida). Reformacijos ir kontrreformacijos įtaka visuomenės kaitai. LDK luomai. Bajorija ir jos prievolės. Dvasininkija. Lietuvos miestai ir miestiečiai. Valakų reforma ir jos padariniai. Teisė ir visuomenė XVI amžiuje (Lietuvos Statutai). Tautybės ir religijos LDK. Abiejų Tautų Respublikos visuomenės savitumai po Liublino unijos.
Renesanso ir reformacijos poveikis Europoje ir LDK žmogaus pasaulėžiūros kaitai. LDK visuomenės edukacija. Baroko laikų kultūra LDK. LDK politinės tautos savimonė.
Apšvietos filosofijos ir Didžiosios Prancūzijos revoliucijos poveikis Europos visuomenei. XVII a. antros pusės – XVIII a. pradžios visuomenės gyvenimas Abiejų Tautų Respublikoje. Karų socialinės ir politinės pasekmės. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės visuomenė Apšvietos epochoje. Mėginimai reformuoti Abiejų Tautų Respubliką XVIII a. antroje pusėje. Valstybės padalijimų padariniai to meto visuomenei.
Klasicizmo kultūros bruožai Europoje ir LDK.
Pramonės perversmo sukelti pokyčiai pasaulyje ir jų raiška Lietuvoje. Lietuvos visuomenės tautinės ir socialinės struktūros kaita XIX a. Rusijos valdžios politika Lietuvoje ir visuomenės atsakai: XIX a. sukilimai Lenkijoje ir Lietuvoje, tautinis sąjūdis. Tautiniai sąjūdžiai Europoje ir lietuvių moderniosios tautos formavimasis XIX a. idėjinių politinių srovių kontekste. Didžiųjų valstybių imperinė užsienio politika ir visuomenės kaita Europoje Pirmojo pasaulinio karo metais. Autonomijos siekiai ir Nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimas.
XIX amžiaus kultūros svarbiausieji bruožai. Masinės kultūros formavimosi ištakos. Lietuvos XIX a. kultūros raida Europos kontekste.
Pirmojo pasaulinio karo poveikis Europos ir Lietuvos raidai. Demokratijos tendencijų klostymasis Europos valstybėse po Pirmojo pasaulinio karo. Steigiamojo Seimo reformų Lietuvoje įtaka visuomenės raidai. Diktatūrų augimas Europoje. Sovietų Sąjungos ir Vokietijos visuomenės totalitarizmo sąlygomis. Piliečių ir valdžios santykiai Lietuvoje demokratiniu ir autoritariniu laikotarpiu. Tautinės mažumos Lietuvos Respublikoje. Antrojo pasaulinio karo priežastys ir Molotovo - Ribentropo pakto įgyvendinimas. Lietuvos nepriklausomybės praradimas. Lietuvos gyvenimo sovietizavimas 1940-1941 metais. Nacių administracinė, ekonominė, kolonizacinė politika Lietuvoje. Pasipriešinimas ir bendradarbiavimas su okupantais. Holokaustas Lietuvoje. Antrojo pasaulinio karo padariniai.
Lietuvos pirmosios XX amžiaus pusės kultūros raida Europos kontekste: laimėjimai ir nepanaudotos galimybės.
Šaltojo karo bruožai. Rytų ir Vakarų konflikto poveikis visuomenės raidai pasaulyje ir Lietuvoje. Lietuva Vidurio ir Rytų Europos tautų kovoje su komunistiniu režimu. Partizaninis ir disidentinis pasipriešinimas sovietų valdžiai. Lietuvos ūkio ir visuomenės sovietizacija. Bendradarbiavimas su režimu ir prisitaikymas prie jo. Sovietų Sąjungos irimas ir komunizmo sistemos Europoje žlugimas. Lietuvos persitvarkymo sąjūdis ir nepriklausomybės atkūrimas.
Mokslo ir technikos revoliucijos poveikis visuomenės ir kultūros kaitai. Lietuvos kultūra: kūrybos sąlygos ir reikšmingieji pasiekimai.
Naujos valstybių ir visuomenių egzistavimo sąlygos ir nauji iššūkiai po Šaltojo karo: santvarkų, ūkio modelių, tarpvalstybinių santykių kaita. Lietuvos politinės raidos bruožai atkūrus nepriklausomybę. Lietuvos visuomenės kaita Nepriklausomybės metais: sovietizacijos padarinių likvidavimas, piliečių tautos formavimasis, visuomenės socialinės, tautinės struktūros kaita, emigracija ir imigracija. Lietuvos integracija į Vakarų ūkines ir politines struktūras. Pagrindiniai demokratinio valdymo modeliai. Politinės partijos. Rinkimų sistemos, jų pranašumai ir trūkumai. Lietuvos Respublikos Konstitucija apie valstybės funkcionavimą, institucijas (seimas, vyriausybė, prezidentas) ir visuomenę. Konstitucijos nuostatų įgyvendinimas.
Lietuvos Respublikos kultūra ir švietimas – kaitos priežastys, sąlygos ir pokyčiai.
5.4.2.3. Vertinimas
Skyrelyje pateikiami mokinių žinių, supratimo ir gebėjimų lygių požymiai. Jie padeda mokytojui stebėti, apibendrinti, fiksuoti individualius mokinių pasiekimus, ir pagal tai – diferencijuoti užduotis. Patenkinamojo, pagrindinio ir aukštesniojo lygių požymiai – ne kiekybiniai, o kokybiniai. Jais siekiama ne tik vertinti mokinių pasiekimus lygiais, vertinti balais. Taip pat siekiama, kad šie kriterijai padėtų mokytojams įvertinti kiekvieno mokinio gebėjimus ir planuoti, kaip juos ugdyti siekiant geresnių mokymo (-si) rezultatų.
| Pasiekimų sritys \ Lygiai | Patenkinamas | Pagrindinis | Aukštesnysis |
|---|---|---|---|
|
1. Žinios ir supratimas |
Remdamiesi žiniomis, apibūdina tik pačius pagrindinius nagrinėtus Lietuvos, Europos ir pasaulio praeities įvykius, reiškinius ir procesus. |
Remdamiesi žiniomis, apibūdina nagrinėtus Lietuvos ir Europos praeities įvykius, reiškinius ir procesus. |
Remdamiesi žiniomis tiksliai ir nuosekliai apibūdina nagrinėtus Lietuvos, Europos ir pasaulio praeities įvykius, reiškinius ir procesus. |
|
2. Taikymas |
Palygina istorijos laikotarpius tik pagal kelis akivaizdžius kriterijus. Žemėlapyje lokalizuoja tik pagrindinius įvykius ir reiškinius, nenuosekliai aiškina jų vystymąsi. Nekritiškai vertina istorijos šaltinius ir jų teikiamą informaciją. |
Vadovaudamiesi pasirinktais kriterijais, lygina svarbiausius istorijos laikotarpius. Žemėlapyje lokalizuoja įvykius, reiškinius, aiškina jų vystymąsi. Kritiškai vertina istorijos šaltinius, jų teikiamą informaciją, apibendrina ir daro išvadas. |
Vadovaudamiesi pasirinktais kriterijais, palygina svarbiausius istorijos laikotarpius. Žemėlapyje lokalizuoja įvykius ir reiškinius, aiškina jų vystymąsi, nurodo vienokius ar kitokius rezultatus lėmusius veiksnius. Kritiškai vertina istorijos šaltinius, jų teikiamą informaciją, savarankiškai apibendrina ir daro išvadas. |
|
3. Problemų sprendimas |
Išskiria keletą visuomenės kaitos bruožų ir pateikia jų vertinimus. Paaiškina pačias svarbiausias problemas ir jų sprendimo būdus tam tikrais Lietuvos ir pasaulio istorijos laikotarpiais. Nepilnai nustato įvykių ir reiškinių priežastis ir pasekmes to meto visuomenei. |
Pagal pasirinktus kriterijus aiškina istorinės visuomenės kaitos bruožus, jų sąsajas su konkrečiais istorijos laikotarpiais. Paaiškina svarbiausias problemas tam tikrais Lietuvos ir pasaulio istorijos laikotarpiais. Nustato tik pagrindines įvykių ir reiškinių priežastis bei pasekmes to meto visuomenei. |
Pagal savo suformuluotus kriterijus išskiria ir vertina istorines visuomenės kaitos priežastis. Pateikia nagrinėjamų istorijos laikotarpių savitumo pavyzdžių. Paaiškina svarbiausias problemas ir jų sprendimo būdus tam tikrais Lietuvos ir pasaulio istorijos laikotarpiais, pagrindžia jų pamokų aktualumą dabarčiai. Nustato įvykių ir reiškinių priežastis, įvertina jų poveikį to meto visuomenei ir tolesnei istorinei kaitai. |
|
4. Komunikavimas |
Ne visada suprantamai išreiškia savo istorijos supratimą, vartoja tik svarbiausias nagrinėtas istorijos sąvokas. |
Pakankamai aiškiai išreiškia savo istorijos supratimą, tiksliai vartoja svarbiausias nagrinėtas istorijos sąvokas. |
Tiksliai ir aiškiai išreiškia savo istorijos supratimą, tinkamai vartoja visas istorijos sąvokas, kurių mokėsi. |
|
5. Mokėjimas mokytis |
Mokytojo padedami, kelia mokymosi uždavinius, pasirenka mokymosi būdus atsižvelgdami į mokymosi tikslą, užduoties pobūdį. Vertina savo mokymąsi. |
Savarankiškai pasirenka mokymosi būdus atsižvelgdami į mokymosi tikslą, užduoties pobūdį. Planuoja ir vertina savo mokymąsi. |
Savarankiškai kelia mokymosi uždavinius, pasirenka mokymosi būdus atsižvelgdami į mokymosi tikslą, užduoties pobūdį. Planuoja ir vertina savo mokymąsi. Nurodytu būdu stebi savo mokymosi procesą. |
