KAD VĖLIAU NESIGAILĖTŲ...
Kartą Napoleonas įkalbinėjo Gėtę paskirti kurį nors savo poezijos kūrinį carui Aleksandrui.
– Pone, – atsakė Gėtė, – aš nesu įpratęs tai daryti. Niekam neskiriu savo kūrinių, kad vėliau nebūčiau priverstas gailėtis, tai padaręs.
Napoleonas į tai atsakė:
– Liudviko XIV laikų rašytojai buvo kitos nuomonės.
– Taip, – atšovė Gėtė, – bet jo imperatoriškoji didenybė teiksis pripažinti, kad jie ne kartą to gailėjosi.
PIRMASIS
Napoleonas, pabėgęs iš Maskvos ir pasiekęs Vokietiją, sustojo prie kelto per upę. Imperatorius teikėsi paklausti keltininko, ar čia jau daug prancūzų dezertyrų persikėlė.
Ne, – atsakė keltininkas, – jūs esate pirmas.
ĮSAKYMAS
Arabai nuolat puldinėjo Napoleono armiją, įsibrovusią į Egiptą. Kartą, gresiant puolimui, generolas Friantas įsakė:
– Išsirikiuot keturkampiui! Asilai ir mokslininkai į vidų!
Kariai prapliupo kvatotis. O nameliukai, manydami, kad jiems rengiami spąstai, atsitraukė.
Prancūzų armijoje tada buvo daug mokslininkų. Jie tyrinėjo Egipto įžymybes, o asilai tempė pagrobtus turtus.
DĖL KO!
Kada Napoleonas (1769–1821) buvo dar tik artilerijos karininkas, pasipūtęs prūsų kariškis tvirtino, kad jo tautiečiai kariauja vien dėl garbės, o prancūzai – vien dėl pinigų.
– Jūsų tiesa, – atsakė Napoleonas. Kiekvienas kariauja dėl to, ko jam trūksta.
