VOLTERO RECENZIJA
Vienas jaunas dramaturgas perskaitė savo pjesę Volterui ir laukė, ką šis pasakys.
– Štai ką aš jums galiu pasakyti, jaunuoli,– po ilgos pertraukos pasakė Volteras.– Tokios rūšies dalykus jūs galėsite rašyti tada, kai būsite senas ir įžymus. Dabar jūs turite rašyti žymiai geriau.
KLAIDA
Į Fernėjų, kur Volteras praleido paskutiniuose gyvenimo metus, jo aplankyti atvyko vienas paryžietis.
Svečias buvo sužavėtas priėmimu ir visa aplinka.
– Šis užkampis man atrodo nuostabus! Kaip norėčiau čia praleisti kelias savaites.
Volteras šypsodamasis atsakė:
– Ar norite būti panašus į Don Kichotą? Jis vėjo malūnus laikė pilimis, o jūs pilį – vėjo malūnu.
ABU APSIRIKO
Karšto ginčo metu vienas Voltero oponentų pavadino jį nepakaltinamu.
– Brangus profesoriau,– šyptelėjęs atsakė filosofas, – iki šiol aš laikiau jus protingu žmogum. Jūs laikote mane idiotu. Gal būt, mes abu apsirikome?
VERČIAU NE
Kartą Volteras persirengė dvasininko rūbais, nuėjo į koplyčią ir atsisėdo klausykloje. Jauna moteris, pagalvojusi, jog atėjo kunigas klausyti išpažinčių, atsiklaupė ties langeliu ir pradėjo pasakoti savo nuodėmes,
Rašytojas sumurmėjo keletą žodžių, ir moteris pagalvojo, kad ji barama už silpnybes. Dėl to ji nesiskubino baigti išpažintį ir laukė išrišimo. Bet Volteras tylėjo.
Kai moteris pati paprašė nuodėmių atleidimo, tada rašytojas atsakė:
– Ką, argi jūs manote, kad aš esu kunigas?
– Jei tamsta nesate kunigas, tai kaip išdrįsote klausyti mano išpažinties! Aš tuoj pat einu pas vienuolyno viršininką ir apskųsiu tamstą, – šaukė pasipiktinusi moteris,
– O aš, madam, – atsakė juokdamasis Volteras, – tuoj pat einu pas jūsų vyrą ir papasakosiu jūsų nuodėmes.
IŠKEPTAS – SKANESNIS
Pasirodžius Voltero „Filosofiniams laiškams“, vienas parlamento narys autoriui pareiškė:
– Jūsų veikalas vertas laužo liepsnos!
– Tuo geriau, – atsakė rašytojas. – Mano kūriniai kaip kaštonai: juo daugiau juos pakepinsi, tuo jie skanesni ir tuo labiau juos perka. (Prancūzijoje auginama valgomųjų kaštonų rūšis).
ABU KLYSTAME
Prancūzijos Mokslų akademijos posėdyje vienas profesorius pavadino Volterą silpnapročiu.
– Brangusis profesoriau, – kreipėsi Volteras į mokslininką, – iki šiol aš jus laikiau protingu žmogumi. Dabar kiek nustebęs sužinojau, kad jūs mane laikote idiotu. Galimas dalykas, jog mes abu klystame.
TRIS KARTUS NUSTEMBAME
Kartą, šnekėdamas apie pomirtinį gyvenimą didysis bedievis Volteras pasakė:
– Danguje nustembame tris kartus. Pirmiausia dėl to, kad ten sutinkame žmones, kurių nesitikėjome sutikti. Antra, kad nesutinkame žmonių, kuriuos tikėjomės sutikti. Trečia, dėl to, kad patys ten patekome.
KARALIŠKASIS BUTAS
Už kažkokį „nusikaltimą“ Prancūzijos karalius uždarė Volterą Bastilijoje. Tuo metu Versalio teatre pirmą kartą pasirodė jo naujoji tragedija. Pjesė taip patiko karaliui, kad jis liepė tučtuojau paleisti jos autorių iš kalėjimo.
– Ateityje elkitės prideramai,– pasakė karalius Volterui, – ir aš rūpinsiuos jumis.
– Būsiu nepaprastai dėkingas jūsų didenybei, – atsakė filosofas, – Tik vieno meldžiu, nesirūpinkite mano butu.
KALBĖKITE TAISYKLINGAI
Kartą kviestinių pietų metu du išpuikę didikai, norėdami pasijuokti iš Voltero, paklausė jo, kaip reikia teisingai pasakyti: ,,Duokite mums gerti ar atneškite mums gerti?“
– Jums netinka nė vienas šių posakių, – atsakė filosofas. – Jūs turite sakyti: „Nuveskite mus į girdyklą“.
