Svarbiausia pergalės sąlyga blickryge – žaibo kare – Vokietijos strategai laikė netikėtą puolimą. Neatsitiktinai 1941 metais vermachto vyriausioji vadovybė (OKW) išleido net dvi direktyvas vienodu pavadinimu: „Dėl priemonių sovietų karinei vadovybei dezinformuoti“ (vasario 15 d. ir gegužės 12 d.).
Mitas iš slaptos laboratorijos
Svarbiausia pergalės sąlyga blickryge – žaibo kare – Vokietijos strategai laikė netikėtą puolimą. Neatsitiktinai 1941 metais vermachto vyriausioji vadovybė (OKW) išleido net dvi direktyvas vienodu pavadinimu: „Dėl priemonių sovietų karinei vadovybei dezinformuoti“ (vasario 15 d. ir gegužės 12 d.).
Tuose dokumentuose,pažymėtuose aukščiausio slaptumo grifu, smulkiai išaiškinama, kaip klaidinti Staliną. Taigi iš pradžių (nuo vasario 15 d. iki kovo 14 d.) dezinformavimo akcijos dalyviai turėjo skleisti versiją, kad reicho vadovai dar nenusprendė, kur pradėti pavasario puolimą: tai gali būti Anglija, Graikija arba šiaurės Afrika. Antruoju laikotarpiu (nuo balandžio vidurio), kai taps nebeįmanoma nuslėpti dešimčių vokiečių divizijų perdislokavimo į Rytus, tai privalu aiškinti apgaulingu manevru siekiant užmaskuoti „paskutinius pasirengimus įsiveržti į Angliją“.
OKW direktyvos autorius – ne kas kitas, o pats fiureris. Jis nusprendė užuolankomis pranešti rusams: išlieka viltis, kad sovietų ir vokiečių konfliktas bus taikiai sureguliuotas. Iki birželio 22-osios ryto, kol Molotovas neatvežė iš pasiuntinio von Schulenburgo Vokietijos notos, skelbiančios karą, Stalinas su jam būdinga kantrybe laukė to ultimatumo.
Kad Kremliaus šeimininkas patikėtų diplomatinių derybų su fiureriu perspektyva, Vokietijos politikos technologai sumanė efektingą masalą: retkarčiais pametėdavo sovietų žvalgybai informaciją apie galimų vokiečių pretenzijų pobūdį. Skleidžiamais gandais apie reicho kanceliarijoje ir Užsienio reikalų ministerijoje neva rengiamą ultimatumą buvo tvirtinama, jog Vokietija pareikš norą ilgam laikotarpiui „išsinuomoti“ Ukrainą, arba norės dalyvauti Baku naftos verslovių eksploatacijoje, arba reikalaus leisti vermachto divizijoms per Ukrainą ir Kaukazą žygiuoti į Iraną, Turkiją ir Iraką. Fabrikuoti ir skleisti melagingus gandus 1941 metais buvo sutelkti geriausi žvalgybos, generalinio štabo, Užsienio reikalų ministerijos, Reicho propagandos ministerijos specialistai. Kūrybine laboratorija ir koordinavimo centru tapo speciali organizacija, oficialiai sukurta dirbti su žurnalistais – vadinamasis Ribbentropo biuras. Svarbiausias asmuo joje buvo Užsienio reikalų ministerijos valdininkas Rudolfas Likusas. Diplomatinėje žinyboje jis turėjo „patarėjo su pranešimo teise“ rangą, t.y. būdavo oficialus pranešėjas Hitleriui, o savo „alma mater“, saugume, išsitarnavo iki SS štandartenflurerio.
Tas profesionalus dezinformatorius, gestapo kolegų talkinamas, sudarė išsamias Sovietų Sąjungos nuolatinės atstovybės darbuotojų dosjė. Tikslas aiškus: išsiaiškinti SSRS karinės ir politinės žvalgybos „legalius“ rezidentus, kad apstatytų juos savais agentais, ir per juos siųsti Kremliui dezinformaciją kaip žinias iš patikimų šaltinių. šiame bare R. Likusui labai pasisekė, 1941 metų birželį jis pelnytai gavo aukštesnį laipsnį – SS oberfiurerio.
