Svarbiausia pergalės sąlyga blickryge – žaibo kare – Vokietijos strategai laikė netikėtą puolimą. Neatsitiktinai 1941 metais vermachto vyriausioji vadovybė (OKW) išleido net dvi direktyvas vienodu pavadinimu: „Dėl priemonių sovietų karinei vadovybei dezinformuoti“ (vasario 15 d. ir gegužės 12 d.).
Mitas iš slaptos laboratorijos
Svarbiausia pergalės sąlyga blickryge – žaibo kare – Vokietijos strategai laikė netikėtą puolimą. Neatsitiktinai 1941 metais vermachto vyriausioji vadovybė (OKW) išleido net dvi direktyvas vienodu pavadinimu: „Dėl priemonių sovietų karinei vadovybei dezinformuoti“ (vasario 15 d. ir gegužės 12 d.).
Tuose dokumentuose,pažymėtuose aukščiausio slaptumo grifu, smulkiai išaiškinama, kaip klaidinti Staliną. Taigi iš pradžių (nuo vasario 15 d. iki kovo 14 d.) dezinformavimo akcijos dalyviai turėjo skleisti versiją, kad reicho vadovai dar nenusprendė, kur pradėti pavasario puolimą: tai gali būti Anglija, Graikija arba šiaurės Afrika. Antruoju laikotarpiu (nuo balandžio vidurio), kai taps nebeįmanoma nuslėpti dešimčių vokiečių divizijų perdislokavimo į Rytus, tai privalu aiškinti apgaulingu manevru siekiant užmaskuoti „paskutinius pasirengimus įsiveržti į Angliją“.
OKW direktyvos autorius – ne kas kitas, o pats fiureris. Jis nusprendė užuolankomis pranešti rusams: išlieka viltis, kad sovietų ir vokiečių konfliktas bus taikiai sureguliuotas. Iki birželio 22-osios ryto, kol Molotovas neatvežė iš pasiuntinio von Schulenburgo Vokietijos notos, skelbiančios karą, Stalinas su jam būdinga kantrybe laukė to ultimatumo.
Kad Kremliaus šeimininkas patikėtų diplomatinių derybų su fiureriu perspektyva, Vokietijos politikos technologai sumanė efektingą masalą: retkarčiais pametėdavo sovietų žvalgybai informaciją apie galimų vokiečių pretenzijų pobūdį. Skleidžiamais gandais apie reicho kanceliarijoje ir Užsienio reikalų ministerijoje neva rengiamą ultimatumą buvo tvirtinama, jog Vokietija pareikš norą ilgam laikotarpiui „išsinuomoti“ Ukrainą, arba norės dalyvauti Baku naftos verslovių eksploatacijoje, arba reikalaus leisti vermachto divizijoms per Ukrainą ir Kaukazą žygiuoti į Iraną, Turkiją ir Iraką. Fabrikuoti ir skleisti melagingus gandus 1941 metais buvo sutelkti geriausi žvalgybos, generalinio štabo, Užsienio reikalų ministerijos, Reicho propagandos ministerijos specialistai. Kūrybine laboratorija ir koordinavimo centru tapo speciali organizacija, oficialiai sukurta dirbti su žurnalistais – vadinamasis Ribbentropo biuras. Svarbiausias asmuo joje buvo Užsienio reikalų ministerijos valdininkas Rudolfas Likusas. Diplomatinėje žinyboje jis turėjo „patarėjo su pranešimo teise“ rangą, t.y. būdavo oficialus pranešėjas Hitleriui, o savo „alma mater“, saugume, išsitarnavo iki SS štandartenflurerio.
Tas profesionalus dezinformatorius, gestapo kolegų talkinamas, sudarė išsamias Sovietų Sąjungos nuolatinės atstovybės darbuotojų dosjė. Tikslas aiškus: išsiaiškinti SSRS karinės ir politinės žvalgybos „legalius“ rezidentus, kad apstatytų juos savais agentais, ir per juos siųsti Kremliui dezinformaciją kaip žinias iš patikimų šaltinių. šiame bare R. Likusui labai pasisekė, 1941 metų birželį jis pelnytai gavo aukštesnį laipsnį – SS oberfiurerio.
Tai ne šaltinis, o dezinformatorius
1939 metų rugsėjį į Berlyną užsienio žvalgybos rezidentu buvo paskirtas Ukrainos vidaus reikalų liaudies komisaro pirmasis pavaduotojas Amajakas Kobulovas. Jis gimė 1906 metais Tbilisyje. Baigęs komercijos mokyklos penkias klases, jis ilgą laiką dirbo kasininku ir buhalteriu smulkiose įmonėse, 1927 metais buvo priimtas į Užkaukazės saugumo organus pagal vyresniojo brolio Bogdano, jau tada užėmusio aukštą postą, rekomendaciją. Po dešimties metų čekisto tarnybos Kaukazo miestuose Amajakui nusišypsojo fortūna: jis staigiai iškilo ir nutūpė vyriausybiniame poste. Be žvalgybininko operatyvinės patirties, nemokantis vokiečių kalbos, ambicingas ir riboto protelio Amajakas Kobulovas Berlyne greit išsidavė: vidury dienos iškvietė Berlyno antifašistų organizacijos vadovą „Korsikietį“ (Reicho ūkio ministerijos patarėją Arvidą Hamacką) ir atvažiavo „konspiratyviai susitikti“ lydimas vertėjo ir asmens sargybinio – visa delegacija! Tik gestapo „išorinio stebėjimo“ posto žioplumas išgelbėjo „Raudonosios kapelos“ vadovą nuo suėmimo.
Įniršęs dėl to diletanto idiotiško uolumo ir bijodamas, kad jis neiškrėstų naujų kvailysčių, sovietinio saugumo šefas Vsevolodas Merkulovas specialia šifruota telegrama kategoriškai uždraudė rezidentui „Zacharui“ susitikinėti su vertingais agentais. Tačiau net ir šefo antausis neatvėsino valdininko troškimo pasižymėti. Nušalintas nuo ryšio su „Raudonąja kapela“, jis nusprendė įsigyti savų informacijos šaltinių. Tokį žmogų A. Kobulovui įtartinai greitai pavyko rasti. Tai buvo 27 metų latvių žurnalistas Orestas Berlinkas, Rygos laikraščio „Brive zeme“ korespondentas Berlyne.
1940 metų rugpjūčio pradžioje Amajakas Kobulovas pranešė Maskvai, kad užverbavo latvį emigrantą, kuris „blaiviai vertina sovietų valdžios įvedimą Pabaltijyje“ ir „pasirengęs dalytis Vokietijos URM sluoksniuose gaunama informacija“. Argi A. Kobulovas galėjo pamanyti, kad naujasis agentas „Iicėjistas“ (jis ir gestapo provokatorius „Peteris“) po kiekvieno susitikimo su juo važiuoja pas savo tikrąjį patroną – SS štandartenfiurerį R. Likusą?
Užmezgęs agentūrinius ryšius su „Licėjistu“, „Zacharas“ pradėjo perdavinėti į Maskvą jo pranešimus. Jų esmė buvo ta, kad Hitlerio ir jo feldmaršalų žvilgsnis esą nukreiptas į Artimuosius ir Viduriniuosius Rytus, Afriką, kitus regionus – tik ne į Rusiją. Tai buvo kaip tik tai, ką norėjo išgirsti Stalinas. Juk kalba sukosi apie „realias galimybes“ atidėti karą su Vokietija!
„Patikimo šaltinio“, kokiu „Licėjistą“ nuoširdžiai laikė sovietų žvalgybos rezidentas, pranešimai būdavo kuriami taip: reicho užsienio reikalų ministras Joachimas von Ribbentropas pats rašydavo tekstą, paskui parodydavo jį Hitleriui. Tik su jo sankcija, neretai ir jo ranka įrašytomis pataisomis tas tekstas patekdavo SS štandartenfiureriui R. Likusui, o šis aprūpindavo dezinformacija savo agentą, skubantį perduoti ją „Zacharui“.
Savaime aišku, A. Kobulovas persiųsdavo į Maskvą ir teisingų pranešimų, gautų iš Vokietijos antifašistų – „Raudonosios kapelos“ narių, iš atsakingą postą gestape užimančio agento „Braitenbacho“ (SS hauptšturmfiurerio Willy Lemano, kurio likimas paskatino Julianą Semionovą sukurti štirlico paveikslą), ir jų buvo daugiau. Bet tikrosios žinios plaukė bendrame sraute su „Ribbentropo biuro“ falsifikuotėmis.
Stalinui visa tai būdavo referuojama faktiškai be komentarų. Todėl atskirti tiesą nuo melo, ir dar taip atitinkančio slapčiausius troškimus, Kremliaus šeimininkui buvo labai sunku. Neatsitiktinai ant agento „Viršilos“ (liuftvafės vyresniojo leitenanto Harrio Schulze-Boiseno) pagarsėjusio birželio 16 dienos pranešimo, kad visi pasirengimai agresijai prieš Sovietų Sąjungą baigti ir jos reikia laukti bet kurią dieną, Josifas Visarionovičius užrašė istorinę rezoliuciją: „T. Merkulovu. Možete poslat vaš istočnik iz štabą Germ. aviaciji k... materi. Eto ne istočnik, a dezinformator“.
Bausmė aiškiai vėlavo
Į sovietų nelaisvę patekęs gestapo karininkas Siegfriedas Mulleris, Imperijos saugumo vyriausiosios valdybos IV-D referato darbuotojas, 1947 metų gegužės 21 dieną tardomas papasakojo, kad latvių žurnalistui vadovavęs tos valdybos darbuotojas R. Likusas reguliariai atvykdavo pas Hitlerį pranešti apie dezinformacinio žaidimo eigą.
Po to, kai S. Mullerio tardymo medžiaga buvo pateikta SSRS saugumo vadovams, sovietų žvalgyba puolė medžioti O. Berlinko. O tas, įvykdęs savo misiją Berlyne, dar 1941 metų vasarą buvo SS oberfiurerio R. Likuso pasiųstas į švediją. Sovietiniams džeimsams bondams nepavyko atsiskaityti su O.Berlinku – po karo latvis rado prieglobstį JAV.
„Ribbentropo biuro“ sėkmingos operacijos kaltininkas Amajakas Kobulovas nenukentėjo per S. Mullerio parodymų sukeltą skandalą Lubiankoje. Bet po Berijos nuvertimo 1953 metais jis kartu su kitais N. Chruščiovui neįtikusiais saugumiečiais buvo nuteistas sušaudyti.
Ekstra.– 2005.– Nr. 6.
