Mūsų planeta yra pergyvenusi keletą apledėjimų. Žinoma, kad didžiuliai ledynai staiga apdengdavo milžiniškas žemynų teritorijas, kur anksčiau driekėsi neaprėpiami atogrąžų miškai. Tikslios šio reiškinio priežasties nežinome. Kai kurie geologai linkę manyti, kad kas kiekvieni 92 tūkst. metų Žemė keičianti savo orbitą, čia priartėdama prie Saulės, čia nutoldama nuo jos. Per 40 tūkst. metų pasikeičiantis Žemės ašies polinkis. Be to, jų nuomone, Žemės ašis svyruojanti 21 tūkst. metų ritmu. Žemės ašies polinkio pakitimas, orbitos pakitimas kiekvieną kartą turėdavo neišvengiamai sukelti didelius klimato pasikeitimus. Tai pakitimai, trukę ištisas epochas. O mes kalbame apie nesenus įvykius.
Ar to priežastis buvo Mėnulis, ar asteroidas, kuris periodiškai praeina pro mūsų Žemę? Į šį klausimą dar niekas negali tiksliai atsakyti. Bet jeigu toks susitikimas buvo, jis nepraėjo be pėdsakų. Mes kalbėjome apie didžiulę potvynio bangą, kurią galėjo sukelti priartėjęs koks nors dangaus kūnas. Pagal mokslininko C. Chizanašvilio apskaičiavimus, Žemės sukimosi ašis visada sutampa su maksimalaus inercijos momento ašimi. Bet kuris masės poslinkis Žemės paviršiuje pakeičia maksimalios inercijos ašį. Atitinkamai tuo pačiu kampu turi palinkti ir sukimosi ašis, vadinasi, turi pasistūmėti Žemės ašigaliai.
Po suartėjimo su kosminiu kūnu Žemė, panašiai kaip pusiausvyros netekęs vilkelis, matyt, ne iš karto nusistovėjo erdvėje. Atitinkamai ir ašigaliai ne iš karto užėmė tas vietas, kurtose mes pripratę juos matyti šiuolaikiniuose geografiniuose žemėlapiuose. Ašigalių poslinkis turėjo sukelti staigų plačių mūsų plastėtos rajonų klimato pakitimą. Jie lapo poliariniais rajonais.
Kaip tik tuo, tikriausiai, paaiškinami gausūs duomenys apie smarkų atšalimą, prasidėjusį po katastrofos. Popol-Buche, kiče indėnų šventojoje knygoje, rašoma, kad po katastrofos staiga „stojo didelis šaltis, nebesimatė Saulės“. Senovės Meksikos ir Venesuelos mituose pasakojama, kad greit po katastrofos prasidėjęs baisus šaltis, ir jūrą padengęs ledas. Kai kurios indėnų gentys prisimena senovines keliones užšalusiais jūros vandenimis.
šie prisiminimai ypač reikšmingi. Juk žemės, kuriose sklinda šie padavimai, yra netoli pusiaujo, ir ten gyvenantieji nemato nei ledo, nei sniego. Tuo keisčiau, kad jų protėviai galėjo įsivaizduoti, kad jūra ir didžiuliai audringo vandenyno plotai galėjo pavirsti lygiu, kietu ir šaltu paviršiumi. O atogrąžinių Amazonės miškų gentys iki šiol prisimena baisią ir ilgą žiemą, kuri buvusi po tvano.
Zend-Avesta, šventoji senovės persų knyga, taip pat pasakoja apie tamsos karalių, kuris norėjęs padaryti negyvenamą senovės arijų tėvynę ir pasiuntęs jai šaltį.
Arijų vadas Iima buvęs dievų perspėtas apie staigų šaltį: „Žemę užpuls žiaurios žiemos, jos atneš stiprius, nuožmius šalčius. Žemėje siaus žudančios žiemos, 14 pirštų storio sniegas padengs aukščiausių kalnų viršūnes.“
Paskui seka svarbus, mūsų požiūriu, pranešimas: „Saulė, Mėnulis ir žvaigždės pakildavo virš jų tik kartą per metus, ir metai jiems atrodė kaip viena naktis ir viena diena.“ Tačiau mes žinome, kad taip tegali būti tiktai arti ašigalių.
Apie tai pasakoja Rig-Veda – šventų himnų knyga, kurią arijai atsinešė į Indiją. Ten buvo minimi Didieji Grįžulo Ratai, esą tiesiog virš galvos, žvaigždės, kurios juda danguje ratu, Saulė, užtekanti tik kartą per metus.
Prieš pustrečio tūkstančio metų Egipto žyniai pasakoję Herodotui, kad po katastrofos Žemės ašigaliai ir jos pusiaujas pasikeitę vietomis.
Jeigu Žemės ašis visada būtų ėjusi pro tuos pačius taškus, kaip ir dabar, kaip galėjo rajonuose, kurie dabar yra netoli poliaračio, kitados augti neįžengiami atogrąžų miškai?
