Užmirštos žinios
Tariant, kad tolimiausioje praeityje žmonės iš tikrųjų turėjo daug kažkokių žinių, tuo pačiu iškeliame dar visą eilę klausimų. Ir svarbiausias iš jų: kodėl žmonija prarado didesniąją šio pažinimo dalį?
Galima manyti, kad šitai įvyko svarbiausia dėl tos kosminės katastrofos, apie kurią buvo kalbama ankstesniuose straipsniuose. Bet ir iš gan artimos mums istorijos, kada nebuvo ir kalbos apie tokius kataklizmus, mes žinome daug prarastų žinių ir užmirštų atradimų pavyzdžių. Kitados buvo pamirštas bulato gamybos receptas. šimtus metų žmonės veltui sprendė jo mįslę.
Dėl kitų „užmirštų atradimų“ mokslininkai tebelaužo galvas ligi šiol. Tokia, pavyzdžiui, žymiosios „Ferma teoremos“, arba „Didžiosios Ferma teoremos“ (Ferma – XVII a. prancūzų matematikas) dalia. Iškėlęs labai svarbų matematinį teiginį. Ferma neatspausdino jo įrodymų, nors, kaip žinoma, buvo juos paruošęs. Nuo to meto matematika: beveik 250 metų veltui ieško užmiršto šios teoremos sprendimo.
Dalinio tam tikrų duomenų užmiršimo procesas vyksta ir dabar, žinoma, žymiai mažesniu mastu, negu anksčiau (tai pirmiausia paaiškinama gerai organizuotu informaciniu darbu). Pavyzdžiui, per pastaruosius metus tik mūsų šalyje įstaigų archyvuose aptikta daugiau kaip 40 tūkst. dokumentų apie naudingųjų iškasenų telkinius, kurie buvo atrasti įvairiu metu, bet paskui užmiršti.
Tyrinėtojams žinomi atvejai, kai būdavo užmirštami ne tik atskiri atradimai, bet ir ištisų tautų žinios. Tiahunako mieste, Anduose, kitados gyveno tauta, gerai žinojusi astronomiją, studijavusi dangaus šviesulių judėjimą. Kaip praneša amžininkai, ispanų konkistadorai čia ant kai kurių milžiniškų akmeninių statulų rado nulietus sidabrinius iki pusės tonos svorio pagražinimus. Tačiau pačiame mieste gyventojų nebuvo. Gentys, gyvenusios miesto apylinkėse, gyveno nendrinėse būdelėse. Jos visiškai nemokėjo lydyti metalų, nepažino astronomijos. Pagrindinį jų maistą sudarė dumblių šakniastiebiai.
Kitados maori buvo didi tauta – Ramiojo vandenyno jūreiviai. Įsikūrę Naujojoje Zelandijoje, jie ėmė miršti šį meną, kol pagaliau jūreivių palikuonys jį visai užmiršo.
Arba kitas pavyzdys. XIV-XV a. šiaurės Amerikoje buvo normanų gyvenviečių. Persikėlėliai mokėjo lydyti ir apdirbti metalus. Bet kai jų ryšys su tėvyne nutrūko ir jie tapo asimiliuoti aplinkinių genčių, kurios buvo žymiai menkiau išsivysčiusios, šios žinios pasirodė negrąžinamai prarastos. šiame rajone vėl įsigalėjo irokėzų genčių akmens amžius. Normanų palikuonys jau nebeturėjo nė mažiausio supratimo apie apylinkėse randamus keistus apsamanijusius ir apgriuvusius statinius, kurie kitados buvo geležies lydymo krosnys ir šachtos.
Pateiktieji pavyzdžiai turi analogijos su tuo, kas, galimas dalykas, įvyko po katastrofos. Atskiros grupės išlikusių ir Žemėje išsimėčiusių aukštai išsivysčiusių tautų atstovų prarado savo žinias, ištirpo aplinkiniuose gyventojuose, matyt, buvusiuose kaip paprastai žymiai žemesnio išsivystymo laipsnio. Pastaroji aplinkybė neturi mūsų stebinti. Kaip žinoma, dėl istorinių, socialinių, klimatinių ir kitokių priežasčių įvairios žmonijos grupės nevienodai vystosi. Pakanka suminėti tasmanus, kurie Juos atradus, buvo ankstyvojoje akmens amžiaus stadijoje, taigi faktiškai nuo labiau išsivysčiusių tautų atsilikę 50–60 tūkst. metų!
Katastrofa, nusiaubusi plačiausius Žemės rutulio rajonus, pridarė daug bėdų. Sikstas Julijus Afrikietis, vienas įžymiausių ankstyvosios krikščionybės mokslininkų, rašė, kad katastrofai sunaikinus Afrikos gyventojus, šalis likusi negyvenama šimtus metų. Amerikos tautų padavimuose apie katastrofą pasakojama, kad jų protėviai, tas nedaugelis, kuris išsigelbėjęs, ilgus metus bastęsi, ieškodami gyvenimui tinkamos vietos. „O, Solonai, Solonai! – kalbėjo Solonui Egipto žyniai. – Jūs, graikai, kaip vaikai, jūs nežinote nieko apie senovės laikus... Tu nieko nežinai apie žilą praeities žiniją...“ Žyniai papasakojo Solonui, kad katastrofa sunaikinusi gyventojus didelių miestų, kurie buvo upių žiotyse ir jūrų pakrantėse. Po katastrofos išsilaikę tiktai plynaukštėse ir kalnuose gyvenę „piemenys ir gyvulių augintojai“.
Kažkokių žinių užmiršimo faktas atsispindi religinėje ir ezoterinėje simbolikoje. Mums jau žinoma, kad pasaulis prieš katastrofą vaizduojamas kaip prarasta palaiminta protėvynė, arba rojus. Žinija, gyvavusi šio pirminio gyvenimo teritorijoje, simbolizuojama medžiu, kurio vaisių paragavęs žmogus tampąs labai protingas. Viename senovės egiptiečių tekste kalbama: „Jis nukovė savo priešus ir paragavo jų žinijos.“ šiuo atveju sąvoka „paragauti“ turi prasmę „pažinti“.
Pažinimo medį aptinkame ir Biblijoje. Tai, kad pirmieji žmonės turėjo daug kažkokių žinių, simboliškai pavaizduojama tuo, kad jie paragavo vaisiaus nuo šio medžio.
Tačiau ne vienas Adomas ragavo „pažinimo medžio“. šventojo medžio motyvas aptinkamas įvairiose tautose. Airių mitų herojus Tomas gavęs aiškiaregystės dovaną, kai atsikando obuolio nuo šventojo medžio. Budos „nušvitimas“, atseit, jo pažinimas kažkokių aukštų tiesų, taip pat siejasi budiškąja tradicija su šventuoju medžiu, po kuriuo Budai pasirodęs apreiškimas. šiuos pavyzdžius galima tęsti. Pats medis gali būti įvairus. Biblijoje tai obelis, apelsinmedis – Japonijoje, kasijos medis – Kinijoje, ąžuolas – druiduose, sikamora – Artimuosiuose Rytuose, kaktusas – senovės Meksikoje. Neatsitiktinai, matyt, actekai prarastąją tėvynę simbolizavo nulaužtu medžiu.
Labai svarbu, kad dauguma atvejų prie šventojo medžio, „pažinimo medžio“, pristatytas kažkoks sargybinis, paprastai slibinas, jau pažįstamas mums kaip tvano simbolis. Graikų mitologijoje – tai slibinas Ladonas, saugantis auksinius išminties vaisius, kurie augę ant Dzeuso medžio. Galų padavimuose drakonas, gyvenantis vandenyje, saugąs šventą medį, kurio vaisiai duoda antgamtinių žinių. Apie „nemarų slibiną“ – knygų apie magiją sargybinį, sužinome ir iš egiptiečių šaltinių. Slibiną – šventojo medžio saugotoją – aptinkame ir Meksikoje. Tai slibinas Tlalonis, jis potvynio, lietaus ir audros dievas.
Tvano simbolis – slibinas iškyla kaip pradas, pastojantis kelią į „pažinimo medį“. Pagal šią pasikartojančią simboliką galima suprasti, kad tarp žmogaus ir aukštesnio jo pažinimo būta pasaulinės katastrofos.
Tačiau žmogaus minties pasiekimai negalėjo be pėdsakų išnykti. Atrodo įtikima, kad po visų perturbacijų žinių saugotojais tapo apribota, uždara ankstesnių didelių tautų išlikusių atstovų grupė. Pavyzdžiui, Egipte vieną tokių uždarų kastų galėjo sudaryti tie, kuriuos mes sąlyginai vadiname žyniais. Iš kartų į kartas išrinktieji perduodavo žinias, saugomas didžiausioje paslaptyje. Vėliau vienoje šventovėje Egipto žyniai rodė Herodotui savo vyriausiųjų žynių statulas, kurie keisdavo vienas antrą. Herodoto laikais jau buvusi 341 tokia statula. Diogenas Laertietis (III a.) praneša, kad egiptiečiai turėję Saulės 373-jų užtemimų ir Mėnulio 832-jų užtemimų stebėjimų užrašus. Apskaičiavimai rodo, kad šie stebėjimai turėjo būti užrašinėjami ne mažiau kaip 10 tūkst. metų.
Pamažu racionaliosios žinios, būdamos visiškai atitrūkusios nuo visuomenės praktikos, konkrečių sąlygų, kuriose jos gimė, ėmė, matyt, įgauti slaptų žinių, magijos pobūdį. „Dievas davė žmonėms magiją, kad padėtų jiems apsiginti“ – faraono Merikaro pamokymas, VIII dinastijos pabaiga. Norėdami išlaikyti žinių monopoliją, išrinktieji griežtai saugojo savo paslaptį. „Kas supras stebuklingosios paslapties žodžius, – skaitome Rig-Vedoje, – tesaugo ją nuo visų.“ Vienas magiškųjų egiptiečių papirusų pradedamas ir baigiamas kvietimu saugoti paslaptį „Sučiaupk savo lūpas! Apsaugok lūpas!“
Išverstos iš paslaptingos šventosios kalbos Hermio knygos (galbūt, iš dalies ir jų padirbiniai) paliko žymų pėdsaką įvairiuose religiniuose-filosofiniuose mokymuose. Klementas Aleksandriefis (II-III a.) rašė apie 42 šventąsias Hermio knygas. Jo mokymas, skirtas įvairiems filosofijos ir magijos klausimams, buvo paslaptingas. Taip atsirado žodis „hermetinis“, kuris reiškė „paslaptingas“, „uždaras“. Tiesa, kai mes dabar kalbame, pavyzdžiui, apie hermetiškai uždarytą indą, sunku suvokti pirminę, pagrindinę šio žodžio prasmę.
Simboliais užšifruota buvo ir žymioji Hermio „satyrinė priesakų lenta“. „Būtų didžiausia nuodėmė atskleisti kareiviams tavo meno paslaptį,“ – rašė vienas kinų alchemikas prieš tūkstantį metų.
Bet, slėpdami kažkokią slaptąją savo žinijos dalį, grupė išrinktųjų bandė, matyt, lyg ir pagreitinti aplinkui gyvenusių atsilikusių genčių vystymąsi. Beveik visos tautos išsaugojusios atmintį apie kažkokius ateivius-švietėjus.
Pirmiausia, žinoma, ateina į galvą legendinis Prometėjas, išmokęs žmones naudoti ugnį. Tačiau Prometėjas nebuvo vienišas. Kinų analai pasakoja, kad kartą iš nežinomų žemių atvykęs tūlas Taj Ko-fokee, didelis žmogus, kuris kinų protėvius išmokęs įvairaus verslo, parodęs jiems, kaip stebėti dangaus kūnų judėjimą ir metų laiką dalyti į mėnesius. Jis juk išmokęs žmones rašto.
Pietų Amerikoje pirmasis vyriausiasis inkas Manko Kapakas taip pat atvykęs neva iš už jūros, įkūręs imperiją ir išmokė aplinkines gentis žemdirbystės ir verslų. Kitas švietėjas, dievas Bočiča, supažindinęs žmones su kalendoriumi. Sama (Pietų Amerika) taip pat Zame (Ju-katonas), atvykęs iš rytų, iš už vandenyno, išmokęs žmones žemės ūkio ir gyvulininkystės, statyti tiltus ir kirsti medžius. Jis žmonėms atnešęs raštą.
Tačiau aukščiau visų šių švietėjų figūrų iškyla meksikiečių padavimų herojus Keldzelkoatlas, ateivis iš rytų, atnešęs gentims įvairių naudingų žinių. Jis išmokęs indėnus metalurgijos ir žemės ūkio.
Pranešimai apie tokius herojus-švietėjus, atnešusius žmonėms metalurgijos, žemės ūkio, audimo ir kitokias žinias, aptinkami ir Ramiojo vandenyno. Pietų ir Priešakinės Azijos tautose. Senovės Babilono istorikas Berozas, suteikdamas fantastinius bruožus žmogui, vadinamam Oanesu, rašo, kad tasai periodiškai pasirodydavęs žmonėms ir pranešdavęs jiems daug naudingų dalykų. Jis išmokęs žmones, Berozo žodžiais tariant, suprasti raštą ir išmokęs juos įvairaus meno. Jis išmokęs juos statyti miestus ir šventoves, leisti įsakymus ir išaiškinęs jiems geometrinių žinių dėsnius.
Galbūt, kaip tik tokių švietėjų veikla paaiškinama ir keistų bronzos amžiaus bruožų mįslė Europoje.
Kaip žinoma, bronza yra vario ir alavo lydinys. Tūkstantmečius žmonės dar turėjo vartoti vario dirbinius, prieš atrasdami, kad, pridėjus 1/10 alavo, gaunamas nuostabiai tvirtas lydinys.
Tačiau Europoje vario amžiaus praktiškai nebuvo, vario dirbiniai be galo reti. Pavyzdžiui, Dublino istoriniame muziejuje yra 1283 bronzos amžiaus daiktai ir tik 30 kirtiklių ir vienas kardas iš vario. Bronziniai dirbiniai atsiranda Europoje staiga ir visur paplinta!
Nepaaiškinama ir tai, kad dargi patys pirmieji dirbiniai iš bronzos yra didelio meistriškumo pavyzdžiai. Nematyti, kad žmonės būtų įvaldę šį meną pamažu. Jis atsiranda iš karto, aukšto lygio, be jokių parengiamųjų etapų.
Kaip praneša žymiausias Amerikos tautų kultūros tyrinėtojas Polis Rive, kažkas panašaus pastebima ir Meksikos teritorijoje. Bronzos gamyba ten iš karto atsirado išsivysčiusi, su daugybe sudėtingų technikos būdų.
Ar tai rodo, kad žmonės nesukūrė patys lydymo ir bronzos apdirbimo meno, o gavo jį gatavą? Esama ir kitų faktų, patvirtinančių šį teiginį.
Vienas iš jų – stebinantis įvairių bronzinių daiktų ir ginklų, kuriuos archeologai aptiko visoje Europos teritorijoje, panašumas. Dirbiniai yra tokio laipsnio kopija vienas antro, kad, kai kurių tyrinėtojų nuomone, būtų galima pagalvoti, kad jie visi pagaminti vienoje dirbtuvėje.
Nesuprantamas ir tokių dirbinių paplitimas. Jie randami įvairiausiuose Europos kraštuose, rajonuose, kur nėra nei vario, nei alavo jiems gaminti. Remdamiesi tokiais radiniais kai kurie mokslininkai mano, kad anksčiau tarp įvairių Europos dalių buvę daugiau kontaktų ir ryšių, negu vėliau, netgi Romos imperijos formavimosi laikais.
Kad bronzos lydymo menas buvo atneštas iš kažkur kitur, o ne atsirado kaip kasdieninės praktikos ir atsitiktinių atradimų išdava, rodo ir tai, kad dvi labiausiai išsivysčiusios civilizacijos – Egipto ir Mesopotamijos, kurios buvo bronzos panaudojimo pionieriai, pačios reikalingos žaliavos neturėjo. Iš čia būdavo išrengiamos ekspedicijos į tolimiausias žemes: alavo buvo vykstama į Indiją, Kaukazą arba į Pirėnų pusiasalį. Tai buvo artimiausios alavo radimvietės. O dar toliau, į šiaurę, buvo alavo turtingos Britų salos, kurias finikiečiai taip ir vadino – „Alavo salos“.
Galbūt, žinios apie bronzą buvo dalis išlikusiųjų žinių, kurios ilgą laiką buvo uždarų išrinktųjų grupių monopolija. Neatsitiktinai, matyt, Europoje ir kitose teritorijose metalų gamyba ir apdirbimas ilgą laiką buvo laikoma slaptų žinių sritimis – magija. Neatsitiktina ir tai, kad senovės slavų supratimu kalvis paprastai laikomas burtininku.
Taip pat tarytum „netikėtos“ ir senovinių žynių žinios astronomijos srityje. Pavyzdžiui, metinio Žemės apsisukimo laikas pagal Grigaliaus kalendorių 365,242500 dienos. Skaitmuo, žinomas majų žyniams: 365,242129 dienos. Pagal tiksliausius šiuolaikinius astronomijos apskaičiavimus: 365,242198 dienos.
Taigi labai netikėtu atrodo, kad tiksliausią skaitmenį žinojo majų žyniai, kurie neturėjo jokių astronominių instrumentų šitokiems tiksliems apskaičiavimams, iš kur jie galėjo tą skaitmenį sužinoti? Majų Kodekse, esančiame Drezdene, pateikiamas be galo tikslus vienodų Veneros fazių pasikartojimo kalendorius. šį laiką majų žyniai laikė šiek tiek mažesniu – 583,935 dienos. Pagal naujausius apskaičiavimus, tai visiškai teisingas skaičius, tiktai su 0,015 paklaida! šumero žyniams Mėnulio apsisukimo periodas buvo žinomas tik su 0,4 sekundės nukrypimu nuo dabar apskaičiuotojo, o Merkurijaus judėjimą jie žinojo netgi tiksliau, negu tai buvo žinoma žymiai vėlesniam Europos mokslui – Hiparchui ir Ptolomėjui.
Europos astronomija ilgais kančių keliais ėjo į mokslinių tiesų pažinimą. šis kelias tiesėsi per amžių klystkelius ir inkvizicijos laužus. Bet Dž. Bruno, Galilėjus ir kiti atrado tai, ką seniai ir iš nežinomų šaltinių žinojo Indijos, Egipto ir Amerikos žyniai.
Jau senovės indų šventosios knygos „Puranos Višnu“ rašė, kad Visatoje esama daugybės pasaulių, panašių į mūsų Žemę. Kad tolimosios žvaigždės gyvenamos, buvo žinoma ir priešinkinei mitologijai.
Kai Europoje Žemė buvo vaizduojama kaip plokštuma, prilaikoma trijų banginių, Egipto kosmologijos papirusai jau nuo seno slėpė duomenis apie Žemės apvalumą, planetas ir Saulę, apie Žemės ir Saulės judėjimą! Apie planetų apvalumą žinojo ir actekai, vaizduodami jas kardais, kuriais žaidžia dievai.
Taip pat neišaiškinamas aukštas senovės matematikos lygis. Pakanka pasakyti, kad tuo laiku, kai Europos moksle sąvoka „milijonas“ buvo priimta tiktai XIV a., senovės Egipte buvo netgi specialus ženklas šiam dydžiui žymėti. O dantiraščio tekstuose, rastuose šumere, randama matematinė eilė, kurios suma išreiškiama skaitmeniu 195 955 200 000 000. Tai skaičius, kuriuo nemokėta operuoti, pagal K. Cezamą net Dekarto ir Leibnico laikais. Skaičius „n“ matematikos istorijoje žinomas kaip XVII a. olandų mokslininko „Ludolfo skaičius“. Tačiau Maskvoje, Puškino vardo vaizduojamojo meno muziejuje, yra egiptiečių papirusas, iš kurio paaiškėjo, kad egiptiečiams seniai buvo žinomas skaičius „n“.
Būtų galima pateikti daug netikėto, atrodytų, neišaiškinamai aukštos senovės žinijos tiek medicinoje, tiek statyboje, psichologijoje ir kitose srityse atsiradimo pavyzdžių. Visos šios žinios turėjo turėti ilgą anksčiau vykusio vystymosi istoriją. Mūsų supratimu, šių vertingų žinių atsiradimas (apie jas smulkiai nekalbame) rodo, kad protas mūsų Žemėje turi didesnę, negu priimta manyti, istoriją. Galbūt, galime pagalvoti ir apie kažkokią užmirštą civilizaciją.
Gal pateiktieji faktai ir duomenys įtikins tuo skaitytoją, gal ne. Bet tai dar geriau. Nesiginčysime. Nereikia tik galvoti, kad jau visa apie žmonijos praeitį žinoma 1875 m. Jungtinių Valstijų patentų biuro direktorius padavė valstybės sekretoriui prekybos reikalams atsistatydinimo prašymą. „Nėra prasmės man likti šiame poste, – jis rašė. – Nieko daugiau negali būti išrasta,“ Dabar mes su šypsena prisimename šį epizodą. Mokslas negali būti išsemtas, o tuo pačiu ir mokslas apie praeitį.
Gorbovskis A. Istorinės hipotezės ir mįslės//
Mokslas ir gyvenimas.– 1963.– Nr. 6.– P. 27-29, 34; Nr. 8.– P. 13-16.
