Žodynas

Mokyklinis istorijos terminų žodynas

Paaiškinta žodžių: 90
Žodžio (frazės) paieška
Prasideda žodžiu Su žodžiu Tiksliai
Žodis Paaiškinimas
Ibn Sina

(Abu ali al Husain ibn Abdalllah ibn Sina, lot. forma – Avicena; apie 980-1037), persų kilmės, tačiau daugiausia arabiškai rašęs gydytojas ir filosofas. Taip pat rašė teisės, matematikos, astronomijos, muzikos klausimais. Persiškai kūrė poemas ir lyrinius eilėraščius, arabiškai – apysakas.

Yčas Jonas

(1880-1931), lietuvių istorikas, pedagogas, politikas, švietimo ministras (1918-19), Klaipėdos krašto Direktorijos patarėjas švietimo reikalams (1923-27).

Yčas Martynas

(1885-1941), lietuvių teisininkas, visuomenininkas, politikas, Lietuvos Valstybės Tarybos narys (1918), prekybos ir pramonės ministras (1918), finansų ministras (1918-1919).

Idėja

(gr. idea – sąvoka, vaizdinys), mintis, siekimų tikslas, suteikiantis veiklai kryptį, pagrindinė mokslinės, meninės kūrybos ar praktinės veiklos mintis.

Igoris

(m. 945), pirmasis istorinis Kijevo didysis kunigaikštis, Riurikaičių dinastijos pradininkas.

Įkapės

mirusiojo apranga ir daiktai, laidojami kartu su juo.

Ikona

Ikonos
Ikonos
(gr. eikon – atvaizdas), religinis paveikslas Rytų krikščionybės dailėje, atsiradęs VI a. Bizantijoje, tapomas ant sauso medžio lentos.

Ikonografija

(ikono... + gr. grapho – rašau), sistemingas kokio nors siužeto arba istorinio asmens atvaizdo tyrinėjimas, jo prasmės, simbolikos, atributų išaiškinimas.

Ikonostasas

(gr. eikon – atvaizdas + stasis – paveikslo stovėjimo vieta), ikonomis dekoruota cerkvės vidaus pertvara, skirianti altorinę dalį nuo erdvės tikintiesiems.

Ilgųjų peilių naktis

susidorojimas su Vokietijos nacių kovos būrių (SA, vok. Sturmabteilung) vadovais 1934 naktį iš birželio 30 į liepos 1 A. Hitlerio pavedimu.

Imamas

(arab. amma – būti priekyje, vadovauti):
1. musulmonų aukščiausiasis dvasinis ir pasaulietinis vadovas;
2. pagarbus musulmono kreipinys į religinės teisės žinovą arba į bendruomenės maldos mečetėje vadovą.

Imamatas

(arab. imamat – vadovavimas, dvasinė valdžia):
1. bendras musulmoniškos teokratinės valstybės, valdomos imamo, pavadinimas (pvz., Š. Jemenas 1633-1962 m., Omanas 750-1970 m.);
2. musulmonų aukščiausios dvasinės valdžios institucija.

Imchotepas

(apie XXVIII-apie XXVII a. pr. Kr.), III Egipto dinastijos faraono Džoserio viziris, vyriausias architektas, astrologas, gydytojas. Laikomas pirmosios laiptuotos piramidės Sakaroje (į vakarus nuo Memfio) projektuotoju ir darbų prižiūrėtoju.

Imigracija

(lot. immigro – apsigyvenu, įsikuriu), dėl ekonominių, politinių, religinių, rasinių motyvų vienos šalies gyventojų persikėlimas į kitą valstybę.

Imigrantas

(lot. immigrans – įsikuriantis, apsigyvenantis), svetimšalis, apsigyvenęs ilgesniam ar visam laikui kitoje valstybėje.

Imperatorius

(lot. imperator – valdovas), aukščiausias monarchų titulas.

Imperializmas

Europos šalių valdos XIX a. pab.
Europos šalių valdos XIX a. pab.
(lot. imperium – valdžia, viešpatavimas), valstybės politika, kuria karinėmis ir ekonominėmis priemonėmis siekiama valdyti kitas šalis.

Imperija

(lot. imperium – valdžia, valstybė), monarchija, kurią valdo imperatorius, o į ją įeina kelių (dažnai užgrobtų) valstybių arba tautų teritorijos.

Impičmentas

(angl. impeachment – apkalta), ypatingas nusikaltusių įstatymams aukštųjų valstybės pareigūnų apkaltinimo ir jų bylų nagrinėjimo būdas.

Imunitetas

(lot. immunitas – atleidimas):
1. viduramžių stambiojo feodalo privilegija, išduota karaliaus. Imunitetiniai raštai suteikdavo teisę savo valdose rinkti vyriausybinius mokesčius, vykdyti teismų ir administracines funkcijas;
2. kai kurių įstatymų netaikymas ypatingą padėtį valstybėje užimantiems asmenims (prezidentui, parlamento deputatams ir kt.), siekiant juos apsaugoti nuo kitų valdžios šakų įtakos;
3. ypatingas užsienio šalių diplomatinių atstovybių darbuotojų statusas, saugantis juos nuo civilinės ar baudžiamosios atsakomybės priimančioje valstybėje.

Inana

sen. šumerų meilės, vaisingumo, ginčų, karo deivė. Pasak mitų, Anaus arba Enlilio dukra. Kulto centras – Uruko miestas.

Inauguracija

(lot. inauguratio – įvesdinimas, iškilminga pradžia):
1. valdovo įteisinimą ir jo valdžios tęstinumą įtvirtinantis aktas, virtęs politinio ceremonialo iškilmėmis;
2. iškilmingas priėmimas į luomą, tarnybą.

Indėnai

grupė tautų, vietiniai Š. ir P. Amerikos žemynų gyventojai. Indėnais vadinami nuo XV a. Vardas sukurtas pagal europiečių atrastai žemei duotą Vest Indijos pavadinimą.

Indiferentiškas

abejingas, nesidomintis, neveiklus.

Indigenatas

(lot. indigena – vietinis, čiabuvis), pagal ATR teisę svetimšalio bajoro įsiteisinimas valstybėje.

Indijos ir Pakistano karai

ginkluoti konfliktai tarp Indijos ir Pakistano 1947-1949 m., 1965 m. ir 1971 m.

Indijos nacionalinis kongresas

(INK, angl. Indian National Congress), Indijos politinė partija, kurią 1885 m. kasmetiniame susitikime įkūrė indų inteligentai. Tikslas – bendradarbiaujant su britais dalyvauti Indijos valdyme.

Individualizmas

(lot. individuum – atskira būtybė), pasaulėžiūra, aukštinanti žmogaus kaip individo vertę ir teigianti, kad individo interesai yra svarbesni už bendruosius visuomenės interesus.

Indoeuropiečiai

lingvistinis terminas, žymintis buvusias ir esančias tautas, kalbančias ir kalbėjusias giminingomis kalbomis ir gyvenančias ar gyvenusias nuo Indijos iki Europos. Indoeuropiečiais laikomi baltai, germanai, keltai, slavai, graikai, armėnai, albanai, iranėnai, italikai, tocharai.

Indokinijos karas

(Prancūzijos-Vietnamo karas), Prancūzijos konfliktas su Vietmino (Vietnamo komunistų) vadovaujama Vietnamo Demokratine Respublika (VDR), vykęs 1946-1954 m.

Indokinijos Sąjunga

(iki 1950 m. – Prancūzijos Indokinija), 1887-1941 m. egzistavęs Prancūzijos kolonijinės imperijos administracinis vienetas, valdomas generalgubernatoriaus iš Hanojaus.

Induizmas

(hinduizmas), Indijoje egzistuojančių artimų vienas kitam religinių tikėjimų ir socialinių papročių europietiškas pavadinimas. Indijos ir Nepalo tautų pagrindinė religija. Viena pasaulinių religijų (greta krikščionybės, islamo, judaizmo ir budizmo).

Indulgencija

(lot. indulgentia – malonė, atleidimas):
1. romėnų teisėje ypatingomis progomis nusikaltėliams suteikiama amnestija, taip pat simboliškai reiškė malonę, žymėtą ant imperatorių monetų;
2. Katalikų bažnyčioje – popiežiaus vardu išduodamas oficialus raštas, patvirtinantis laikinųjų bausmių už atleistas nuodėmes panaikinimą. Viduramžiais raštas būdavo išduodamas už įvairius nuopelnus Bažnyčiai – labdarą, gerus darbus, dalyvavimą kryžiaus žygiuose ir kt.

Industrializacija

1. 1928-1940 m. SSRS laikotarpis, kai buvo sukurta sunkioji ir karinė pramonė;
2. socialinis-ekonominis procesas, kuriam būdingas stambiosios mašininės gamybos plėtojimas.

Infantas

(isp. infante iš lot. infans – kūdikis, vaikas), Ispanijos, Portugalijos, Brazilijos monarchų vaikų titulas.

Infliacija

(lot. inflatio – išpūtimas), bendrojo kainų lygio kilimas, dėl kurio krinta piniginio vieneto perkamoji galia.

Inkorporacija

(lot. incorporatio – įkūnijimas, įtraukimas), vienos politinės bendruomenės, pvz., valstybės ar jos dalies, prijungimas prie kitos.

Inkunabulai

(lot. incunabula – lopšys, vystyklai), knygos, išspausdintos nuo spaudos išradimo XV a. vid. iki 1501 m.

Inkvizicija

(lot. inquisitio – tardymas, ieškojimas), Katalikų bažnyčios valdžios ir teismo institucija, skirta kovai su klaidingu Bažnyčios mokymu. Ji persekiojo, gaudė ir baudė klaidatikius bei eretikus. Egzistavo IV-XIX a.

Inocentas IV

(Innocentius IV; tikr. Sinibaldas Fieskis; apie 1195-1254), popiežius (1243). 1254 m. jo bule buvo įkurta Lietuvos bažnytinė provincija.