Žodynas

Mokyklinis istorijos terminų žodynas

Paaiškinta terminų: 43.
Paieška žodyne:
Terminas Paaiškinimas
Žagrė

padargas žemei arti. Turi vieną ar dvi verstuves. Seniausios žagrės – medinės, su noragais iš kaulo ar rago, vėliau – geležies. Naudota iki XIX a. pab. – XX a. pr.

Žaibo karas

(vok. Blitzkrieg), karo taktika, kuria siekiama staigiu pėstininkų, aviacijos, tankų puolimu pralaužti priešo gynybą.

Žalgirio mūšis

(Griunvaldo mūšis, Tanenbergo mūšis), istorinės reikšmės LDK ir Lenkijos kariuomenių mūšis su Kryžiuočių ordino kariuomene 1410 m. liepos 15 d.

Žalvaris

vario lydinys, kurio svarbiausias legiruojantysis elementas yra cinkas. Cinkas sustiprina lydinį, daro jį plastiškesnį, atsparesnį dilimui. Žalvaris lengvai liejamas ir formuojamas.

Žana d'Ark

(Orleano mergelė; Jeanne d'Arc; apie 1412-1431), nacionalinė Prancūzijos didvyrė ir patriotė. Lotaringijos valstietė. Katalikų šventoji (1920). Tikėjo turinti antgamtinių galių Šimtamečiame kare išlaisvinti Prancūziją iš anglų.

Žandarmerija

(pranc. gendarmerie), kai kuriose šalyse policija, turinti karinę organizaciją ir vykdanti apsaugos funkcijas šalies viduje bei armijoje (lauko žandarmerija arba karo policija).

Ždanovas Andrejus

(1896-1948), sovietų valstybės ir partinis veikėjas. 1940 m. sovietams okupavus Estiją, joje vadovavo respublikos sovietizacijai (Lietuvoje – V. Dekanozovas).

Žebrauskas Tomas

(1714-1758), astronomas, matematikas, architektas. Jėzuitas, filosofijos ir laisvųjų mokslų daktaras. Vilniaus universiteto observatorijos įkūrėjas.

Želigovskio maištas

generolo L. Želigovskio vadovaujamos kariuomenės (apie 15 tūkst. karių) Vilniaus ir Vilniaus krašto užgrobimas 1920 m. rudenį. Tuo buvo sulaužyta vos prieš  dvi dienas, spalio 7 d., Lietuvos ir Lenkijos pasirašyta Suvalkų sutartis.

Želigovskis Lucjanas

L. Želigovskis
L. Želigovskis
(Želigowski Lucjan; 1885-1946), lenkų generolas. 1920 m. jo vadovaujama kariuomenė užgrobė Vilnių.

Žemaičių sukilimai

XV a. pradžios sukilimai prieš Kryžiuočių ordino įsigalėjimą Žemaitijoje.

Žemaičių vyskupystė

(Medininkų vyskupystė), gyvavo 1417-1926 m. Įsteigta Konstancos bažnytinio susirinkimo sprendimu 1417 m. Iš pradžių vadinosi Medininkų vyskupija. Vyskupijos centras – Medininkai (Varniai), bet vyskupai daugiausia rezidavo Alsėdžiuose.

Žemaitė Julija

(tikr. Beniuševičiūtė-Žymantienė Julija; 1845-1921), rašytoja. Parašė apsakymų, apysakų, pjesių (kai kurias su G. Petkevičaite-Bite), beletrizuotą pasakojmą apie savo vaikystę ir jaunystę „Autobiografija“, publicistinių straipsnių. Žymiausi kūriniai – apsakymai „Marti“, „Petras Kurmelis“, „Topylis“.

Žemaitija

istorinė, etnografinė ir geografinė Lietuvos dalis. Dabar tai teritorija, kurioje gyvena žemaičiai (plotas apie 21 tūkst. km2).

Žemaitijos seniūnija

(Žemaičių seniūnija), 1411-1795 m. LDK teritorinis administracinis vienetas. Apėmė Vakarų Lietuvą iki Nevėžio. Susidėjo iš žemių, vėliau – iš valsčių.

Žemaitis Jonas

J. Žemaitis 1931 m.
J. Žemaitis 1931 m.
(slap. Vytautas, 1909-1954), Lietuvos pokario partizaninio pasipriešinimo vadovas – LLKS (Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio) Tarybos Prezidiumo pirmininkas.

Žemė

IX-XIII a. nedidelis, judrus gynybos centras, baltų genčių teritorinis vienetas.

Žemės iždininkas

XV-XVIII a. LDK centrinės valdžios pareigūnas. Vyriausiasis valstybės iždo saugotojas ir tvarkytojas. Ižde buvo saugomi valstybės iždo pinigai ir brangenybės, didžiojo kunigaikščio regalijos bei vėliavos. Žemės iždininko žinioje taip pat buvo šaunamųjų ginklų ir šaudmenų arsenalas.

Žemės teismas

LDK teismo institucija, veikusi 1566-1831 m. Sprendė apskrities bajorų civilines bylas.

Žemių konfederacija

pereinamoji nuo ikivalstybinės prie valstybinės politinės organizacijos forma baltų žemėse. Lietuvių žemių konfederacija susidarė XII-XIII a. sandūroje iš Lietuvos, Nalšios, Deltuvos, Neries, žemaičių žemių. XIII a. II ketvirtyje ji virto Lietuvos valstybe. XIII a. egzistavo Prūsijoje, Žiemgaloje.

Žemių kunigaikščiai

didžiųjų kunigaikščių valdžioje buvę atskirų teritorijų kunigaikščiai, karo vadai ir sričių valdytojai. Daugiausia jų buvo XII-XIII a. Sustiprėjus didžiojo kunigaikščio valdžiai nyko. Tačiau net ir valdant Vytautui, kuris vietoj kunigaikščių teritorijas valdyti sodino savo vietininkus, dar buvo išlikusi eilė smulkių kunigaikštysčių (Alšėnų, Gedraičių).

Ženevos konferencija

tarptautinė konferencija 1954 m. balandžio 26-liepos 21 d. dėl Indokinijos. Joje buvo svarstomos ir Korėjos problemos.

Žiemgala

baltų istorinė sritis, kuri apėmė Latvijos etninę sritį Žiemgalą ir dalį dabartinės Šiaurės Lietuvos (Joniškio, Linkuvos, Pakruojo, Pasvalio, Žagarės apylinkes).

Žiemgaliai

baltų gentis. Nuo V a. jos gyventa sritis tarp Ventos vakaruose ir Mūšos rytuose, nuo Rygos šiaurėje iki dabartinių Šiaulių ir Panevėžio rajonų šiaurinių ribų pietuose. Šiaurės rytų žiemgalius XIII a. I pusėje užkariavo Rygos vyskupas ir Kalavijuočių ordinas, o likusius XIII a. pab. – Livonijos ordinas. Dalis žiemgalių buvo perkelta į kitas Livonijos sritis ir vėliau sulatvėjo, kai kurie pietiniai žiemgaliai pasitraukė į Lietuvą ir susiliejo su lietuviais.

Žiemos karas

(Sovietų ir Suomių karas), sovietų karas siekiant užgrobti bei sovietizuoti Suomiją 1939 m. lapkričio-1940 m. kovo mėn.

Žiliberas Žanas Emanuelis

prancūzų gamtininkas, Liono medicinos kolegijos anatomijos, chirurgijos ir gamtos istorijos profesorius, Gardino medicinos mokyklos įkūrėjas, nuo 1781 m. – Vilniaus universiteto Gamtos katedros profesorius, Vilniaus universiteto botanikos sodo įkūrėjas.

Žirondistai

(pranc. girondins), Prancūzijos didžiosios revoliucijos metu susikūrusi politinė grupuotė. Pavadinimas kilęs nuo Žirondos departamento, kurio deputatai Nacionaliniame susirinkime sudarė opoziciją absoliutizmui, pavadinimo. Žymiausi veikėjai Ž. P. Briso, V. P. Vernjė, Ž. M. Rolanas. Revoliucijos pradžioje priklausė Jakobinų klubui (dešinioji pakraipa).

Žiugžda Juozas

(1893-1979), sovietinės pakraipos lietuvių istorikas.

Živinbudas

Rytų Lietuvos kunigaikštis. Ipatijaus metraštyje minimas pirmuoju iš penkių Lietuvos vyresniųjų kunigaikščių, kurie 1219 m. sudarė taikos sutartį su Haliču-Volyne. Spėjama, kad galėjo būti svarbus Mindaugo varžovas dėl besikuriančios Lietuvos valstybės sosto.

Žmogaus ir piliečio teisių deklaracija

(pranc. La Dėclaration des droits de l'homme et du citoyeri), dokumentas, kurį 1789 m. priėmė Prancūzijos Steigiamasis susirinkimas. Skelbė prigimtinės lygybės, saugumo, priešinimosi priespaudai teisės, tautos suvereniteto principą: lygybę prieš įstatymus ir teisę užimti valstybines pareigas, žodžio ir spaudos laisvę, religinę toleranciją, gynė privačiąją nuosavybę.


Naudota literatūra ir šaltiniai