Germanai

indoeuropiečių genčių grupė. Ankstyviausia germanų kultūra – Jasforo – išsiskyrė VII-VI a. pr. Kr. Rašytiniuose šaltiniuose G minimi nuo IV a. pr. Kr. VI-I a. pr. Kr. germanai išplito tarp Reino ir Vyslos, Dunojaus ir Baltijos bei Šiaurės jūros pietinėje Skandinavijoje.

Geografiniu požiūriu tarp Reino, Maino ir Vėzerio gyveno batavai, brukterai, chamavai, cheruskai, chatai, Šiaurės jūros pakrantėje – chankai, anglai, saksai, frizai, varinai, nuo Elbės aukštupio ir vidurupio iki Oderio – svebai, markomanai, kvadai, langobardai, semnonai, tarp Oderio ir Vyslos – vandalai, burgundai, gotai, Skandinavijoje – svionai, gantai. I a. pr. Kr. dalis genčių tapo sėslios. Nuo II a. pr. Kr. pabaigos dalis genčių, pirmiausia kimbrai ir teutonai, pradėjo puldinėti Romos imperiją. Romėnai iš pradžių sėkmingai atremdavo jų puolimus ir patys užgrobdavo germanų žemes. Po sėkmingo cheruskų ir kitų genčių sukilimo romėnai buvo priversti atsisakyti užkariavimų. Germanų ir romėnų valdų sienomis tapo Reinas ir Dunojus. Germanų genčių pagrindu Vakarų Europoje susiformavo vokiečių, danų, norvegų, švedų, olandų tautos.