Civilizacija

(angl. civilisation, pranc. civilisation, iš lot. civilis – pilietinis), aukštos kultūros žmonių visuomenė, turinti šiuos esminius požymius: valstybę, miestus, raštą, monumentaliąją architektūrą, mokslą.

Sąvoka, atsiradusi XVIII a. prancūzų švietėjų darbuose, reiškė visuomenę, pasižyminčią geromis manieromis, savikontrole, taip supriešinant Vakarų civilizaciją su kitomis atsilikusiomis kultūromis. XIX a. civilizacija reiškė žmonių visuomenės lygį, pasiektą mokymosi, tobulinimosi ir žinių gilinimo procesu. XX a. atsirado ir trečioji civilizacijos reikšmė, apibūdinanti atskiros išsivysčiusios tautos lygį, jos išskirtinumą. Amerikiečių mokslininko R. Redfyldo manymu, civilizuota yra visuomenė, pasižyminti tam tikrais gebėjimais ir įgūdžiais bei galinti staigiai keistis ir juos modeliuoti (tuo civilizacija skiriasi nuo lėtos ir uždaros etninės kultūros). Anglas V. G. Čaildas išskyrė 10 istorinių požymių, rodančių, jog visuomenė pasiekė civilizacijos lygį: 1) dideli ir tankiai apgyventi miestai; 2) visuomenės diferenciacija; 3) mokesčių rinkimas valstybės reikmėms; 4) monumentalioji statyba: piramidės, zikuratai ir pan.; 5) valdančiojo elito susiformavimas; 6) raštas; 7) mokslų užuomazgos ir jų raida; 8) užsienio prekyba; 9) amatų diferenciacija; 10) natūralistinis menas.