Plutarchas pasakoja, kaip kartą į Atėnus iš Sicilijos atvykęs žmogus pranešė, kad atėniečiai pralaimėję. Miestas apie tai dar nieko nežinojo. Barzdaskutys, sužinojęs iš atvykusiojo tą žinią, puolė pas archontus. Mieste kilo sąmyšis. Archontai tuoj pat sušaukė liaudies susirinkimą. Nelaimingasis barzdaskutys atsidūrė prieš įtūžusią minią. Atėniečiai negalėjo patikėti, kad jų armija pralaimėjo! Už melagingų gandų skleidimą buvo nutarta barzdaskutį kankinti ant rato. Vėliau atvyko šauklys. Jis patvirtino žinią apie pralaimėjimą. Barzdaskutys sakė tiesą. Tik nežinia, ar jį ta žinia ramino, kai jį kėlė nuo rato.
Priešingai, pagal Plutarcho pasakojimą, pasielgęs žmogus, vardu Stratoklis. Sužinojęs, kad atėniečių laivynas sunaikintas, jis ne tik pralaimėjimą nuslėpė, bet dargi paskelbė, kad laimėta pergalė jūroje. Atėniečiai surengė iškilmes, aukojo aukas, tris dienas mieste netilo muzika ir dainos. Kai jau tapo nebeįmanoma slėpti pralaimėjimo ir melas išaiškėjo, atėniečiai pareikalavo apgaviką nubausti mirtimi. Tačiau Stratoklis ne tik nebuvo nužudytas, bet ir nenubaustas.
– Atėniečiai! – sušuko jis. – Argi aš jums suteikiau skausmo? Ar ne mano dėka jūs linksminotės tris dienas?
Ir ką gi!
Vienas pasakė teisybę ir buvo už tai kankinamas. Kitas visus apgavo ir nebuvo nubaustas. Kur logika?
Tai, kad žmonės noriau tiki malonia žinia, negu bloga, – visiškai natūralu. Ir žmogus, iškreipiantis tiesą, falsifikuojantis istorinę tikrovę, stengiasi ją geriau pavaizduoti – sukuria tokį melą, kuris arba reikalingas jo tėvynainiams arba naudingas kokioms nors grupėms.
Ne veltui jau XIII a. vienas prancūzų vienuolis metraštininkas parašė tokias sielvartingas eilutes: „Tie, kurie rašo istoriją, – dirba sunkų darbą. Jeigu jie rašo tiesą, jie sukelia žmonių neapykantą, o jei netiesą – dievo pyktį.“ Ar bereikia stebėtis, kad atsirado metraštininkų ir istorikų, kurie labiau bijojo supykinti žemiškuosius valdovus, negu dievą? Taip gimė įvairios istorinės falsifikacijos ir padirbiniai.
<...>
Ištisus šimtmečius buvo klastojami senovės autorių tekstai. Žinomi Temistoklio ir Pitagoro, Platono ir Demosteno raštų padirbiniai. Esama kūrinių, kurių autoriai yra Pseudo-Ciceronas ir Pseudo-Aristotelis. Tarp kita ko, Ciceronas buvo taip meistriškai suklastotas, kad klastotė išaiškėjo labai atsitiktinai ir tik po dviejų šimtmečių.
Kam gi tikėti? Gal ir kiti senoviniai autoriai, kurių duomenimis apie praeitį mes tikime, buvo vėliau nagingų, bet neatsakingų, klastotojų rankų sukurti? Gal visa senovės istorija neteisinga?
Jau XVI a. Erazmas Roterdamietis krimtosi, kad nėra nė vieno „Bažnyčios tėvų“ teksto, kurį be abejonių būtų galima laikyti tikru. Jam pritarė mokytas jėzuitas Dž. Arduinas, kuris, skrupulingai tyrinėdamas daugelį senovinių tekstų, priėjo liūdniausias išvadas. Jis įrodinėjo, kad tikri tėra Homeras, Herodotas, Plinijus ir Ciceronas, taip pat kai kurie Horacijaus ir Virgilijaus kūriniai. Jo nuomone, visa kita – vėlesnių klastočių vaisiai.
Suktų praeities klastotojų gentis iki šiol neišnyko.
1493 m. vasario 14 naktis Atlante buvo ypač audringa. Milžiniški vandens kalnai kilo iki pat dangaus. Bangos supo ir mėtė dvi stiprias jo didenybės Ispanijos imperatoriaus Ferdinando flotilės karaveles. Vienoje jų plaukė Kristupas Kolumbas, grįždamas iš savo atrasto naujo žemyno. Kai jau atrodė, kad išsigelbėjimo nebėra, Kolumbas, kaip ir visi skęstančių laivų kapitonai, surinko savo užrašus, laiškus, kelionės ataskaitą, viską suvyniojo į pergamentą, susuko į kelių sluoksnių alyvuotą brezentą, įdėjo į didelę statinę ir įsakė ją išmesti į jūrą.
Tai tepaaiškėjo XIX šimtmečio pabaigoje, kai Madrido muziejaus archyve buvo aptiktas ispaniškas rankraštis „Historia de las Indias“. Rankraštis buvo išspausdintas, o paskui išverstas į kitas Europos kalbas. Greit jis buvo išspausdintas Amerikoje, ir štai, tepraėjus kelioms savaitėms po amerikietiškojo leidinio pasirodymo, dingę Kolumbo kelionės užrašai atsirado! Kažkoks žmogus atnešė juos į San Francisko miesto muziejų. Tiesa, specialistams nereikėjo daug laiko padirbiniui nustatyti. Tačiau tai nenuliūdino „radinio“ šeimininko. Ir neįtikino vieno autografų mėgėjo, kuris noriai nusipirko „neįkainojamą relikviją“.
Tuo epizodu reikalas nesibaigė. Dingusių Kolumbo rankraščių atsiradimo proceso niekas nebegalėjo sulaikyti. Po kelių dienų eilinis variantas atsirado Meksikos sostinėje. Tą kartą rankraštis buvo rūpestingai išmirkytas jūros vandenyje ir jo lapus dengė smiltelės. Bet, žinoma, rankraštį buvo galima perskaityti. Teksto autorius kažkodėl privertė Kolumbą rašyti vokiškai. Savininkas, nesėkmingai bandęs „iškišti“ rankraštį, tai sąmojingai aiškino, esą admirolas norėjęs savo rankraščių turinį nuslėpti nuo bendrakeleivių.
Matyt, dėl tų pačių priežasčių kitu atveju Kolumbas buvo priverstas savo ataskaitą rašyti angliškai. Tokį rankraštį gavo viena anglų leidykla kartu su medine dėže, kurioje jis buvęs rastas. Dėžė iš visų pusių buvo aplipusi kriauklėmis, priklijuotomis staliaus klijais. Kad nebūtų jokių abejonių, rankraštis buvo taip ir pavadintas: „Slapti mano užrašai, paslėpti dėžėje“.
<...>
Daugelis didžiųjų žmonių nė nesapnavo, kokių lakių išsireiškimų ir aforizmų prirašys jiems dėkingi palikuonys. „Gvardija miršta, bet nepasiduoda!“ ši frazė priskiriama prancūzų generolui Kambronui. Tuos žodžius jis pasakęs kautynių prie Vaterlo metu, atsakydamas į pasiūlymą pasiduoti. Didvyriškąjį Kambroną galima sutikti ir V. Hugo romane „Vargdieniai“, skyriuje, kuriame aprašomos Vaterlo kautynės. Su Kambronu priešakyje visi gvardiečiai žūva kartečės ugnyje, bet į nelaisvę nepasiduoda.
O ką gi sako apie tai istorija? Generolas Kambronas iš tiesų dalyvavo Vaterlo kautynėse. Tačiau, priešingai gražiajai frazei, jis bevelijo pasiduoti, negu mirti. Tą kelią pasirinko ir gvardija. Generolas Kambronas niekad tų gražių žodžių nesakė. Gal, jei būtų žinojęs, kad tokie žodžiai bus jam priskirti, būtų bandęs juos pateisinti.
Gal būt, tiek pat tiesos yra ir žodžiuose, priskiriamuose Liudvikui XIV („Valstybė – tai aš!“), Henrikui IV („Paryžius vertas mišių!“) ar Cezariui („Burtai mesti!“).
