Kai kada padirbinėjami ne tekstai, ne dokumentai, o pačios istorinės relikvijos. Tokia, pavyzdžiui, „Kardito milžino“ istorija.
1869 m. spalį visi JAV laikraščiai didžiulėmis antraštėmis pranešė, kad netoli Kardito miestelio (Niujorko valstija) rastas didžiulis suakmenėjęs žmogus. Vienas tyrinėtojas nustatė, kad tai didžiulė finikiečių dievo Valo statula. Jis net ant jos aptiko kažkokį finikietišką užrašą ir be didelio vargo jį perskaitė. Profesorius Dž. Holas, Niujorko muziejaus direktorius, Kardifo milžiną pavadino „nuostabiausiu iš visų šioje šalyje atrastų radinių“.
Susijaudinimas truko du mėnesius. Kasdien iš įvairių valstijų atvykdavo tūkstančiai žmonių pasižiūrėti Kardifo radinio. Muziejai ginčijosi dėl garbės išstatyti milžiną savo salėse. Griaustinis sugriaudėjo iš tos pusės, iš kurios mažiausiai jo buvo tikėtasi. štai kokią istoriją papasakojo milžiną „atradęs“ fermeris. Prieš metus jis įsigijęs didelį suakmenėjusio gipso luitą, paskui nugabenęs jį skulptoriui ir paprašęs nukalti iš jo nuogą milžiną, panašų į jį patį.
Kai skulptorius atliko užsakymą, mistifikatorius didžiulę figūrą išdažė rašalais, dėl tikrumo apliejo dar sieros rūgštimi ir įkasė į žemę. Pagaliau po metų fermeris nusprendė, kad milžinas įgavo pakankamą „iškasenos pavidalą“. Tada jis pasikvietė darbininkus ir įsakė toje vietoje kasti šulinį.
Padirbėjas neblogai uždirbo. Sensacijai atslūgus, jo sąskaitoje buvo 100 000 dolerių. Jo garbei reikia pasakyti, kad, pradėdamas tą reikalą, jis tenorėjo visus apkvailinti. Tai jam taip pat pavyko.
Tarp kita ko, tas fermeris, matyt, pasižymėjęs neblogu jumoro jausmu, turėjo pirmtaką. Tai buvo patsai Mikelandželas. Jis ilgai kalė miegančio Kapidono skulptūrą. Netikėtai, jau užbaigus statulą, nulūžo jos ranka. Galima įsivaizduoti didžiojo dailininko apmaudą. Tačiau jis surado išeitį. Užkasė statulą į žemę, o paskui visa taip sutvarkė, kad atrodė skulptūra buvusi netikėtai atrasta. Istorikai ir antikos vertintojai vienbalsiai ėmė gėrėtis praeities šedevru. Radinį nupirko kardinolas. Paskui Mikelandželas pridėjo statulai trūkstamą ranką, o tuo pačiu atskleidė ir savo klastą. Kardinolas neslėpė nusivylimo. Jis laikė, kad nežinomo senovės autoriaus kūrinys geresnis už Mikelandželo kūrybą. Paprastai menininkus tinkamai įvertina tiktai ateinančios kartos. Mikelandželas nebuvo išimtis.
Ilgą laiką Vatikano antikinių vazų kolekciją puošė puiki graikiška amfora. Joje buvo nupieštas Erotas ir Psichėja. Jokiam specialistui amfora nekėlė abejonių, kol vieną gražią dieną buvo nustatyta, kad tai padirbinys. Pasirodė, amforą gaminęs apgavikas, norėdamas apsisaugoti nuo atsitiktinumų, daug nesivargino ir nukopijavo vazą nuo vieno bareljefo. Čia jis kaip tik ir nepataikė. Pats bareljefas pasirodė besąs padirbtas! Žmogus, nežinantis to bronzinio galvos formos indo istorijos, ims tikriausiai tvirtinti, kad tai Peru menas. Taip galvojo ir du žymūs antikvarai, kurių kolekcijoje garbingą vietą užėmė tas indas. Bet ir jis pasirodė padirbtas.
<...>
Taip pat gali atsirasti ir asmenybės, kurių niekada nebuvo.
Tačiau dažniau žmonės, iškraipantieji istoriją, deja, eina kitu kaliu – iš tikrųjų egzistavę asmenys be pėdsakų dingsta iš istorijos puslapių. Nuo 1410 m. iki 1415 m. popiežium buvo Jonas XXIII, palikęs žymų pėdsaką istorijoje. Tai jis nusprendė Jano Huso tikimą, iki nebūto didumo išplėtė prekybą indulgencijomis ir, matyt, buvo pirmojo Vatikano banko – dabartinio „šventos Dvasios Banko“ prototipo – įkūrėjas. Bet ta popiežiaus Jono XXIII charakteristika nebus pilna, jei nepridėsim, kad tas žmogus, kurio tikras vardas buvo Baltazaras Kosa, buvo žudikas, ištvirkėlis ir kitados piratas. Liūdnas buvo jo karjeros galas. Už savo nusikaltimus Jonas XXIII neteko titulo ir buvo atiduotas teismui. Teisme buvo pateikta tokių šlykščių faktų, kad tenka stebėtis, kaip tiek daug blogybių galėjo tilpti viename žmoguje.
Aišku, kad Vatikanas pasistengė užmiršti tą tamsų savo istorijos puslapį.
Popiežių istorija buvo taip perrašyta, kad joje nebeliko vietos Jonui XXIII. Į jo valdymo metus buvo pratempti prieš jį buvusio ir po jo sekusio popiežiaus valdymo metai. Taip Jonas XXIII buvo išbrauktas iš istorijos. Todėl ir 1958 m. išrinkus naują popiežių, jis pasivadino Jonu XXIII. Tarsi tas prieš penkis amžius gyvenęs nė neegzistavo.
Apie moterį, kuri buvo popiežium ir valdė bažnyčią Jono VIII vardu, kitados buvo daug ginčytasi. Jei iš tikrųjų toks epizodas buvo katalikų bažnyčios istorijoje, Vatikanas irgi viską padarė, kad jis būtų užmirštas. štai dėl to vėliau atsirado dar vienas Jonas VIII, tą kartą jau vyras. Baigė savo dienas jis, kaip ir daugumas to laiko popiežių: buvo nunuodytas ir dar plaktuku pridaužytas. Viduramžiais dažnai popiežiai mirdavo ne savo mirtimi.
Gorbovskis A. Istorinis melas //Mokslas ir gyvenimas.– 1965.– Nr. 5.– P. 30-33.
