Plutarchas pasakoja, kaip kartą į Atėnus iš Sicilijos atvykęs žmogus pranešė, kad atėniečiai pralaimėję. Miestas apie tai dar nieko nežinojo. Barzdaskutys, sužinojęs iš atvykusiojo tą žinią, puolė pas archontus. Mieste kilo sąmyšis. Archontai tuoj pat sušaukė liaudies susirinkimą. Nelaimingasis barzdaskutys atsidūrė prieš įtūžusią minią. Atėniečiai negalėjo patikėti, kad jų armija pralaimėjo! Už melagingų gandų skleidimą buvo nutarta barzdaskutį kankinti ant rato. Vėliau atvyko šauklys. Jis patvirtino žinią apie pralaimėjimą. Barzdaskutys sakė tiesą. Tik nežinia, ar jį ta žinia ramino, kai jį kėlė nuo rato.
Priešingai, pagal Plutarcho pasakojimą, pasielgęs žmogus, vardu Stratoklis. Sužinojęs, kad atėniečių laivynas sunaikintas, jis ne tik pralaimėjimą nuslėpė, bet dargi paskelbė, kad laimėta pergalė jūroje. Atėniečiai surengė iškilmes, aukojo aukas, tris dienas mieste netilo muzika ir dainos. Kai jau tapo nebeįmanoma slėpti pralaimėjimo ir melas išaiškėjo, atėniečiai pareikalavo apgaviką nubausti mirtimi. Tačiau Stratoklis ne tik nebuvo nužudytas, bet ir nenubaustas.
– Atėniečiai! – sušuko jis. – Argi aš jums suteikiau skausmo? Ar ne mano dėka jūs linksminotės tris dienas?
Ir ką gi!
Vienas pasakė teisybę ir buvo už tai kankinamas. Kitas visus apgavo ir nebuvo nubaustas. Kur logika?
Tai, kad žmonės noriau tiki malonia žinia, negu bloga, – visiškai natūralu. Ir žmogus, iškreipiantis tiesą, falsifikuojantis istorinę tikrovę, stengiasi ją geriau pavaizduoti – sukuria tokį melą, kuris arba reikalingas jo tėvynainiams arba naudingas kokioms nors grupėms.
Ne veltui jau XIII a. vienas prancūzų vienuolis metraštininkas parašė tokias sielvartingas eilutes: „Tie, kurie rašo istoriją, – dirba sunkų darbą. Jeigu jie rašo tiesą, jie sukelia žmonių neapykantą, o jei netiesą – dievo pyktį.“ Ar bereikia stebėtis, kad atsirado metraštininkų ir istorikų, kurie labiau bijojo supykinti žemiškuosius valdovus, negu dievą? Taip gimė įvairios istorinės falsifikacijos ir padirbiniai.
<...>
Ištisus šimtmečius buvo klastojami senovės autorių tekstai. Žinomi Temistoklio ir Pitagoro, Platono ir Demosteno raštų padirbiniai. Esama kūrinių, kurių autoriai yra Pseudo-Ciceronas ir Pseudo-Aristotelis. Tarp kita ko, Ciceronas buvo taip meistriškai suklastotas, kad klastotė išaiškėjo labai atsitiktinai ir tik po dviejų šimtmečių.
Kam gi tikėti? Gal ir kiti senoviniai autoriai, kurių duomenimis apie praeitį mes tikime, buvo vėliau nagingų, bet neatsakingų, klastotojų rankų sukurti? Gal visa senovės istorija neteisinga?
Jau XVI a. Erazmas Roterdamietis krimtosi, kad nėra nė vieno „Bažnyčios tėvų“ teksto, kurį be abejonių būtų galima laikyti tikru. Jam pritarė mokytas jėzuitas Dž. Arduinas, kuris, skrupulingai tyrinėdamas daugelį senovinių tekstų, priėjo liūdniausias išvadas. Jis įrodinėjo, kad tikri tėra Homeras, Herodotas, Plinijus ir Ciceronas, taip pat kai kurie Horacijaus ir Virgilijaus kūriniai. Jo nuomone, visa kita – vėlesnių klastočių vaisiai.
Suktų praeities klastotojų gentis iki šiol neišnyko.
1493 m. vasario 14 naktis Atlante buvo ypač audringa. Milžiniški vandens kalnai kilo iki pat dangaus. Bangos supo ir mėtė dvi stiprias jo didenybės Ispanijos imperatoriaus Ferdinando flotilės karaveles. Vienoje jų plaukė Kristupas Kolumbas, grįždamas iš savo atrasto naujo žemyno. Kai jau atrodė, kad išsigelbėjimo nebėra, Kolumbas, kaip ir visi skęstančių laivų kapitonai, surinko savo užrašus, laiškus, kelionės ataskaitą, viską suvyniojo į pergamentą, susuko į kelių sluoksnių alyvuotą brezentą, įdėjo į didelę statinę ir įsakė ją išmesti į jūrą.
Tai tepaaiškėjo XIX šimtmečio pabaigoje, kai Madrido muziejaus archyve buvo aptiktas ispaniškas rankraštis „Historia de las Indias“. Rankraštis buvo išspausdintas, o paskui išverstas į kitas Europos kalbas. Greit jis buvo išspausdintas Amerikoje, ir štai, tepraėjus kelioms savaitėms po amerikietiškojo leidinio pasirodymo, dingę Kolumbo kelionės užrašai atsirado! Kažkoks žmogus atnešė juos į San Francisko miesto muziejų. Tiesa, specialistams nereikėjo daug laiko padirbiniui nustatyti. Tačiau tai nenuliūdino „radinio“ šeimininko. Ir neįtikino vieno autografų mėgėjo, kuris noriai nusipirko „neįkainojamą relikviją“.
Tuo epizodu reikalas nesibaigė. Dingusių Kolumbo rankraščių atsiradimo proceso niekas nebegalėjo sulaikyti. Po kelių dienų eilinis variantas atsirado Meksikos sostinėje. Tą kartą rankraštis buvo rūpestingai išmirkytas jūros vandenyje ir jo lapus dengė smiltelės. Bet, žinoma, rankraštį buvo galima perskaityti. Teksto autorius kažkodėl privertė Kolumbą rašyti vokiškai. Savininkas, nesėkmingai bandęs „iškišti“ rankraštį, tai sąmojingai aiškino, esą admirolas norėjęs savo rankraščių turinį nuslėpti nuo bendrakeleivių.
Matyt, dėl tų pačių priežasčių kitu atveju Kolumbas buvo priverstas savo ataskaitą rašyti angliškai. Tokį rankraštį gavo viena anglų leidykla kartu su medine dėže, kurioje jis buvęs rastas. Dėžė iš visų pusių buvo aplipusi kriauklėmis, priklijuotomis staliaus klijais. Kad nebūtų jokių abejonių, rankraštis buvo taip ir pavadintas: „Slapti mano užrašai, paslėpti dėžėje“.
<...>
Daugelis didžiųjų žmonių nė nesapnavo, kokių lakių išsireiškimų ir aforizmų prirašys jiems dėkingi palikuonys. „Gvardija miršta, bet nepasiduoda!“ ši frazė priskiriama prancūzų generolui Kambronui. Tuos žodžius jis pasakęs kautynių prie Vaterlo metu, atsakydamas į pasiūlymą pasiduoti. Didvyriškąjį Kambroną galima sutikti ir V. Hugo romane „Vargdieniai“, skyriuje, kuriame aprašomos Vaterlo kautynės. Su Kambronu priešakyje visi gvardiečiai žūva kartečės ugnyje, bet į nelaisvę nepasiduoda.
O ką gi sako apie tai istorija? Generolas Kambronas iš tiesų dalyvavo Vaterlo kautynėse. Tačiau, priešingai gražiajai frazei, jis bevelijo pasiduoti, negu mirti. Tą kelią pasirinko ir gvardija. Generolas Kambronas niekad tų gražių žodžių nesakė. Gal, jei būtų žinojęs, kad tokie žodžiai bus jam priskirti, būtų bandęs juos pateisinti.
Gal būt, tiek pat tiesos yra ir žodžiuose, priskiriamuose Liudvikui XIV („Valstybė – tai aš!“), Henrikui IV („Paryžius vertas mišių!“) ar Cezariui („Burtai mesti!“).
Kai kada padirbinėjami ne tekstai, ne dokumentai, o pačios istorinės relikvijos. Tokia, pavyzdžiui, „Kardito milžino“ istorija.
1869 m. spalį visi JAV laikraščiai didžiulėmis antraštėmis pranešė, kad netoli Kardito miestelio (Niujorko valstija) rastas didžiulis suakmenėjęs žmogus. Vienas tyrinėtojas nustatė, kad tai didžiulė finikiečių dievo Valo statula. Jis net ant jos aptiko kažkokį finikietišką užrašą ir be didelio vargo jį perskaitė. Profesorius Dž. Holas, Niujorko muziejaus direktorius, Kardifo milžiną pavadino „nuostabiausiu iš visų šioje šalyje atrastų radinių“.
Susijaudinimas truko du mėnesius. Kasdien iš įvairių valstijų atvykdavo tūkstančiai žmonių pasižiūrėti Kardifo radinio. Muziejai ginčijosi dėl garbės išstatyti milžiną savo salėse. Griaustinis sugriaudėjo iš tos pusės, iš kurios mažiausiai jo buvo tikėtasi. štai kokią istoriją papasakojo milžiną „atradęs“ fermeris. Prieš metus jis įsigijęs didelį suakmenėjusio gipso luitą, paskui nugabenęs jį skulptoriui ir paprašęs nukalti iš jo nuogą milžiną, panašų į jį patį.
Kai skulptorius atliko užsakymą, mistifikatorius didžiulę figūrą išdažė rašalais, dėl tikrumo apliejo dar sieros rūgštimi ir įkasė į žemę. Pagaliau po metų fermeris nusprendė, kad milžinas įgavo pakankamą „iškasenos pavidalą“. Tada jis pasikvietė darbininkus ir įsakė toje vietoje kasti šulinį.
Padirbėjas neblogai uždirbo. Sensacijai atslūgus, jo sąskaitoje buvo 100 000 dolerių. Jo garbei reikia pasakyti, kad, pradėdamas tą reikalą, jis tenorėjo visus apkvailinti. Tai jam taip pat pavyko.
Tarp kita ko, tas fermeris, matyt, pasižymėjęs neblogu jumoro jausmu, turėjo pirmtaką. Tai buvo patsai Mikelandželas. Jis ilgai kalė miegančio Kapidono skulptūrą. Netikėtai, jau užbaigus statulą, nulūžo jos ranka. Galima įsivaizduoti didžiojo dailininko apmaudą. Tačiau jis surado išeitį. Užkasė statulą į žemę, o paskui visa taip sutvarkė, kad atrodė skulptūra buvusi netikėtai atrasta. Istorikai ir antikos vertintojai vienbalsiai ėmė gėrėtis praeities šedevru. Radinį nupirko kardinolas. Paskui Mikelandželas pridėjo statulai trūkstamą ranką, o tuo pačiu atskleidė ir savo klastą. Kardinolas neslėpė nusivylimo. Jis laikė, kad nežinomo senovės autoriaus kūrinys geresnis už Mikelandželo kūrybą. Paprastai menininkus tinkamai įvertina tiktai ateinančios kartos. Mikelandželas nebuvo išimtis.
Ilgą laiką Vatikano antikinių vazų kolekciją puošė puiki graikiška amfora. Joje buvo nupieštas Erotas ir Psichėja. Jokiam specialistui amfora nekėlė abejonių, kol vieną gražią dieną buvo nustatyta, kad tai padirbinys. Pasirodė, amforą gaminęs apgavikas, norėdamas apsisaugoti nuo atsitiktinumų, daug nesivargino ir nukopijavo vazą nuo vieno bareljefo. Čia jis kaip tik ir nepataikė. Pats bareljefas pasirodė besąs padirbtas! Žmogus, nežinantis to bronzinio galvos formos indo istorijos, ims tikriausiai tvirtinti, kad tai Peru menas. Taip galvojo ir du žymūs antikvarai, kurių kolekcijoje garbingą vietą užėmė tas indas. Bet ir jis pasirodė padirbtas.
<...>
Taip pat gali atsirasti ir asmenybės, kurių niekada nebuvo.
Tačiau dažniau žmonės, iškraipantieji istoriją, deja, eina kitu kaliu – iš tikrųjų egzistavę asmenys be pėdsakų dingsta iš istorijos puslapių. Nuo 1410 m. iki 1415 m. popiežium buvo Jonas XXIII, palikęs žymų pėdsaką istorijoje. Tai jis nusprendė Jano Huso tikimą, iki nebūto didumo išplėtė prekybą indulgencijomis ir, matyt, buvo pirmojo Vatikano banko – dabartinio „šventos Dvasios Banko“ prototipo – įkūrėjas. Bet ta popiežiaus Jono XXIII charakteristika nebus pilna, jei nepridėsim, kad tas žmogus, kurio tikras vardas buvo Baltazaras Kosa, buvo žudikas, ištvirkėlis ir kitados piratas. Liūdnas buvo jo karjeros galas. Už savo nusikaltimus Jonas XXIII neteko titulo ir buvo atiduotas teismui. Teisme buvo pateikta tokių šlykščių faktų, kad tenka stebėtis, kaip tiek daug blogybių galėjo tilpti viename žmoguje.
Aišku, kad Vatikanas pasistengė užmiršti tą tamsų savo istorijos puslapį.
Popiežių istorija buvo taip perrašyta, kad joje nebeliko vietos Jonui XXIII. Į jo valdymo metus buvo pratempti prieš jį buvusio ir po jo sekusio popiežiaus valdymo metai. Taip Jonas XXIII buvo išbrauktas iš istorijos. Todėl ir 1958 m. išrinkus naują popiežių, jis pasivadino Jonu XXIII. Tarsi tas prieš penkis amžius gyvenęs nė neegzistavo.
Apie moterį, kuri buvo popiežium ir valdė bažnyčią Jono VIII vardu, kitados buvo daug ginčytasi. Jei iš tikrųjų toks epizodas buvo katalikų bažnyčios istorijoje, Vatikanas irgi viską padarė, kad jis būtų užmirštas. štai dėl to vėliau atsirado dar vienas Jonas VIII, tą kartą jau vyras. Baigė savo dienas jis, kaip ir daugumas to laiko popiežių: buvo nunuodytas ir dar plaktuku pridaužytas. Viduramžiais dažnai popiežiai mirdavo ne savo mirtimi.
Gorbovskis A. Istorinis melas //Mokslas ir gyvenimas.– 1965.– Nr. 5.– P. 30-33.
