Žodynas

(rangų tabelis), 1722-1917 m. Rusijos imperijos įstatymas, kuriuo nustatyta pareigūnų skyrimo į tarnybas tvarka.

(1795-1886), vokiečių istorikas. Berlyno universiteto profesorius (1825). Nuo 1841 m. oficialus Prūsijos istoriografas. Rėmė O. Bismarko politiką.

(apie 1485-1545), pirmųjų lietuviškų protestantiškų giesmių kūrėjas. Teologijos daktaras. Manoma, buvo pranciškonas Vilniuje.

(pranc. race – gentis, veislė), per žmonijos istoriją susiformavusi žmonių grupė, gyvenanti tam tikroje didelėje teritorijoje, turinti bendrą kilmę, bendrus paveldimus išorinius fizinius požymius (odos spalva, kūno sandara, plaukai, akys ir kt). 

istorinė Žemaitijos žemė. Pirmą kartą šaltiniuose minima 1253 m., kai Mindaugas pusę Raseinių žemės dovanojo vyskupui Kristijonui.

(1896-1985), Lietuvos kariuomenės savanoris. Karininkas. Generolas. 1926 m. rėmė A. Smetonos valstybės perversmą. 1935-1940 m. Lietuvos kariuomenės vadas, 1938 m. ėjo ir krašto apsaugos ministro pareigas. 1944 m. pasitraukė į Vokietiją, vėliau į JAV.

vienas aktas arba kelių konstitucinių įstatymų visuma (JAV, Suomiją, Švedija); rašytinę konstituciją priima steigiamasis susirinkimas (Italija), tautos referendumas (Prancūzija) arba išleidžia valstybės vadovas (Iranas) ar aukščiausioji valstybės valdžios institucija.

(lot. ratificatio iš ratus – teisėtas + facio – darau), aukščiausiosios valstybinės valdžios institucijos aktas, kuriuo tvirtinama tarptautinė sutartis.

1. kairiosios pakraipos visuomeninės politinės ir karinės grupuotės, paprastai kovojančios su žsama tvarka;
2. radikali politinė grupuotė, veikusi 1861/1864 m. Lenkijoje ir Lietuvoje. Aktyviausi veikėjai – Konstantinas Kalinauskas, Zigmantas Sierakauskas, Liudvikas Zveždovskis.

Kambodžos komunistų partijos kraštutinis sparnas. Jų vadovai Pol Potas, Ieng Saris, Kchieu Sam-fanas XX a. 7 deš. pr. sukūrė partizanų būrius, kurie kovojo prieš karalių Sihanuką Norodomą.

(chunveibinai; kin. chung-weiping), karingi Mao Zedongo rėmėjai kultūrinės revoliucijos (1966-1976) metu. Juos daugiausia sudarė besimokantis jaunimas. Aktyviausiai reiškėsi 1966-1967 m.

(rus. Krasnaja armija), 1918-1946 m. – Sovietų Rusijos ir Sovietų Sąjungos sausumos kariuomenė bei karinių oro pajėgų oficialus pavadinimas. Nuo 1918 m. vidurio buvo organizuojama visuotinės karinės prievolės pagrindu. 1946 m. pavadinta Sovietine armija.

1917-1918 m. ginkluotų savanorių būriai Rusijoje. 1917 m. pabaigoje ją sudarė apie 200 tūkst. žmonių. 1918 m. sujungta su Raudonąja armija.

(apie 1630-1671), 1670-1671 m. valstiečių karo Rusijoje vadas.

(lot. rehabilitatio – atgavimas), neteisėtai apkaltinto asmens pripažinimas nekaltu, teisių, kurios buvo atimtos, grąžinimas.

1. meninio vaizdavimo būdas, grindžiamas realybės mėgdžiojimu, siekiu objektyviai pavaizduoti tikrovę;
2. literatūros, dailės, teatro ir kitų menų raiškos kryptis, susiformavusi ir paplitusi XIX a. europoje, JAV ir kitose šalyse.

sociologinių ir kultūrinių formų (papročių, pažiūrų, teisės) perėmimas iš praeities ir pritaikymas vėlesnėje visuomenėje.

(lot. referendum – tai, kas turi būti pranešta), valstybės piliečių nuomonės atsiklausimo forma ypač svarbiais valstybinio ir politinio gyvenimo klausimais: visuotinis balsavimas dėl konstitucijos priėmimo ar dalinio jos keitimo, įstatymo priėmimo, dėl valstybės politinio valdymo formos, politikos ir kitais klausimais. Referendumų rezultatai gali turėti galutinio sprendimo galią ir būti viešosios nuomonės pozicija, kurią svarbu žinoti vyriausybei priimant galutinį sprendimą. Referendumas yra vienas iš tiesioginės demokratijos įgyvendinimo būdų.

(lot. reformo – pertvarkau), laipsniškas, bet esminis valstybės gyvenimo, vyriausybės struktūros ar galiojančių įstatymų pertvarkymas ir pakeitimas.

XVI-XVII a. daugelyje Europos krikščioniškųjų šalių vykęs visuomeninis judėjimas, siekęs reformuoti Katalikų bažnyčią.

(lot. regio – šalis, kraštas), didelis savitas gamtinis, ekonominis, politinis teritorinis vienetas. 

(vok. Reich – imperija), Vokietijos valstybė, imperija. A. Hitleriui atėjus į valdžią (1933) Vokietija buvo vadinama Trečiuoju reichu.

(vok. Reichskanzler), Vokietijos imperijos (reicho) vyriausybės vadovas (ministras pirmininkas) 1871-1945 m.

(vok. Reichsrat iš Reich – valstybė, imperija + Rat – taryba):
1. 1867-1918 m. Austrijos-Vengrijos dualistinės monarchijos vakarinės dalies (Cisleitanijos) parlamentas;
2. 1919-1934 m. Vokietijos sąjunginė taryba, parlamento (Reichstago) aukštieji rūmai.

1. Šv. Romos imperijos luomų susirinkimas;
2. Vokietijos parlamentas, veikęs 1871-1945;
3. 1848-1849 m. Austrijos imperijos parlamentas.

(vok. Reichswehr), Vokietijos ginkluotosios pajėgos 1919-1935.

(Reagan; 1911-2005), JAV valstybės veikėjas. Aktorius. 1981-1989 m. – prezidentas. 

Versalio taikos sutartimi (1919) palei Reino upę nustatyta 50 km pločio zona, siekiant apsaugoti Prancūziją nuo galimo Vokietijos įsiveržimo. 1936 m. rugsėjo 7 d. Vokietija į ją įvedė savo kariuomenę, tuo sulaužydama Versalio taiką.

svarbiausia Lokarno konferencijoje (1925) pasirašyta sutartis.

(pranc. Confederation du Rhin, vok. Rheinishe Bund), Napoleono I pagal Paryžiaus sutartį sudarytas V. ir P. Vokietijos 16 valstybių susivienijimas 1806-1813 m. Iki 1811 m. prie jos prisijungė dar 20 Š., V. ir Vid. Vokietijos valstybių. Praktiškai prancūzų protektoratas. Sąjungos valstybės išstojo iš Šv. Romos imperijos. Jose įvestas Napoleono civilinis kodeksas, panaikinta baudžiava. Iširo 1813 m. po Leipcigo mūšio.