Žodynas

senovės pasaulio architektūros ar dailės kūriniai, savo dydžiu ar ypatinga pastatymo technika stebinę to meto žmones. Jiems paprastai priskiriama: Egipto piramidės, Aleksandrijos švyturys, kabantys Semiramidės sodai Babilone, Artemidės šventykla Efese, Halikarnaso mauzoliejus, Dzeuso statula Olimpijoje, Rodo salos kolosas.

Palatino, Kapitolijaus, Aventino, Celijaus, Eskvilino kalnai ir Viminalio bei Kvirinalio kalvos, sudariusios antikinės Romos gyvenamąją teritoriją. Jau antikos laikais šie kalnai buvo išlyginti, o slėniai užsipylė.

pasak romėniškosios tradicijos, 753-510 pr. Kr. Romą valdę 7 karaliai: Romulas, Numa Pompilijus, Tūlas Hostilijus, Ankas Marcijus, Tarkvinijus Priskas (Senasis), Servijus Tulijus, Tarkvinijus Superbas (Išdidusis). Pats karalių valdžios egzistavimo faktas istoriškai patikimas, bet karalių skaičius, valdymo detalės sunkiai istoriškai įrodoma.

teisė naudotis svetimu daiktu ar objektas, su kuriuo ta teisė susijusi. LDK, Rusijos imperijoje – laisvųjų valstiečių teisė naudotis dvarininkų miškais, vandenimis. Servitutai panaikinti XX a. I pusėje, žemės reformų metu.

sen. egiptiečių audros, dykumų, karo, blogio dievas.

Romos imperatorių dinastija (193-235 m.).

1920 m. rugpjūčio 10 d. Sevre (netoli Paryžiaus) pasirašyta Antantės valstybių taikos sutartis su karą pralaimėjusia Turkija.

(1884-1963), filosofas.

pagalbinė istorijos mokslo disciplina, tirianti antspaudus. Padeda nustatyti istorinių dokumentų autentiškumą, datą, nagrinėja valstybinių institutų atsiradimą ir raidą.

(Vladislovas Čičinskas; tarp 1614 ir 1621-1673), LDK valstybės veikėjas, dvarininkas. 1660-1666 m. Upytės apskrities paseniūnis, nuo 1673 m. apskrities žemės teismo teisėjas. 1652 m. ATR Seime Varšuvoje, pasinaudojęs „liberum veto“ teise, pirmasis iš LDK atstovų (ir antrasis visos valstybės seimų praktikoje) nutraukė seimą.

LDK valstiečių mokestis valstybei sidabriniais pinigais. Dažniausiai šios lėšos naudotos karo reikalams. Manoma, kad įvesta apie XIV a. vidurį, valdant Algirdui.

(1798-1868), unitų bažnyčios veikėjas, dvasininkas. Pagrindinis unitų prijungimo prie pravoslavų bažnyčios organizatorius. Nuo 1840 m. Lietuvos ir Vilniaus arkivyskupas, nuo 1852 m. metropolitas.

(„mokiniai“), Indijos religijos reformatoriaus Nanako (1469-1539) ir jo 9 įpėdinių – guru (religijos mokytojų) sekėjai.

XIX a. pab.-XX a. pr. meno srovė. Iškėlė simbolio reikšmę, manė, kad simbolis sieja kasdienę patirtį su aukštesniąja būtimi.

(Semenavičius; apie 1600-po 1651), artilerijos inžinierius. Veikalo „Didysis artilerijos menas“, daugiapakopės raketos ir raketinės artilerijos idėjų autorius.

Katalikų bažnyčioje viduramžiais įsigalėjęs bažnytinių pareigų pirkimas ir pardavimas. Pavadinimas kilo iš Biblijoje minimo burtininko Simono, norėjusio nusipirkti iš apaštalų teisę teikti sakramentus, vardo.

judėjų religinis pastatas.

(pranc. syndicalisme iš gr. syndikos – veikiantis išvien), darbininkų profesinių sąjungų judėjimas, XIX a. pr.-XX a. I pus. paplitęs įvairiose pasaulio šalyse.

monopolistinis susivienijimas, kai įmonės bendrai realizuoja vienos rūšies produkciją.

(lot. sine cura – be rūpesčio), gerai apmokama tarnyba valstybės administracijoje viduramžiais. Sinekūros buvo traktuojamos kaip privati nuosavybė, galėjo būti perkamos ir parduodamos už didelius pinigus. Turtingų šeimų tėvai, norėdami užtikrinti savo vaikams ateitį, pirkdavo jiems sinekūras civilinėje administracijoje ar armijoje.

neorganiškas skirtingų elementų sujungimas, mišinys. Religinis sinkretizmas – pagoniškų ir krikščioniškų įvaizdžių mišinys.

1. Katalikų bažnyčios vyskupų ar metropolijų dvasininkų susirinkimas;
2. protestantų bažnytinės valdžios institucija – dvasininkų ir pasauliečių susirinkimas;
3. Rusijos stačiatikių bažnyčios valdžios institucija – patariamasis organas prie Maskvos ir visos Rusios patriarcho.

laiko tarpas, per kurį pasikartoja vienodos Mėnulio fazės, pavyzdžiui, jaunatis. Vidutiniškai lygus 29,530568 saulės paros. Sinodinis mėnuo dėl Žemės skriejimo aplink Saulę yra ilgesnis už žvaigždinį (siderinį) mėnesį.

(jap. sinto – dvasių kelias, dievų kelias), politeistinė Japonijos religija, apimanti daug grupių (sektų, religinių judėjimų), populiarių, ypač kaime, tikėjimų (būrimas, magija ir kt.). 

(jap. shgun-shoku), Japonijos dualinė valdymo sistema, kai aukščiausia valdžia buvo sutelkta siogūnų rankose, o imperatoriaus valdžia tapo nominali (1192-1867).

žydų nacionalinis judėjimas, kilęs XIX a.

(pers. sepahi – kareivis), kariai indai, daugiausia iš aukštesniųjų kastų (daugiausia nuo XVIII a. vid.) samdos būdu tarnavę Portugalijos, Prancūzijos, D. Britanijos kariuomenėse. 

(apie 1579-1631), prozininkas, leksikografas. Jėzuitas.

specialiai paruoštas titnago gabalas, nuo kurio būdavo nuskeliamos skeltės ir nuoskalos naudotos įrankių gamybai. Jų būta kelių formų: kūginių, piramidinių, pieštukinių, laivelio formos ar netaisyklingos formos.