Žodynas

Mokyklinis istorijos terminų žodynas

Paaiškinta terminų: 3190.
Paieška žodyne:
Terminas Paaiškinimas
Sėliai

baltų gentis. Jos teritorija šiaurėje siekė Dauguvą, apėmė Aiviekstės baseiną, vakaruose tęsėsi iki Lėvens upės, o pietuose apėmė Šventosios aukštupį. Sėlių žemės buvo nevienodai apgyventos – tankiau gyventa prie Dauguvos. Gentis išsiskyrė V a. ir gyvavo iki XIII a.

Šelio epocha

(Abevilio epocha), antrasis senojo akmens amžiaus laikotarpis (nuo 600.000-550.000 iki 430.000-400.000 m. pr. Kr.).

Semantika

mokslas, tiriantis kalbos vienetų reikšmes, tų reikšmių sisteminius ryšius ir kitimą.

Semba

(Sambija), istorinė prūsų žemė Sembos pusiasalyje. Pirmą kartą paminėta 1070 m. Tankiausiai apgyvendinta iš visų prūsų genčių. 1252-1257 m. Sembą užkariavo Kryžiuočių ordinas.

Sembai

prūsų gentis, gyvenusi Semboje. Minimi nuo XI a. Sembai vertėsi žemdirbyste, prekyba gintaru. XIII a. žymus sembų centras buvo Tvankstė (Tvangstė) arti Priegliaus žiočių. Jos vietoje kryžiuočiai 1255 m. pastatė Karaliaučiaus pilį.

Semenavičius Kazimieras
Senasis Testamentas

pirmoji Biblijos dalis.

Senatas

(lot. senatussenex – senis): 
1. sen. Romos valdžios institucija. Karalių laikais veikė patariamoji karalių taryba, susidedanti pradžioje iš 100, vėliau iš 300 žmonių, patricijų šeimų galvų. Respublikos laikais Senatas šalia tautos susirinkimų tapo pagrindine valstybės valdymo institucija. Senatas turėjo teisę tvarkyti užsienio reikalus, prižiūrėti valstybės finansus ir nuosavybę, spręsti taikos ir karo klausimus, sudaryti taikos sutartis. Respublikos laikais Senatą sudarė 300, vėliau 600, o G. J. Cezario įsakymu net 900 senatorių. Imperijos laikais Senatas ilgainiui neteko savo politinių galių, senatorius skirdavo pats imperatorius; 
2. 1569-1795 m. ATR valdovo taryba – Aukštieji Seimo rūmai. Sudarytas po Liublino unijos (1569) iš buvusių Lenkijos senatorių ir LDK Ponų tarybos narių, vadinamų taip pat senatoriais. Senatoriai – aukščiausi valstybės pareigūnai – buvo skiriami valdovo iš didikų iki gyvos galvos. LDK senatoriais buvo visi vaivados, vyskupai, kaštelionai, didysis ir rūmų maršalkos, didysis ir lauko etmonai, kancleris, pakancleris, didysis ir rūmų iždininkai, Žemaitijos seniūnas. Aukščiausio rango pasaulietinis LDK senatorius buvo Vilniaus vaivada, dvasinis – Vilniaus vyskupas. Iš viso senatorių būdavo apie 140 (iš jų 27-31 iš LDK). Senatas svarstė įstatymų projektus, vidaus ir užsienio politikos klausimus. Posėdžiams pirmininkavo valdovas. XVIII a., kai dėl „liberum veto“ teisės vis dažniau buvo nutraukiama seimų veikla, pradėta šaukti ypatinguosius Senato posėdžius, aptariančius neatidėliotinus valstybės reikalus;
3. kai kurių valstybių (JAV, Airijos, Belgijos, Prancūzijos, Italijos, Kanados) aukštieji parlamento rūmai;
4. daugelio un-tų viena iš valdymo institucijų, kurią sudaro rektorius, prorektoriai, fakultetų dekanai, un-to sekretorius;
5. Rusijos imperijos aukščiausia valstybės ir teismo institucija, pavaldi imperatoriui, veikusi 1711-1917 m. Įkūrė Petras I.

Seneka Lucijus Anėjus

(lot. Lucius Annaeus Seneca; 4 pr. Kr.-65 po Kr.), sen. romėnų filosofas, rašytojas. Stoikas.

Senieji Trakai

viena iš didžiausių Lietuvoje aptvarinio tipo pilių pusiasalyje tarp Galvės ir Lukos ežerų.

Senienų muziejus

muziejus, įsteigtas 1855 m. Vilniaus universitete E. ir K. Tiškevičų, A. Kirkoro, T. Narbuto, L. Sirokomlės-Kondratavičiaus iniciatyva.

Seniūnija

1. LDK – didžiojo kunigaikščio žemės valda, duodama valdyti didikams ir bajorams – seniūnams;
2. Rusijos imperijoje – valstybinių valstiečių administracinis ir savivaldos vienetas, sudarytas iš keleto dešimčių kaimų;
3. valsčiaus dalis, sudaryta iš keleto kaimų, 1919-1944 m. Lietuvos Respublikoje.

Senjoras

(pranc. seigneur iš lot. senior – vyresnysis):
1. vidurinių amžių Vakarų Europoje – stambus žemvaldys, turėjęs savo valdžioje tenykščius gyventojus;
2. grupės vasalų valdovas (kitaip – siuzerenas).

Senoji Europa

M. Alseikaitės-Gimbutienės terminas, apibrėžiantis Vidurio Europos neolito (6500-3500 m. pr. Kr.) visuomenę iki pasirodant indoeuropiečiams.

Senslėnis

ledynų tirpsmo srautų tekėjimo vieta.

Sentikiai

stačiatikybės atšaka, nepripažįstanti 1653-1666 m. Rusijos stačiatikių bažnyčios patriarcho Nikono reformos (sentikiai laikėsi senų apeigų).

Senųjų laikų pasakojimas

(„Būtųjų laikų pasakojimas“), seniausias išlikęs rusų metraščių sąvadas. Tyrinėtojų nuomone, sudarytas 1110-1112 m. veikiausiai Kijevo Pečorų lauros vienuolio Nestoro iš neišlikusių XI a. rusų metraščių ir kt. šaltinių.

Separatinė taika

(lot. separatio – atskyrimas), taika, kurią be sąjungininkų žinios arba sutikimo sudaro valstybė, priklausanti kariaujančiai koalicijai. 

Separatizmas

siekimas atsiskirti, veikti savarankiškai. Dažniausiai – tautinės, religinės, kultūrinės gyventojų mažumos siekimas atsiskirti nuo didesnės valstybės, gauti savivaldą.

Septynerių metų karas

1756-1763 m. vykęs Prūsijos, Didžiosios Britanijos ir Portugalijos karas su Austrija, Prancūzija, Švedija, Rusija, Ispanija. Kare abiejose pusėse dalyvavo ir Vokietijos valstybėlės.

Septyni išminčiai

7 sen. graikų vyrai, nusipelnę šios garbės dėl savo praktinės mokslinės, politinės veiklos. Jais laikomi Talis Miletietis, Bijantas Priėnietis, Solonas, Pitakas, Periandras, Epimenidas, Cheilonas.

Septyni pasaulio stebuklai

senovės pasaulio architektūros ar dailės kūriniai, savo dydžiu ar ypatinga pastatymo technika stebinę to meto žmones. Jiems paprastai priskiriama: Egipto piramidės, Aleksandrijos švyturys, kabantys Semiramidės sodai Babilone, Artemidės šventykla Efese, Halikarnaso mauzoliejus, Dzeuso statula Olimpijoje, Rodo salos kolosas.

Septyni Romos kalnai

Palatino, Kapitolijaus, Aventino, Celijaus, Eskvilino kalnai ir Viminalio bei Kvirinalio kalvos, sudariusios antikinės Romos gyvenamąją teritoriją. Jau antikos laikais šie kalnai buvo išlyginti, o slėniai užsipylė.

Septyni Romos karaliai

pasak romėniškosios tradicijos, 753-510 pr. Kr. Romą valdę 7 karaliai: Romulas, Numa Pompilijus, Tūlas Hostilijus, Ankas Marcijus, Tarkvinijus Priskas (Senasis), Servijus Tulijus, Tarkvinijus Superbas (Išdidusis). Pats karalių valdžios egzistavimo faktas istoriškai patikimas, bet karalių skaičius, valdymo detalės sunkiai istoriškai įrodoma.

Šernius Martynas

(1849-1908), Mažosios Lietuvos visuomenės veikėjas, spaustuvininkas, leidėjas, publicistas. 1878-1904 m. laikraščio „Lietuviška ceitunga“ redaktorius, iki 1894 m. leidėjas. Leido lietuviškus kalendorius, vertė protestantų knygas. Dalyvavo lietuvių literatūros draugijos Tilžėje veikloje. Rėmė žurnalo „Aušra“ leidimą.

Servitutas

teisė naudotis svetimu daiktu ar objektas, su kuriuo ta teisė susijusi. LDK, Rusijos imperijoje – laisvųjų valstiečių teisė naudotis dvarininkų miškais, vandenimis. Servitutai panaikinti XX a. I pusėje, žemės reformų metu.

Šešių dienų karas

(arabai jį vadina Birželio karu), Egipto, Jordanijos ir Sirijos karas su Izraeliu 1967 m. birželio 5-10 d. Vienas arabų-Izraelio karų.

Setas

sen. egiptiečių audros, dykumų, karo, blogio dievas.

Ševaljė

(pranc. chevalier – riteris, kavalierius), dvarininko titulas feodalinėje Prancūzijoje.

Ševardnadzė Eduardas

E. Ševardnadzė
E. Ševardnadzė
(1928-2014), Gruzijos valstybės vadovas, 1995-2004 m. – prezidentas.


Naudota literatūra ir šaltiniai