Iš kur jie atėjo?
Inkai labai skyrėsi nuo pagrindinių šalies gyventojų savo išvaizda – veido tipu, šukuosena, nekalbant jau apie papuošalus ir aprangą. Skyrėsi jie nuo pagrindinių gyventojų ir daug šviesesne odos spalva. Tai verčia mokslininkus galvoti, kad inkai priklausė kitai rasinei grupei, negu vietiniai gyventojai.
Daug, turbūt, apie šios tautos kilmę mums galėtų papasakoti jos rankraščiai ir kronikos. Deja, jų neliko. Ir štai kodėl. Kartą šalyje įsisiautėjo epidemija. Orakulas, kuris buvo paklaustas, kas daryti, kaip išsigelbėti nuo nelaimės, atsakė, kad reikia uždrausti raštą. Ir štai tada aukščiausiojo inko įsakymu visi rašto paminklai buvo sunaikinti, o raštas uždraustas grasinant mirtimi. Tiktai Saulės šventykloje pasiliko keletas drobių su inkų istorijos aprašymu. Tačiau įeiti į patalpą, kur jos buvo saugomos, buvo leista tiktai karaliaujantiesiems inkams ir , keletui žynių-saugotojų.
1572 m. keturias tokias drobes ispanams vis dėlto pavyko nutverti ir jos buvo pasiųstos į Madridą karaliui Pilypui II. Tačiau istorikams brangus krovinys taip ir nepateko Ispanijon: laivas, jį vežęs, greičiausiai, nuskendo.
šios žuvusios drobės buvo vieninteliai inkų rašto paminklai, apie kuriuos mes žinome.
Ir taip rašytinių šaltinių apie inkų praeitį neliko. Inkų padavimai sako, kad jų protėviai atėjo į šią šalį iš už jūros. Panašiai kaip ir senovės egiptiečiai, jie balzamuodavo savo mirusiuosius valdovus. Tarp kita ko, ir balzamavimo būdas buvo labai panašus į egiptietiškąjį. Mirusiųjų valdovų mumijos buvo susodinamos auksinėse kėdėse, vienoje Saulės šventyklos salių. Čia pat būdavo sostas, kuriame įvairių ceremonijų metu sėdėdavo valdovas. Kiek toliau stovėdavo tuščia auksinė kėdė, į kurią jis turėjo persėsti po mirties.
Labai įdomius tyrinėjimus atliko anglų mokslininkai. Jie padarė mumijų kraujo analizę, kuri parodė, kad inkai negalėjo priklausyti vietiniams Pietų Amerikos gyventojams. Karališkųjų inkų mumijų kraujas buvo A grupės, kurios Amerikoje visiškai nebuvo iki europiečiams ateinant. Žmonių kraujyje esama tam tikro paveldimumo požymio, vadinamojo rezus veiksnio. Labai reta, kai šio požymio nebūna – ne daugiau kaip penkiolika atvejų iš šimto. Visose penkiose mumijose šio paveldimumo požymio nerasta.
Be to, inkų kraujo sudėties kombinacija pasirodė labai reta. Tokios sudėties kraują teturėjo du–trys žmonės visame pasaulyje. Skirtingai nuo kitų etninių grupių, inkai nesituokdavo su kaimyninėmis gentimis. Todėl jie ir išlaikė jų tautai būdingą kraujo sudėtį.
šie atradimai patvirtina pačių inkų pasakojimus, kad jų protėviai atėję į šią šalį iš toli. Pirmieji ispanų užkariautojai taip pat pažymėjo, kad inkai kalbėjo kažkokia paslaptinga kalba, kurios nesuprato kiti šalies gyventojai.
Bet kaip galėjo atsitikti, kad vieninteliai atstovai tautos, apie kurią mes nieko nežinom, kurios daugiau nebėra Žemėje, buvo inkai? Tai mįslė.
Su inkų problema susijusi kita – abiejose Amerikose sutinkamų „baltųjų indėnų“ atsiradimas.
