Kas atrado Ameriką?
1492 m. Kristupas Kolumbas, jo didenybės Ispanijos karaliaus admirolas, po ilgo plaukiojimo iškėlė karališkąją vėliavą savo atrastosiose žemėse. Nuo to paprastai pradedama Amerikos atradimo istorija.
Dabar žinomos didelės normanų gyvenvietės šiaurės Amerikoje. Žinomas netgi Kolumbo pirmtako vardas. Tai buvo vikingas Erikas, Rudaplaukiu vadinamas. Nubaustas trejų metų ištremtimi ii savo tėvynės Airijos, Erikas prirengė laivą ir išplaukė į vakarus, paskui besileidžiančią saulę. Atsisveikindamas jis kalbėjo draugams, kad, jeigu suras už vandenyno žemę, tinkamą gyventi, būtinai grįš pasiimti jų.
Jis pabuvojo Grenlandijoje, Islandijoje ir 982 m. išvyko toliau į vakarus, ten, kur vandenyno viduryje šiltoji srovė susitinka su šaltąja ir sudaro akliną rūko sieną. Ir jis vis dėlto rado žemę, kurios ieškojo. Greitai apie tai buvo žinoma ir jo tėvynėje.
Kai po trisdešimties metų šias vietoves aplankė Islandijos pirklys Gudleifas, ten jau jis surado gausias gyvenvietes. Žmonės kalbėjo airių kalba, kurią Gudleifas, nors su vargu, tačiau suprato. Matyt, tai buvo savotiški laisvūnai. Čia gyvenusieji mažiausiai norėjo, kad apie jų prieglobstį sužinotų įtakingi valdovai iš anapus vandenyno. „Jie turi savus įstatymus, – rašė Gudleifas, – svetimšalius jie paverčia vergais arba užmuša.“
Išlikę keletas žemėlapių, kuriais vadovaudamiesi, normanų laivai vykdavo prie Amerikos krantų. Atsiminimai apie keliones už vandenyno išlikę ir normanų liaudies kūryboje. šias keliones mini beveik 60 sagų, epinių poemų, kurias dainuodavo keliaujantieji dainiai.
XV a. pradžioje Europoje kilo maro epidemija. Iki 1402 m, nuo jos vien Islandijoje žuvo du trečdaliai gyventojų. Maždaug šiuo laiku maras buvo užvežtas ir į Naująjį Pasaulį. Gelbėdamiesi nuo jo, persikėlėliai – normanai bėgo į šalies gilumą. Tie, kurie išliko, sumišo su irokėzų gentimis.
Tačiau Amerikos „atradimo“ istorija tuo dar neišsemiama. Dar gerokai anksčiau prieš normanus, Amerikoje buvojo keltai. Jų gyvenvietė Amerikoje vadinosi Vitramanalendas – Baltųjų Žmonių Žemė. Nuo III a. pr. Kr. čia ėmė keltis visi tie, kuriems buvo bloga gyventi keltų genčių vadų ir karo diduomenės valdžioje. Kartą per metus, pavasarį, prie žalių Vitramanalendo krantų priplaukdavo laivai. Jie atveždavo naujus persikėlėlius ir žinias iš tėvynės.
Tačiau, matyt, kartą laivai nebeatvyko. Sekantį pavasarį jų irgi nebebuvo. Slinko metai, seneliai mirė, augo jaunimas, kuris tik iš vyresniųjų padrikų pasakojimų žinojo kažkokią tolimą žemę, iš kurios visi jie kitados atplaukė. Pamažu persikėlėliai sumišo su vietinėmis gentimis. Ir kada po dešimties amžių ties Amerikos krantais vėl pasirodė laivai iš Europos, keltų palikuonys, seniai jau susimaišę su algonkinais, nepažino savo artimiausių giminiečių normanų. Jie taip ir nesužinojo, kas įvyko, kodėl liovėsi plaukioję laivai.
O štai kas įvyko. 56 m. pr. Kr. Julijaus Cezario vadovaujamas romėnų laivynas sunaikino keltų flotilę. Po šio pralaimėjimo keltai metė jūreivystę.
Apie didįjį kelią į vakarus žinojo ir senovės graikų bei romėnų istorikai. Klaudijus Elianas savo „Įvairiose istorijose“ perpasakoja atkarpą iš Teorompuso, įžymaus Atėnų oratoriaus, Izokrato mokinio, knygos: „Europa, Azija ir Libija (Afrika) – tai salos, apsuptos vandenyno. Už jo yra milžiniškai ilgas žemynas. Ten yra didelių miestų, kurių įstatymai ir papročiai labai skiriasi nuo mūsiškųjų... šioje žemėje yra begalinė daugybė aukso ir sidabro, kuriuos ten gyveną žmonės vertina mažiau už geležį...“ Toliau jis praneša, kad šio žemyno, kuris yra už vandenyno, gyventojai nenaudoja geležinių įrankių. Kaip dabar žinoma, šis aprašymas visiškai atitinka tą vaizdą, kurį Amerikoje pamatė europiečiai.
Žymusis romėnų oratorius Ciceronas taip pat tikėjo, kad egzistuoja šis žemynas ir kalbėjo, kad žemė, žinoma romėnams, – tiktai salelė, palyginus ją su anuoju.
Tačiau ir romėnai, matyt, nebuvo pirmieji perplaukę Atlanto vandenyną. Tai padarė kartaginiečiai ir finikiečiai. Apie šias keliones mes sužinome iš Plinijaus ir Aristoteliui priskiriamos knygos „Nuostabių istorijų knyga“ atkarpų. Savo ruožtu duomenis apie šias keliones jie pasisėmė iš kartaginiečių šaltinių.
„Nuostabių istorijų knygoje“ pasakojama apie kartaginiečių laivus, kurie plaukiodavę toli į vakarus iš Kadžio uosto, esančio Ispanijos pakrantėje. Pakeliui į tolimąsias žemes, esančias anapus vandenyno, jie patekdavę į jūrą, gausiai priaugusią dumblių, tikriausiai, Sargaso.
Kai kurie mokslininkai mano, kad finikiečiai kitados atradę Ameriką ir iš Ramiojo vandenyno pusės. Kalbininkas D. Makdonaldas Okeanijos tautų kalbose aptiko finikiečių kalbos pėdsakų. Tai patvirtina ir žinomo senovės istoriko Flavijaus pranešimą, kuriame sakoma, kad biblinio karaliaus Saliamono laivai, kurių jūreiviai buvę finikiečiai, pasiekdavę Malajų salyno krantus. Tuo remdamiesi, kai kurie mokslininkai, kaip prof. Eliotas Smitas, mano, kad šių keliaujančių finikiečių flotilių jūreivių palikuonys apsigyvenę Polinezijos salose.
Kaip tik čia eilė tyrinėtojų matė Ramiojo vandenyno „baltųjų gyventojų“ kilmės mįslės įminimą.
„Iš jų elgesio kitose vietose, – rašo E. Smitas, – galima spręsti, kad, apiplaukdami vieną po kitos Polinezijos salas ir nerasdami ten nei aukso, nei perlų, jie ne nusiramino, o tęsė savo kelionę toliau... Patvariausieji ir energingiausieji keliautojai plaukė vis tolyn, kol pagaliau tapo Senojo Pasaulio Amerikoje civilizacijos pionieriais.“
šalia šios kalbos ir istorijos duomenimis pagrįstos hipotezės yra hipotezė apie dingusį Aleksandro Makedoniečio laivyną.
Prieš savo mirtį, 323 m. pr. Kr., Aleksandras Makedonietis Persų įlankos rajone surinko penkis tūkstančius levantų ir graikų laivų dailidžių, jūreivių ir įsakė jiems pastatyti didžiulį 800 laivų laivyną. Mums žinoma, kas įvyko po jo mirties su jo didžiule imperija, kuri tęsėsi nuo Viduržemio jūros krantų iki Indo. Žinome apie vėliau sekusias intrigas ir kovą dėl valdžios tarp karo vadų ir vietininkų, kuriuos paliko Aleksandras Makedonietis. Nesunku atsekti, kas įvyko su visa jo armija ir kiekvienu būriu. Bet niekur, nė vienoje kronikų nerandame nė žodžio apie tolesnį šių penkių tūkstančių žmonių ir laivyno, kurį jie pastatė, likimą. Tėra žinoma, kad į tėvynę jie negrįžo. Žmonės ir laivai dingo be pėdsakų.
Kur galėjo išvykti laivais Aleksandro Makedoniečio žmonės? Vargu ar laivynas pasuko išilgai Arabijos pusiasalio į pietvakarius. Tų metų laiko, kai mirė Aleksandras, vėjai nebuvo palankūs tokiam plaukimui. Taip pat tas kelias nebuvo įsisavintas, pakrantėje beveik nebuvo įlankų ir nebuvo kur papildyti vandens atsargų.
Sprendžiant pagal visa tai, ta flotilė turėjo pasukti į rytus. Ten, Indijos ir Indonezijos uostuose, kur susitikdavo laivai, jūreiviai turėjo girdėti apie dideles ir aukso turtingas žemes, kurios esančios ten, kur saulė teka. Kai kurie senovės Amerikos šventovių piešiniai vaizduoja baltus barzdotus žmones su galvos apdangalais, kurie labai primena Aleksandro Makedoniečio laikų graikų karių šalmus.
Įdomus žymaus keliautojo kapitono Kuko radinys. Pas Ramiojo vandenyno salų čiabuvius jis aptiko valtis su trikampėmis, arba, kaip jis vadino, „lotyniškomis“ burėmis. Su tokiomis burėmis salų gyventojų valtys galėjo plaukti prieš vėją greičiau, negu paties Kuko valtys. Iki tol buvo manoma, kad „lotyniškos burės“ težinomos tiktai Viduržemio jūroje. Pasirodė, kad tokio tipo burės, kuriomis plaukė ir Aleksandro Makedoniečio jūreiviai, paplitusios kaip tik tame Indijos ir Ramiojo vandenyno rajone, kur turėjo praplaukti, sukdama į Ameriką, ta be pėdsakų dingusi flotilė.
Nėra nieko neįtikėtino, kad laivai iš Azijos kitados perplaukdavo Ramųjį vandenyną. Pavyzdžiui, senovės indėnai buvo puikūs jūreiviai ir toli plaukiodavo. Kinų mokslininkas, pabuvojęs IV m. e. a. Indijoje, savo užrašuose rašė, kad iš ten grįžęs į tėvynę laivu, kuris vežęs 200 keleivių ir jūreivių. Vadinasi, šis laivas buvo žymiai didesnis už tuos, kuriais po tūkstančio metų Kolumbas priplaukė Amerikos pakrantę.
Pietų Amerikos rytinės pakrantės gyventojų tarpe žinomas padavimas apie kažkokius ateivius, kurie atkeliavę iš jūros. Kažin ar būtų galima taip pat atsitiktinumu paaiškinti ir „valties“ sąvoką. Tiek majai, tiek ir Pietų Indijos gyventojai valtį vadina tuo pačiu žodžiu „katamaran“.
Kinų šaltiniai taip pat praneša, kad jau V m. e. a. laivai iš Kinijos plaukdavo prie Amerikos krantų. šį didįjį žemyną, esantį toli rytuose, per ištisus 20 tūkst. Ii, jie vadino Fu-Sang.
Taigi senovėje tarp Amerikos ir Azijos, kaip ir tarp Europos ir Amerikos, buvo kažkokie gerai organizuoti ryšiai. Tai rodo ir daugybė radinių.
