Baltieji žmonės Amerikoje
Jau pirmieji europiečiai užkariautojai su nuostaba pažymėjo, kad indėnų, paprastai varinės rausvos spalvos kūno ir su tiesiais juodais plaukais žmonių, tarpe retkarčiais pasitaikydavo šviesios odos genčių. Į tai atkreipė dėmesį ir mokslininkai.
Pasirodo, atskiros tokių „baltųjų indėnų“ gentys išsimėčiusios abiejose Amerikose, jos tarytum išlakstytos į varinę-raudoną indėnų genčių masę. Ispanų užkariavimo laikų istorikas rašė apie vieną tokių genčių: „Amazonės baseino majorumai – labai savita tauta. Jie aukšti, jų daug, barzdoti ir rudais plaukais. Jų oda tokia šviesi, kad jie labiau primena anglus ir flamandus, negu ispanus. Jie – Amazonės čigonai ir jų negalima apgyvendinti kaime. Jeigu jie jėga priverčiami gyventi vienoje vietoje, jie to negali pergyventi ir miršta iš liūdesio...“
Iš archeologų radinių matyti, kad šių šviesiųjų genčių ar grupių veržimasis ne visada taikiai vykdavo. Pavyzdžiui, vienoje freskų, rastoje Karių šventykloje, majų mieste Čičen-Itcoje, pavaizduota kova tarp majų ir juos užpuolusių baltų šviesiaplaukių karių, atvykusių nuo jūros.
Į pietus, Čimbote ir Trujilo miestų rajone (dabartinė Peru teritorija), buvo rastos dvi vazos, kuriose taip pat pavaizduotas mūšis tarp indėnų ir šviesiaodžių karių. Tiesa, kitais atvejais indėnai ir baltieji ateiviai vaizduojami bendrame darbe, pavyzdžiui, namo statyboje.
Greičiausiai, „baltieji indėnai“ – kažkokios, mums nežinomos tautos liekana – buvo priversti imigruoti į Ameriką staiga, lyg gelbėdamiesi nuo kažko. Kitaip jie nebūtų išsisklaidę po visą žemyną. Jeigu imigracija būtų buvusi apgalvota ir trukusi daugelį metų, tai ta tauta būtų pasistengusi kolonizuoti ir apgyventi kurią nors tam tikrą sritį, kurioje sudarytų daugumą.
Turbūt, nėra atsitiktinis dalykas ir tai, kad kai kurie Amerikos tautų dievai turi ryškius kitos rasės, negu vietiniai gyventojai, bruožus. Pavyzdžiui, majų dievas Idzamnas paprastai buvo vaizduojamas su ūsais ir barzda, nors patiems majams barzdos neželdavo. Žymus užkariavimo laikų istorikas Garsia de la Vega rašė, kad vienoje Pietų Amerikos šventyklų jis matęs vyriausiojo dievo Virakočio statulą. Jis buvęs su barzda, tuo tarpu vietiniams gyventojams taip pat neaugo nei barzdos, nei ūsai.
Pagal padavimą, dievas Virakočis Titikako ežere sukūręs žmones ir, palikęs savo sūnų, dingęs už jūros. Aplinkinių genčių legendos pasakoja, kad nežinomieji baltieji ateiviai pastatę didžiulį senovinių statinių miestą Tiahunako, kurio griuvėsiai taip pat šio ežero rajone randami. Beveik kiekvienai indėnų genčiai, gyvenančiai, pavyzdžiui, Brazilijos teritorijoje, būdingos legendos apie baltuosius valdovus, vadus, kurių palikuonys vėliau susimaišė su vietiniais gyventojais.
Taigi visoje Amerikoje paplitę prisiminimai apie baltuosius ateivius, kitados čion atvykusius iš už jūros. Yra ir hipotezė, spėjanti, kas privertė atskiras šios kol kas mums nežinomos tautos grupes persikelti į Ameriką. Bet apie tai pakalbėsime vėliau.
