– Nužudysite erchercogą Pranciškų Ferdinandą!
Kai organizacijos „Juodoji ranka“ vadovas ištarė tuos žodžius grupelei nepilnamečių vaikėzų, susirinkusių Sarajevo činšo namų rūsyje, akimirką tapo tylu. Ir staiga visi ėmė klykti, šokinėti, sveikinti vienas kitą. Kilo baisus triukšmas. Tada organizacijos vadovas, pulkininkas Dragutinas Dimitrijevičius trenkė kumščiu į stalą, tik tokiu būdu nutildydamas grupelę gimnazistų. Seniai žinojo, kad jie rengiami svarbiai akcijai. Juos mokė Serbijoje. Ten 1914 metų gegužės 26 d. gavo pinigų ir serbų armijos ginklų: rankinių granatų bei pistoletų brauningų. Birželio 3 d. su serbų žvalgybos agentų pagalba perėjo Bosnijos sieną.
Numanė, kad teks dalyvauti pasikėsinime. Tik nežinojo prieš ką. Nežinojo ir to, kaip ryškiai pasaulio istoriją pakeis jų veiksmai...
Gimnazistas Gavrilas Principas, gimnazistas Trifko Grabežas ir spaustuvės pameistrys Nedeiko Čabrinovičius turėjo atlikti svarbiausią užduotį. Jiems turėjo padėti dar penki sąmokslininkai. Plane, kurį parengė slaptosios organizacijos šefas, pulkininkas Dimitrijevičius, buvo numatyta, kad sąmokslo dalyviai stovės gatvėje, kuria turėjo važiuoti erchercogas. Tas, kuris būtų arčiausiai, pačioje patogiausioje padėtyje, turėjo mesti granatą arba šauti iš pistoleto ir nužudyti neapkenčiamą Austrijos-Vengrijos sosto įpėdinį.
Mielai būtų nužudę ir patį imperatorių Pranciškų Juozapą, tačiau senasis monarchas retai kada palikdavo rūmus Vienoje, todėl sąmokslininkai negalėjo net svajoti apie galimybę pasiųsti jį į aną pasaulį. Be to, buvo sulaukęs 84 metų, ir buvo akivaizdu, kad kiekvienu momentu sostą gali paveldėti brolėnas, Pranciškus Ferdinandas. Visiems buvo žinoma, kad gavęs valdžią, jis žada įvesti eilę svarbių reformų, o tai sutrukdytų Serbijai prisijungti pietines slavų žemes bei įgyvendinti Gavrilo Principo ir jo kolegų puoselėtą svajonę.
Iš tikro šie jauni žmonės buvo tik vykdytojai, įrankis serbų žvalgybos rankose. Entuziazmo ir patriotizmo vedini jie įkūrė organizaciją „Jaunoji Bosnija“, kurios veiklą greitai ėmė kontroliuoti serbų žvalgyba. Tai buvo metas, kai nelegalios organizacijos „Juodoji ranka“ karininkai nutarė nužudyti erchercogą Pranciškų Ferdinandą, suplanavo šios akcijos eigą, o „Jaunosios Bosnijos“ organizacijos vaikinus pasirinko akcijos vykdytojais.
Sužinojo, kad geriausia tai padaryti didžiųjų manevrų Bosnijoje metu. Buvo akivaizdu, kad vyriausias Austrijos–Vengrijos kariuomenės inspektorius stebės manevrus, o jiems pasibaigus atvyks į Bosnijos ir Hercegovinos sostinę – Sarajevą. Tuo metu miesto gynyba bus silpnesnė, nes didelė dalis kareivių bus išsiųsti į poligoną ir ten turės pasilikti dar kelias dienas po manevrų. Policininkų taip pat nebus daug.
Šie samprotavimai ir vertinimai pasitvirtino. Miesto valdžia erchercogo apsaugai galėjo skirti tik kuopą (apie šimtą kareivių). Akivaizdu, jog to buvo per maža, kad galėtų sudaryti saugią užtvarą iš abiejų gatvės pusių ir apsaugoti erchercogą nuo minios. Policininkai taip pat galėjo stovėti 100 metrų atstumu vienas nuo kito. Tokios menkos saugumo priemonės daugeliui erchercogo artimų asmenų kėlė nerimą ir baimę. Tuo labiau jog buvo žinoma, kokį atšiaurumą ar net neapykantą Bosnijos gyventojai jaučia Austrijos sosto įpėdiniui. Erchercogas taip pat suprato padėties keblumą. Tačiau abejones išsklaidė gubernatorius, generolas Oskaras Potiorekas. Jis užtikrino, jog pats ima visišką atsakomybę už erchercogo ir jo žmonos saugumą. Iš kur toks ryžtas ir toks vertinimas? Atsakymas šokiruoja. Generolas Potiorekas eilę metų sirgo venerine liga, kuri paveikė jo smegenis. Sprendimai, kuriuos priimdavo, neturėjo nieko bendro su tikrove. Apie šią generolo negalią nežinojo niekas, todėl jo nepagrįsta saugumo garantija padėjo kunigaikščiui apsispręsti ir vykti į Sarajevą.
