Ir vis dėlto Austrijos valdžia žinojo apie rengiamą pasikėsinimą mažiausiai iš dviejų šaltinių.
Vienas sąmokslininkas buvo sugautas, kertant Serbijos ir Bosnijos sieną. Tai Įvyko birželio 3 d., taigi dar buvo likę daugiau nei trys savaitės iki planuojamo pasikėsinimo. Sąmokslininkas turėjo ginklą, nuodų ir užrašų, kurie aiškiai bylojo, jog jis priklauso nelegaliai organizacijai. Kankinamas viską prisipažino. Pasakė, kad yra „Jaunosios Bosnijos“ narys, jog buvo apmokytas ir kurie tos organizacijos nariai perėjo į Serbiją. Iš apmokymo užrašų, apginklavimo, permetimo per sieną būdo nesunku buvo padaryti išvadą, kad sugautasis sąmokslininkas yra vienas iš tų, kurie buvo rengiami greitai atakai. Tiesa, kankinamas jaunuolis nežinojo, kas turėjo būti jo auka, bet tardantis karininkas be jokio vargo tai suprato. Turėjo pranešti savo vadovybei. Ir vis dėlto, kodėl erchercogas nebuvo įspėtas? Tai yra klausimas, Į kurį šiandien atsakymo nėra.
Dar daugiau: pasikėsinimą rengė serbų žvalgybos karininkai be serbų valdžios žinios ir sutikimo. Vis dėlto premjeras Nikola Pašičius sužinojo apie rengiamą akciją. Nelabai aišku, ką padarė, kadangi yra kelios versijos. Pagal vieną manoma, kad visą šį reikalą laikė paslaptyje, nes bijojo karininkų keršto. Pagal kitą (labiausiai tikėtiną) pavedė Jovanui Jovanovičiui, Serbijos ambasadoriui Vienoje, diskretiškai pranešti apie gresiantį pavojų. Ambasadorius, vykdydamas jam pavestą užduotį, atsisakė oficialaus kelio, tačiau pokalbyje su Leonu Bilinskiu, Bosnijos ir Hercogovinos vietininku, užsiminė apie pavojų, gresiantį erchercogui atvykus į Sarajevą. Taip užmaskuotas įspėjimas Austrijos valdininkui nepadarė didesnio įspūdžio, o kadangi informacija apie rengiamus pasikėsinimus pasiekdavo jį gana dažnai, tai serbų pasiuntinio žodžiai nebuvo reikiamai įvertinti.
1914 metų birželio 28 d. rytą erchercogas ir jo žmona Zofija atvyko į Sarajevą ir važiavo gatve, vedančia link Rotušės. Važiavimo trasą saugojo 120 policininkų. Stovėjo labai toli vienas nuo kito. Per daug toli, kad turėtų galimybę sutrukdyti arba sulaikyti sąmokslininką. Tik visai atsitiktinai vienoje vietoje policininkas atsistojo taip arti minioje pasislėpusio jauno žmogaus su pistoletu, kad šis nesiryžo atakuoti.
Antrasis sąmokslininkas nesugebėjo prasibrauti pro minią. Trečiojo neišlaikė nervai ir jis nesugebėjo išsitraukti pistoleto. Pagaliau ketvirtasis – Cabrinovičius – puolė į kovą.
Kai erchercogo automobilis buvo tik už keliolikos metrų, Cabrinovičius metė bombą. Kas įvyko po to? Iki šių dienų tai nėra visiškai išaiškinta.
Viena versija byloja, jog sąmokslininkas nepataikė ir gana toli sprogusios bombos skeveldra tik sužeidė palydos karininką. Kiti liudininkai tvirtino, kad bomba nukrito ant automobilio variklio gaubto, erchercogas sugebėjo numesti ją ir tik tada, bombai sprogus, buvo sužeistas karininkas. Minios apsuptas sąmokslininkas, matydamas jo pusėn bėgančius policininkus, perkando nuodų kapsulę, bet ji nesuveikė. Tada šoko į upę, tačiau tuo metų laiku ji buvo gana sekli. Taigi ji greitai ištraukė į krantą ir sukaustė grandinėmis.
Principas, išgirdęs sprogimą, suprato, kad pasikėsinimas pavyko, taigi patraukė į netoliese esančią kavinę, kur po akcijos turėjo susirinkti sąmokslininkai ir atšvęsti didžiąją pergalę.
