Rinkimų dieną, kai tarybinė televizija ketino surengti šou su Černenka centre, nieko neįtariantys užsienio korespondentai buvo pakviesti į rinkiminę apylinkę Architektų namuose, kur paprastai balsuodavo Konstantinas Černenka. Tačiau vietoje jo ten pasirodė Gorbačiovas, lydimas žmonos, dukters Irinos ir vaikaitės Ksiušos.
Michailas Sergejevičius perdavė savo biuletenį penkiametei Ksiušai ir padėjo jai įkišti jį į rinkimų urnos plyšį. Kai susigraudinę fotokorespondentai paprašė pakartoti šią sceną, jis plačiai skėstelėjo rankomis, nusišypsojo ir tarė: „Balsuojama tik vieną kartą“.
<...>
Vladimiras Medvedevas vadovavo TSRS prezidento Michailo Gorbačiovo apsaugai:
„1984 metų vasarą man buvo pavesta lydėti į Bulgariją Raisą Gorbačiovą. Man davė suprasti, kad ši kelionė turės įtakos mano likimui. KGB vadovybė numanė, kas bus kitas generalinis. Tai nujautė ir Raisa Maksimovna, kiekvieną dieną klausinėdama: „Kokia informacija iš Maskvos?“ Bet Černenka vis dar laikėsi. Ji smulkiai manęs klausinėjo, kas parenka aptarnaujantį personalą gensekui, kas tą personalą sudaro – virėjai, padavėjai, valytojos, parko darbuotojai, kas dar?“ Buvau prisiklausęs apie jos savimeilę ir valdingumą, bet Raisa Maksimovna iš pradžių man patiko.
Atėjęs į valdžią, Gorbačiovas pakeitė savo apsaugą, kuri jam ištikimai tarnavo septynerius metus, ir nepasirūpino nė vienu buvusiu darbuotoju. Paprastai taip nebūdavo daroma. Jam mane pristatė mano viršininkas – generolas Plechanovas. Gorbačiovas paklausė, ką aš dirbau. Pradėjau trumpai pasakoti apie tarnybą Brežnevo laikais, bet naujasis gensekas pertraukė: „Žinau, kaip jūs ten tarnavote. Visi karininkai girtavo“. Taip susipažinau su dar viena jo maniera: klausti ir neišklausius pačiam atsakyti“.
Asmeninis Garbačiovo sargybinis, išspausdinęs savo memuarus, pasirašytus Jano Kasimovo slapyvardžiu, irgi neištvėrė nepapasakojęs apie šeimininko žmoną bei dukterį.
„Apskritai sklido daug legendų apie „pirmąją ledi“, dalis iš jų – iš tikrųjų tik legendos. Bet gandai, kad Raisa energingai kišosi į politiką, turi pagrindo. Prisimenu, kaip Raisa ant takelio ilgai ir atkakliai stengėsi įkalbėti vyrą dėl vieno paskyrimo. Pagaliau Michailas nebeiškentė, piktai mostelėjo ranka: „Su savo ministrais kaip nors pats susitvarkysiu!“
Žinoma, tai buvo išimtinis atvejis! Bet apskritai Michailas siaurame rate galėdavo prapliupti „matais“. Kad nesprogtų.
Mano kolegos, dirbę su Gorbačiovu, kol jis dar nebuvo pirmasis šalies žmogus, prisimena, kad tada Raisa buvo visiškai kitokia. Ji važinėdavosi užmiestyje dviračiu, bendraudavo su aplinkiniais. Apskritai elgėsi visiškai natūraliai.
Deja, aš su ja susidūriau, kai ji jau buvo užgaidi, išpaikinta visuotinio dėmesio ir išoriško nuolankumo. Beje, už tai reikėtų „dėkoti“ jos artimiausiai aplinkai. Kiek kartų girdėjau pataikaujančius Kručinos, Boldino balsus. Ir ne tik jų. Aukštas pareigas užimantis diplomatas meilikavo: „Ak, kokia nuostabi jūsų anglų kalba! Juk tai Niujorko dialektas!“
Beje, apie dukterį Iriną. Ji visus metus važinėjo vyro automobiliu, žiguliais, drėgnos asfalto spalvos „aštuntuku“. Tiesa, Anatolijus juos kelis kartus apdaužė. Tada gamykloje pagal specialų užsakymą darydavo naujus, bet lygiai tos pačios markės ir spalvos. Ir paskui Iriną, ir paskui Anatolijų visada, be jokių išimčių, sekdavo mašina, turinti „išoriškai juos stebėti“. Tai būdavo daroma taip stropiai, kad sutuoktiniai galėdavo nepastebėti, nors tikriausiai nujausdavo. Bet kuriuo paros metu Gorbačiovas galėdavo paklausti: „Kur Irina?“ – ir jis tuoj pat gaudavo išsamų atsakymą.
Jis viską žinojo ir apie Anatolijų, apie tai, kodėl šis vakarais, retkarčiais net kelias valandas prasėdėdavo garaže. Todėl Michailas ne kartą su juo aptarinėjo temą: „Blaivumas – gyvenimo norma“.
Dviejų šimtų kilometrų greičiu per valandą mes įlekiame į vilos teritoriją (Pamaskvė, Barvicho 4). Aplinkui retas miškas: reliktinės laivų statybai tinkamos pušys. Vila neaukšta, bet erdvi, su nedideliu baseinu, salė su židiniu, namų kino teatras, du miegamieji antrame aukšte, kabinetas ir svetainė. Yra dar ir nomenklatūrinis reliktas – bilijardinė. Ja Michailas apskritai nesinaudodavo. Jis apskritai nežaisdavo jokių žaidimų, bet kokį sportą ignoruodavo. Vienintelis dalykas, kurį jis iš tikrųjų mėgo, tai ramus plaukiojimas, lepinimasis baseine, ypač rytais, prieš darbą.
Namas buvo padalintas į dvi dalis. Vienoje pusėje gyveno Michailas ir Raisa, kitoje – šeimos nariai: Irina, Anatolijus, vaikaitės Ksiuša ir Nastenka. Retkarčiais atvažiuodavo Raisos mama ir sesuo. Ir – viskas. Nė vieno svečio, jokių triukšmingų „vakarotuvių“. Atsiskyrėlių gyvenimas.
Jeigu Michailas būdavo punktualus, tai Raisa – tipiška gaišlė. Kai užsienyje sutuoktiniai ruošdavosi eiti į oficialų priėmimą, Michailas amžinai laukdavo žmonos, kuri ilgai kankindavosi, nežinodama kuo apsirengti. Ji nepaprastai rūpindavosi ir jo išore. Sklinda gandai apie jos išlaidumą užsienyje. Užsienio kelionėse man teko būti prie Raisos tik epizodiškai ir nieko panašaus negaliu pasakyti. Pasakysiu dar daugiau – ji su savimi neturėjo ne tik „auksinės“ kreditinės kortelės, bet ir didesnio kiekio grynų pinigų. Ir tekdavo kaip nors suktis iš padėties. Raisa pasirinko nelabai protingą būdą – naudodamasi dėmesiu, kuris atsirasdavo natūraliai arba buvo kuriamas dirbtinai, ji išsirinkdavo parduotuvėlę ir užsukdavo „pasižvalgyti“.
Madride – tai buvo vos ne paskutinė jų, kaip valstybės galvos ir „pirmosios ledi“, kelionė – Raisai į akį krito parfumerijos parduotuvė. Ji užėjo į vidų ir, kaip buvo parašyta aukštuomenės kronikoje, „pareiškė susižavėjimą“ brangiais kvepalais. Pagal kelių metų praktiką ji, matyt, tikėjosi, kad šeimininkas įteiks patikusį flakoną kaip dovaną.Bet šį kartą neišdegė.
Tada suglumusi Raisa atsigręžė į protokolo viršininką Vladimirą Ševčenką. Jis – finansų saugotojas vizitų metu. Ševčenka, žinoma, negalėjo atsakyti Raisai.
Kita užsieninė Raisos tradicija visiškai nekalta: kavinės aplankymas. Iš anksto sudarytoje programoje būtinai figūruodavo „pasivaikščiojimas po miestą“, kur pusvalandis buvo skiriamas „kavos puodeliui“ kokioje nors „užeigėlėje“ senovinėje aikštėje“.
Raisa Gorbačiova pasakoja:
„Iš daugybės įspūdžių, kurie liko mano sieloje po Michailo Sergejevičiaus kelionių į įvairias šalis, svarbiausia – tūkstančiai atvirų, draugiškų veidų.
Prisimenu Delį, Niujorką, Minesotą, Prahą, Krokuvą, Ščeciną, Berlyną, Dortmundą, Štutgartą, Šanchajų, Madridą, Barseloną, Romą, Mesiną, Milaną, Nagasakį...
Pilnos žmonių miestų gatvės ir aikštės. Simpatiški ir draugiški veidai. Žmonių akyse ir širdyse viltis ir tikėjimas: pasaulis gali gyventi be prievartos, pasaulis gali gyventi be karo.
Italija. Dantės ir Petrarkos žemė. Didžiosios kultūros paminklai. Katedros aikštė Milane: marmurinė nuostabaus grožio ažūrinė katedra. Ir toks nuostabus ir nepamirštamas čia susirinkusių tūkstančių žmonių jausmų plykstelėjimas. Milaniečiai sveikina Michailą Sergejevičių ir delegaciją. „Gorbi, Gorbi, Gorbi!“ – sklinda virš aikštės. Eduardas Ševardnadzė ir aš – kartu. Mes atsilikome nuo Michailo Sergejevičiaus ir skinamės kelią pro tirštą žmonių minią. Žiūriu į jį: jo akyse – kaip ir mano – ašaros.
„Ir dėl to, – pasakė jis tada, – irgi reikėjo pradėti pertvarką...“
<...>
Vladimiras Solovjovas ir Jelena Klepikova knygoje „Suokalbininkai Kremliuje“ savaip traktuoja išbandymą valdžia.
„Kaip CK sekretorius, Gorbačiovas gavo Maskvoje penkių kambarių butą vyriausybiniame name Aleksejaus Tolstojaus gatvėje, iš kur po trejų metų persikraustė į dar prabangesnį butą Kutuzovo prospekte 26 name. Čia jo kaimynai buvo Brežnevas, Andropovas ir Černenka, ir ta artima kaimynystė nemažai prisidėjo prie jo tolesnės karjeros.
Apsukrioji Raisa Maksimovna greitai apstatė 200 kvadratinių metrų butą deficitiniais suomiškais baldais, išpuošė jį brangiais Bucharos kilimais, senoviniu porcelianu ir Vakarų technikos naujovėmis. Kai vyro nebūdavo, ji pasikviesdavo savo ankstesnes drauges, kad šios pasigrožėtų jos „karališku“ – pagal tarybinius standartus – butu. Pagal jų pasakojimus mes trumpai ir aprašėme Gorbačiovų butą.
Nors Brežnevas ir imdavo Viktoriją Petrovną į užsienį (liaudyje ji buvo vadinama „nemokamu Brežnevo priedu“), jai buvo griežčiausiai uždrausta kalbėti apie politiką, ekonomiką , apie nuosavą vyrą ir apie jo biografijos faktus, o taip pat apie viską, kas vienaip ar kitaip siejosi su TSRS vidaus gyvenimu. Vienintelės jai leistos temos buvo oras ir šeima, tačiau net apie savo šeimą ji privalėjo kalbėti neapibrėžtai, be intymių detalių. Reikėtų nepamiršti ir rūpestingai apmąstyto „reprezentacinio“ Kremliaus žmonų tualeto užsienyje; ypač aukštakulnių batukų, nors namuose, atsižvelgdamos į savo gabaritus, šios moterys aiškiai labiau vertino patvarią žemą pakulnę.
Mėgstanti bendrauti ir plepi Galina Brežneva papasakojo, kokia kančia būdavo jos stambiai motinai avėti tuos privalomus madingus siaurus batelius, į kuriuos vargiai, tarsi į garsiuosius kankinimo įtaisus įbrukdavo nuo vaikščiojimo ištinusias kojas. Anksčiau tokias pat kančias patirdavo ir Nina Chruščiovą, bet ji nors retkarčiais neoficialių priėmimų metu tylutėliai nusimaudavo batus ir leisdavo pailsėti skausmo varstomoms kojoms, o štai Viktorija Brežnevą – nedrįsdavo. Trumpai tariant, vargu ar užsienio kelionės pirmosioms Kremliaus ponioms būdavo lengvos ir džiaugsmingos.
Beje, laikas ėjo, ir senamadiškas, manieringas Kremliaus žmonų elgesio užsienyje kodeksas buvo skubiai modernizuotas ir priartintas prie europietiško laisvo Raisos Gorbačiovos etiketo, nes ji pasirodė esanti net dviem kartomis jaunesnė už savo „koleges“.
Kai 1984 metais Šv. Kalėdų išvakarėse su vyru atvyko į Angliją, vienintelė iš visų Kremliaus žmonų turėjo savo susitikimų ir ekskursijų programą, nepriklausomą nuo oficialiosios. Užuot pagerbusi didžiojo proletarinės revoliucijos teoretiko Karlo Markso kapą arba bent jau aplankiusi jo muziejų (o tai jai, šiaip ar taip, priklausė kaip marksizmo ir leninizmo specialistei), Raisa Maksimovna nuvyko apžiūrėti karališkųjų brangenybių, pasigriebusi su savimi ir vyrą. Būdama išdidi ir madinga moteris, ji visiškai pamynė ilgametę tradiciją, pagal kurią Kremliaus žmonos oficialiuose priėmimuose turėdavo demonstruoti solidų ir būtinai reprezentacinį garderobą (prpoteriukai tamsią ponios Brežnevos uniformą ir nepakeičiamą žabo) ir parodė labiau mėgstanti madingas šilkines palaidinukes bei pailgintus kostiumėlius, pakaitomis keisdama baltą audinės goržetą į nutrijos kailinius. Ji sukėlė sensaciją, kai atvyko į priėmimą tarybinėje ambasadoje, vilkėdama kremo spalvos atlasinę suknelę ir avėdama auksu siuvinėtais bateliais.
„Koks didelis kontrastas, palyginus su kitomis tarybinių vadovų žmonomis, kurios atrodydavo, tarsi ką tik atvežtos iš Sibiro užtvankos statybos!“ – rašė vienas Anglijos laikraštis.
Netgi atsižvelgiant į vakarietišką pirmosios ledi elgesio įsivaizdavimą, Raisa Gorbačiovą šiek tiek persistengė su garderobu, kurį sykiais keisdavo keletą kartų per dieną. Vizitas į Londoną poniai Gorbačiovai buvo pirmasis pasirodymas pasaulyje, tad gėrėdamasi dėmesiu ir Vakarų spaudos entuziazmu, ji, be abejo, per daug atsidavė savo moteriškai tuštybei, kurios niekaip negalėdavo patenkinti Tėvynėje, kur Kremliaus žmonos gyvena kaip vienuolyno atsiskyrėlės, nors tas vienuolynas ir labai privilegijuotas. Skirtingai nuo Chruščiovo ir Brežnevo, kurie užsienio kelionių metu savo žmonas laikydavo geležimi pažabotas, o taip pat nuo Andropovo, kuris dėl savo profesijos be galo mėgdavo paslaptis ir įsigudrino patį savo žmonos egzistavimą padaryti problematišką (tarybiniai ir užsienio piliečiai pirmąkart ją išvydo tik per genseko laidotuves), Gorbačiovas savo žmonai užsienyje suteikdavo visišką veiksmų laisvę.
Dėl to stebėtis labai nereikėtų, nes Gorbačiovai buvo labiau emancipuoti ir šiuolaikiškesni, nei senamadiškos brežnevinės kartos poros, kur žmona visada yra namų šeimininkė, o vyras – šeimos galva.
Pasidomėkime, kodėl Raisa Gorbačiovą pirmosios savo oficialios kelionės į Vakarus metu buvo tokia nepriklausoma ir visiškai nesukaustyta? Ogi ji visada vadovavo savo nedidelei šeimai, ir Gorbačiovą, kai jis buvo Stavropolio partijos sekretorius, draugai ironiškai vadindavo „po padu pamintuoju“. Kai jo provinciali karjera ėmė kilti aukštyn be ypatingų jo paties pastangų (jis iš tiesų buvo „laimės kūdikis“ ir kaip vienam pasakos personažui jam pakako tik prijuostę pakišti po aukso obuoliais, krintančiais nuo stebuklingos obels), Raisa Maksimovna ir toliau uoliai globojo jį, visaip skatino jo garbės troškimą, užmegzdavo naudingas pažintis. Jau Maskvoje, kai Gorbačiovas įžengė į Kremliaus sostą, o Raisa – į ezoterinį Kremliaus žmonų ratelį, ji ir toliau vadovavo šeimai, netgi išplėtė savo valdžią į ištekėjusios dukters šeimą.
Todėl Anglijoje, o vėliau Prancūzijoje ir Šveicarijoje ponia Gorbačiovą elgėsi laisviau ir jautėsi nepriklau-somiau, nei visos kitos Kremliaus žmonos, tarsi sąmoningai laužydama jų nykaus, ceremoningai pasenusio egzistavimo tradiciją. Ji net galėjo pasijuokti iš marksizmo ir leninizmo, nors iš pradžių jj stropiai studijavo, o vėliau dėstė.
Tačiau juokai juokais, o Raisa Gorbačiovą padarė rimtą taktinę klaidą, žvelgiant iš tarybinės valstybinės moralės pozicijų.
Nesutramdžiusi savo aistros brangakmeniams, kuri pati savaime smerktina garbingai darbininkų ir valstiečių valstybės atstovei, Raisa Gorbačiovą ištaigingoje Londono parduotuvėje „Kartjė“ pirko briliantinius auskarus, kurie kainavo 2500 dolerių, ir susimokėjo už juos, naudodama „American Express“ kreditinę kortelę. Tai buvo neįtikėtinas, beprecedentinis įvykis: niekada anksčiau nė vienas Tarybų Sąjungos vadovas, o tuo labiau jo žmona neturėjo „American Express“ kortelės, nes tai rodo, kad savininkas turi sąskaitą viename iš Vakarų bankų arba kad tarybinė vyriausybė, turinti tokias sąskaitas, apmoka valstybės vadovo žmonos pirkinius.
Juk netgi Brežnevui, kuris jautė beveik patologišką aistrą užsienietiškiems automobiliams, tekdavo griebtis apsukraus Vakarų šalių vyriausybių prievartavimo, kad gautų eilinį liuksą savo kolekcijai, o tuo metu būsimojo Kremliaus lyderio žmona ramiai ir netgi demonstratyviai perka briliantinius auskarus už valstybės pinigus. (Visi Politbiuro ir sekretoriato nariai turėjo teisę, žinoma, slaptą ir niekam neskelbiamą, į „atvirą sąskaitą“ valstybiniame banke, iš kur galėdavo bet kada imti kiek nori rublių, bet ne tvirtos, laisvai konvertuojamos valiutos užsienyje!)“
Vladimiras Medvedevas:
Iš pradžių Gorbačiovo asmenybė kėlė susižavėjimą. Po daugelio metų ligų ir pusiau nesąmoningos Brežnevo ' būsenos staiga – energijos vulkanas. Darbas – iki pirmos, antros nakties, o kai būdavo ruošiami kokie nors dokumentai, jis guldavo ketvirtą valandą ryto, o keldavosi visada septintą arba aštuntą. Kol kopia iki kabineto, paskubomis čia pat kažkam kažką paveda, pataria, praneša – nė sekundės atokvėpio.
Vienąsyk labai juo susižavėjęs pasakiau: „Jūs tarsi gimėte genseku“. Nusišypsojo, bet nieko neatsakė.
Aš nejučiomis lyginau. Brežnevai prie manęs bendraudavo kaip žmonės: „Lionia, tu...“, „Vitia...“ Šie – kaip scenoje: „Michailai Sergejevičiau...“, „Raisa Maksimovna, jūs...“ Vienąkart važiavome prospektu. Prie namo, kur gyveno Brežnevas, fasado buvo pritaisyta nedidelė lentynėlė. Kiekvieną sykį ant jos būdavo padėta šviežių gėlių. Gorbačiovas pakeliui į darbą pamatė tas gėles ir tiesiai iš mašinos paskambino Plechanovui: „Tu pravažiuoji pro dvidešimt šeštąjį namą? Lentynėlę prie fasado matei?“ Kitą dieną nebebuvo nei lentynėlės, nei gėlių. Šalia Brežnevo nesijausdavau tarnas, nors ir tekdavo jį aprūkyti vidurnaktį, saugoti nuo kritimų, skiesti „stumbrinę“ virintu vandeniu, tačiau niekada nebuvau pažemintas, o čia – išdidus svetimumas, slaptumas ir netikėti Gorbačiovo šiurkštumo plyksniai, poniškos Raisos Maksimovnos užgaidos ir kaprizai... Aš iš arti stebėjau, kaip ima dvejintis žmogus, kaip jo žodžiai ima ~ visiškai nebeatitikti jo darbų. Jis įprato elgtis su liaudimi, o ne su žmonėmis. Sutiks pakeliui į Kremlių italų turistus: šypsosi, fotografuojasi atminčiai! O ėjo nuo jūros į vilą Kryme ir sutiko vietinius elektrikus, tai net iš veido išpuolė ir piktai pasakė man: „Jei dar kartą taip bus, paliksiu šią vilą!“ O kuo jie buvo kalti? Ėjo su reikalais, buvo tvarkingai apsirengę. Brežnevas, nors ir nesiskelbė esąs demokratas, būtų tiesiog paklausęs: „Kas atsitiko, vaikinai?“
Kai kartais iš CK vykdavome į Kremlių, pasitaikydavo, kad eidavome pėsčiomis. Aš stengdavausi įtikinti apsaugą: nelieskite žmonių, neatkreipkite į save dėmesio. Kai kurie praeiviai tiesiog nepastebėdavo mūsų, kiti pažindavo, šypsodavosi, ir nieko blogo neatsitikdavo. Bet retkarčiais jauni apsauginiai, einantys priekyje, jaudindavosi, neištverdavo, pašnibždomis griežtai reikalaudavo: „Pasitraukite, padarykite kelią“. Žmonės traukdavosi į šalis, suglumdavo, ir Gorbačiovas, tatai matydamas, piktindavosi: „Volodia, argi taip galima?“
Jis, kaip ir Brežnevas, nemėgo šarvuotos mašinos. Joje ankščiau, žemas stogas, blogesnė ventiliacija, langai neatsidaro. Bet galinga, langų stiklai mažiausiai septynių centimetrų storio. Ne tiktai kulka, bet ir granata jai nieko nepadarytų. Nebent tik liepsnosvaidis arba patranka galėtų jai pakenkti. Kai mes rekomenduodavome apsaugos priemones, Gorbačiovas atšaudavo: „Kas bus, tas bus, – nuo likimo nepabėgsi“.
Visi prisimena: kai Tarybų Sąjungoje įsiplieskė nacionaliniai karai, Gorbačiovas Švedijoje gavo Nobelio taikos premiją. Jis sakė kalbą, salė buvo pilna. Staiga iš salės pakilo moteris su gėlių puokšte ir patraukė prie scenos. Nė vienas iš švedų apsaugos darbuotojų jos nesustabdė. Ji netrukdomai pasiekė pirmąją eilę. Čia ją sulaikė mūsų apsaugos darbuotojas: kur ir ko einate? Ji: noriu įteikti Gorbačiovui gėlių. Jis: palaukite, kol Michailas Sergejevičius baigs kalbėti. Supratusi, kad jos nepraleis, moteris ėmė garsiai burnoti ir siųsti prakeiksmus Gorbačiovui, iš salės jai pritarė balsas, gensekas nutilo, auditorija sunerimo. Tiktai tada švedų apsauga susigriebė ir abu išvedė iš salės. Pasirodo, tai buvo Afganistano gyventojai, o akcija iš anksto suplanuota. Geriausiu atveju moteris būtų sviedusi gėles į veidą, o gėlėse galėjo būti dievai žino kas.
Atvykęs viešnagėn į Kijevą, prezidentas kaip paprastai, tiesą sakant, Raisos Maksimovnos papročiu, nutarė pasirodyti liaudžiai: netikėtai liepė sustabdyti automobilį ir išlipo pilnoje žmonių aikštėje. Apsauga išsidėstė kovine tvarka. Netikėtai kažkur iš minios prezidento pusėn buvo sviestas futliaras. Apsaugos karininkas Beliakovas pagriebė jį ore, prispaudė prie pilvo, uždengė savo kūnu ir puolė į šalį nuo Gorbačiovo. Jis galvojo, kad lagaminėlyje sprogmuo. Laimė, futliaras nesprogo. To, kuris sviedė dėžutę, taip ir nesurado. Galbūt tai buvo atitraukiamasis manevras, o grėsmės šaltinis slypėjo kitur. Juk jeigu futliaras, nesukeldamas didesnės grėsmės, būtų pataikęs į galvą Gorbačiovui, ekscesas būtų pasiteisinęs. Andrejų Beliakovą apdovanojo vertinga dovana. Michailas Serge-jevičius, susižavėjęs savo gražbylyste, taip nieko ir nepastebėjo.
Amerikos prezidentai irgi mėgsta pasikalbėti su piliečiais, bet ten apsauga turi išankstinį tvarkaraštį: kur sustos, kiek bus, o mūsų prezidentas išlipdavo iš mašinos ten, kur užsimanydavo jo žmona. Įteigti, kad tai nei šis, nei tas, mums nepavykdavo: „Kur tai matyta, kad apsauga mokytų genseką?“ Susiklostydavo pasipiktinimą keliančios avarinės situacijos, žmonės imdavo stumdytis, susižeisdavo, kiek kartų mes tik per stebuklą išvengėme tragedijos, kai didžiulė minia galėdavo sutrypti ir suspausti senukus, moteris, vaikus, – Gorbačiovas rizikavo svetimomis gyvybėmis, jis žinojo, kad jį patį apsauga visada išgelbės. Pasižiūrėjęs į Gorbačiovo elgesį Jungtinėse valstijose, vienas amerikiečių apsaugos darbuotojas labai tiksliai pasakė: „Tai labai nerimti žaidimai!“
Poilsiaujant Kryme, leidau dviems aptarnavimo moterims nuvažiuoti į Jaltą, jos tą dieną nedirbo: sumanė parduotuvėje nusipirkti mokyklinių sąsiuvinių, nes jų Maskvoje nebūdavo įmanoma gauti. O genseko žmonai staiga prireikė laisvos nuo darbo moters. Sužinojusi, kad jas išleidau, ir dar į parduotuvę, ji išplūdo visą techninį personalą, iškvietė mane prie įėjimo, atsivedė vyrą, o aš ėmiau ramiai aiškinti, kad rūpinuosi žmonėmis. Michailas Sergejevičius plykstelėjo it degtukas, pradėjo šaukti, kad ne mano reikalas rūpintis žmonėmis, žmonėmis rūpinasi valstybė, o aš privalau mažiau savivaliauti!
Manėme, kad baigsis bloguoju, bet Raisa Maksimovna (visada viską spręsdavo ji) „išmintingai“ pasakė: „Pakeisi – tokie pat ateis“.
Pirmojo TSRS prezidento žmona vizitų metu mėgdavo persirenginėti keletą kartų per dieną. Atskridome į Taškentą susitikti su Afganistano lyderiu Nadžibula. Atvykus į vietą Raisa Maksimovna nutarė pasikeisti kostiumėlį, iškvietė mane: kur daiktai? O daiktai kelyje, vietiniai VAI darbuotojai nesusigaudė ir pristabdė automobilį su bagažu. Dar kartąjį manęs paklausė, netrukus ir vėl, o paskui išsikvietė mane jau dviese, pripumpavo ji savo vyrą kaip reikiant, jis vos tvardėsi: „Kodėl taip ilgai nebuvo daiktų? O kokį velnią tu čia darai?“ – „Aš rūpinuosi savo pareigomis“. – „Kokiam velniui tu man čia reikalingas, tu turėjai pristatyti daiktus!“
Jis taip šaukė, kad skambėjo visas koridorius. Staiga pajutau, kad jis man gali smogti, jo veidą išpylė raudonis: „Parskrisime į Maskvą – aš tave išvysiu!“ – „Aš pasiruošęs“.
Ypatingų rūpesčių mums sukeldavo prezidento žmonos santykiai su telekorespondentais. Ji reikalaudavo, kad jai būtų pristatytos peržiūrėti kasetės su įrašais, ir visada skubėdavo į programą „Vremia“, jog pamatytų save. Bet filmuoti ją buvo sudėtinga. Susitikimų, priėmimų metu stovi prie Michailo Sergejevičiaus ramiai, o kai tik atsuka kamerą į ją, tuoj pradeda kam nors įsakinėti, kilnoja skėtį, o paskui priekabiauja: „nevykusiai“ filmavo.
Kažkas išdrįso užuominomis pasakyti Gorbačiovui, kad galbūt nereikėtų taip dažnai imti žmonos į keliones, o jis šiurkščiai atrėžė: „Važiavo ir važiuos“.
Borisas Jelcinas savo knygoje „Išpažintis pagal duotą temą“ rašė: „Galbūt pareikšiu ginčytiną nuomonę, bet, galvoju, pertvarka nebūtų užstrigusi, netgi padarius visas tas klaidas taktikoje, kurios buvo padarytos, jeigu Gorbačiovas būtų pajėgęs atsisakyti specialiųjų gėrybių. Jeigu pats būtų atsisakęs nuo visiškai nereikalingų, bet įprastų ir malonių privilegijų. Jeigu nebūtų pradėjęs statydintis sau namo Lenino kalnuose, naujos vilos Pamaskvėje, perstatinėti dar vienos vilos Picundoje, o paskui mūryti naujos superšiuolaikiškos palei Forosą. Ir galiausiai su patosu kalbėti Liaudies deputatų suvažiavime, jog jis apskritai neturi asmeninės vilos. Kaip tai veidmainiškai skambėjo, nejaugi jis pats to nesuprato? Viskas galėjo būti kitaip, jeigu nebūtų prarastas žmonių pasitikėjimas, skelbiant šūkius ir kalbant apie visapusiškus pasikeitimus. O kai žmonės žino apie keliančią pasipiktinimą socialinę nelygybę ir mato, kad lyderis nieko nedaro, jog būtų panaikintas begėdiškas privilegijuotas aukštųjų partijos žmonių naudojimasis gėrybėmis, išgaruoja paskutinieji tikėjimo lašeliai.
Kodėl Gorbačiovas negalėjo to padaryti? Man regis, čia kaltos jo vidinės savybės. Jis mėgsta gyventi gražiai, prabangiai, komfortabiliai. Šiuo požiūriu jį smarkiai remia žmona. Ji, deja, nepastebi, kaip atidžiai ir priekabiai stebi ją milijonai tarybinių žmonių, ypač moterys. Ji nori būti matoma, jai norisi pastebimai dalyvauti šalies gyvenime. Tikriausiai sočioje, turtingoje, patenkintoje visuomenėje tatai būtų vertinama normaliai ir natūraliai, bet tik ne pas mus, bent jau ne dabar.
Tai irgi Gorbačiovo klaida, jis nejaučia žmonių reakcijos. Beje, kaip jis gali jausti, jeigu neturi tiesioginių ryšių su liaudimi. Jo susitikimai su darbo žmonėmis – maskaradas, ir nieko daugiau: keletas žmonių stovi, kalbasi su Gorbačiovu, o aplinkui ištisa grandinė apsaugos. O tuos žmones, patikrintus, vaizduojančius liaudį, specialiais autobusais atvežė... Ir visada tai monologas. Jam kažką sako, o ką, jis negirdi ir nenori girdėti, kalba kažką savo... Taip, vaizdas, nesmagus.
O ZIL'as žmonai? O Gorbačiovo iniciatyva pakelti atlyginimus Politbiuro nariams? Žmonės apie tai vis tiek sužino, nieko neįmanoma nuslėpti. Mano dukterys darbe gauna po gabalėlį muilo mėnesiui, vos ne vos užtenka. Kai žmona po dvi ar tris valandas per dieną vaikšto po parduotuves ir negali nupirkti paprasčiausių produktų, kad galėtų pamaitinti šeimą, netgi ji – rami, sugebanti valdytis, – pradeda nervintis, jaudintis, suirzta“.
Kraskova V. Kremliaus nuotakos. – K., 1997.– P. 341-364.
