Pirmojo TSRS prezidento žmona vizitų metu mėgdavo persirenginėti keletą kartų per dieną. Atskridome į Taškentą susitikti su Afganistano lyderiu Nadžibula. Atvykus į vietą Raisa Maksimovna nutarė pasikeisti kostiumėlį, iškvietė mane: kur daiktai? O daiktai kelyje, vietiniai VAI darbuotojai nesusigaudė ir pristabdė automobilį su bagažu. Dar kartąjį manęs paklausė, netrukus ir vėl, o paskui išsikvietė mane jau dviese, pripumpavo ji savo vyrą kaip reikiant, jis vos tvardėsi: „Kodėl taip ilgai nebuvo daiktų? O kokį velnią tu čia darai?“ – „Aš rūpinuosi savo pareigomis“. – „Kokiam velniui tu man čia reikalingas, tu turėjai pristatyti daiktus!“
Jis taip šaukė, kad skambėjo visas koridorius. Staiga pajutau, kad jis man gali smogti, jo veidą išpylė raudonis: „Parskrisime į Maskvą – aš tave išvysiu!“ – „Aš pasiruošęs“.
Ypatingų rūpesčių mums sukeldavo prezidento žmonos santykiai su telekorespondentais. Ji reikalaudavo, kad jai būtų pristatytos peržiūrėti kasetės su įrašais, ir visada skubėdavo į programą „Vremia“, jog pamatytų save. Bet filmuoti ją buvo sudėtinga. Susitikimų, priėmimų metu stovi prie Michailo Sergejevičiaus ramiai, o kai tik atsuka kamerą į ją, tuoj pradeda kam nors įsakinėti, kilnoja skėtį, o paskui priekabiauja: „nevykusiai“ filmavo.
Kažkas išdrįso užuominomis pasakyti Gorbačiovui, kad galbūt nereikėtų taip dažnai imti žmonos į keliones, o jis šiurkščiai atrėžė: „Važiavo ir važiuos“.
Borisas Jelcinas savo knygoje „Išpažintis pagal duotą temą“ rašė: „Galbūt pareikšiu ginčytiną nuomonę, bet, galvoju, pertvarka nebūtų užstrigusi, netgi padarius visas tas klaidas taktikoje, kurios buvo padarytos, jeigu Gorbačiovas būtų pajėgęs atsisakyti specialiųjų gėrybių. Jeigu pats būtų atsisakęs nuo visiškai nereikalingų, bet įprastų ir malonių privilegijų. Jeigu nebūtų pradėjęs statydintis sau namo Lenino kalnuose, naujos vilos Pamaskvėje, perstatinėti dar vienos vilos Picundoje, o paskui mūryti naujos superšiuolaikiškos palei Forosą. Ir galiausiai su patosu kalbėti Liaudies deputatų suvažiavime, jog jis apskritai neturi asmeninės vilos. Kaip tai veidmainiškai skambėjo, nejaugi jis pats to nesuprato? Viskas galėjo būti kitaip, jeigu nebūtų prarastas žmonių pasitikėjimas, skelbiant šūkius ir kalbant apie visapusiškus pasikeitimus. O kai žmonės žino apie keliančią pasipiktinimą socialinę nelygybę ir mato, kad lyderis nieko nedaro, jog būtų panaikintas begėdiškas privilegijuotas aukštųjų partijos žmonių naudojimasis gėrybėmis, išgaruoja paskutinieji tikėjimo lašeliai.
Kodėl Gorbačiovas negalėjo to padaryti? Man regis, čia kaltos jo vidinės savybės. Jis mėgsta gyventi gražiai, prabangiai, komfortabiliai. Šiuo požiūriu jį smarkiai remia žmona. Ji, deja, nepastebi, kaip atidžiai ir priekabiai stebi ją milijonai tarybinių žmonių, ypač moterys. Ji nori būti matoma, jai norisi pastebimai dalyvauti šalies gyvenime. Tikriausiai sočioje, turtingoje, patenkintoje visuomenėje tatai būtų vertinama normaliai ir natūraliai, bet tik ne pas mus, bent jau ne dabar.
