Beje, apie dukterį Iriną. Ji visus metus važinėjo vyro automobiliu, žiguliais, drėgnos asfalto spalvos „aštuntuku“. Tiesa, Anatolijus juos kelis kartus apdaužė. Tada gamykloje pagal specialų užsakymą darydavo naujus, bet lygiai tos pačios markės ir spalvos. Ir paskui Iriną, ir paskui Anatolijų visada, be jokių išimčių, sekdavo mašina, turinti „išoriškai juos stebėti“. Tai būdavo daroma taip stropiai, kad sutuoktiniai galėdavo nepastebėti, nors tikriausiai nujausdavo. Bet kuriuo paros metu Gorbačiovas galėdavo paklausti: „Kur Irina?“ – ir jis tuoj pat gaudavo išsamų atsakymą.
Jis viską žinojo ir apie Anatolijų, apie tai, kodėl šis vakarais, retkarčiais net kelias valandas prasėdėdavo garaže. Todėl Michailas ne kartą su juo aptarinėjo temą: „Blaivumas – gyvenimo norma“.
Dviejų šimtų kilometrų greičiu per valandą mes įlekiame į vilos teritoriją (Pamaskvė, Barvicho 4). Aplinkui retas miškas: reliktinės laivų statybai tinkamos pušys. Vila neaukšta, bet erdvi, su nedideliu baseinu, salė su židiniu, namų kino teatras, du miegamieji antrame aukšte, kabinetas ir svetainė. Yra dar ir nomenklatūrinis reliktas – bilijardinė. Ja Michailas apskritai nesinaudodavo. Jis apskritai nežaisdavo jokių žaidimų, bet kokį sportą ignoruodavo. Vienintelis dalykas, kurį jis iš tikrųjų mėgo, tai ramus plaukiojimas, lepinimasis baseine, ypač rytais, prieš darbą.
Namas buvo padalintas į dvi dalis. Vienoje pusėje gyveno Michailas ir Raisa, kitoje – šeimos nariai: Irina, Anatolijus, vaikaitės Ksiuša ir Nastenka. Retkarčiais atvažiuodavo Raisos mama ir sesuo. Ir – viskas. Nė vieno svečio, jokių triukšmingų „vakarotuvių“. Atsiskyrėlių gyvenimas.
Jeigu Michailas būdavo punktualus, tai Raisa – tipiška gaišlė. Kai užsienyje sutuoktiniai ruošdavosi eiti į oficialų priėmimą, Michailas amžinai laukdavo žmonos, kuri ilgai kankindavosi, nežinodama kuo apsirengti. Ji nepaprastai rūpindavosi ir jo išore. Sklinda gandai apie jos išlaidumą užsienyje. Užsienio kelionėse man teko būti prie Raisos tik epizodiškai ir nieko panašaus negaliu pasakyti. Pasakysiu dar daugiau – ji su savimi neturėjo ne tik „auksinės“ kreditinės kortelės, bet ir didesnio kiekio grynų pinigų. Ir tekdavo kaip nors suktis iš padėties. Raisa pasirinko nelabai protingą būdą – naudodamasi dėmesiu, kuris atsirasdavo natūraliai arba buvo kuriamas dirbtinai, ji išsirinkdavo parduotuvėlę ir užsukdavo „pasižvalgyti“.
Madride – tai buvo vos ne paskutinė jų, kaip valstybės galvos ir „pirmosios ledi“, kelionė – Raisai į akį krito parfumerijos parduotuvė. Ji užėjo į vidų ir, kaip buvo parašyta aukštuomenės kronikoje, „pareiškė susižavėjimą“ brangiais kvepalais. Pagal kelių metų praktiką ji, matyt, tikėjosi, kad šeimininkas įteiks patikusį flakoną kaip dovaną.Bet šį kartą neišdegė.
Tada suglumusi Raisa atsigręžė į protokolo viršininką Vladimirą Ševčenką. Jis – finansų saugotojas vizitų metu. Ševčenka, žinoma, negalėjo atsakyti Raisai.
Kita užsieninė Raisos tradicija visiškai nekalta: kavinės aplankymas. Iš anksto sudarytoje programoje būtinai figūruodavo „pasivaikščiojimas po miestą“, kur pusvalandis buvo skiriamas „kavos puodeliui“ kokioje nors „užeigėlėje“ senovinėje aikštėje“.
