Visi prisimena: kai Tarybų Sąjungoje įsiplieskė nacionaliniai karai, Gorbačiovas Švedijoje gavo Nobelio taikos premiją. Jis sakė kalbą, salė buvo pilna. Staiga iš salės pakilo moteris su gėlių puokšte ir patraukė prie scenos. Nė vienas iš švedų apsaugos darbuotojų jos nesustabdė. Ji netrukdomai pasiekė pirmąją eilę. Čia ją sulaikė mūsų apsaugos darbuotojas: kur ir ko einate? Ji: noriu įteikti Gorbačiovui gėlių. Jis: palaukite, kol Michailas Sergejevičius baigs kalbėti. Supratusi, kad jos nepraleis, moteris ėmė garsiai burnoti ir siųsti prakeiksmus Gorbačiovui, iš salės jai pritarė balsas, gensekas nutilo, auditorija sunerimo. Tiktai tada švedų apsauga susigriebė ir abu išvedė iš salės. Pasirodo, tai buvo Afganistano gyventojai, o akcija iš anksto suplanuota. Geriausiu atveju moteris būtų sviedusi gėles į veidą, o gėlėse galėjo būti dievai žino kas.
Atvykęs viešnagėn į Kijevą, prezidentas kaip paprastai, tiesą sakant, Raisos Maksimovnos papročiu, nutarė pasirodyti liaudžiai: netikėtai liepė sustabdyti automobilį ir išlipo pilnoje žmonių aikštėje. Apsauga išsidėstė kovine tvarka. Netikėtai kažkur iš minios prezidento pusėn buvo sviestas futliaras. Apsaugos karininkas Beliakovas pagriebė jį ore, prispaudė prie pilvo, uždengė savo kūnu ir puolė į šalį nuo Gorbačiovo. Jis galvojo, kad lagaminėlyje sprogmuo. Laimė, futliaras nesprogo. To, kuris sviedė dėžutę, taip ir nesurado. Galbūt tai buvo atitraukiamasis manevras, o grėsmės šaltinis slypėjo kitur. Juk jeigu futliaras, nesukeldamas didesnės grėsmės, būtų pataikęs į galvą Gorbačiovui, ekscesas būtų pasiteisinęs. Andrejų Beliakovą apdovanojo vertinga dovana. Michailas Serge-jevičius, susižavėjęs savo gražbylyste, taip nieko ir nepastebėjo.
Amerikos prezidentai irgi mėgsta pasikalbėti su piliečiais, bet ten apsauga turi išankstinį tvarkaraštį: kur sustos, kiek bus, o mūsų prezidentas išlipdavo iš mašinos ten, kur užsimanydavo jo žmona. Įteigti, kad tai nei šis, nei tas, mums nepavykdavo: „Kur tai matyta, kad apsauga mokytų genseką?“ Susiklostydavo pasipiktinimą keliančios avarinės situacijos, žmonės imdavo stumdytis, susižeisdavo, kiek kartų mes tik per stebuklą išvengėme tragedijos, kai didžiulė minia galėdavo sutrypti ir suspausti senukus, moteris, vaikus, – Gorbačiovas rizikavo svetimomis gyvybėmis, jis žinojo, kad jį patį apsauga visada išgelbės. Pasižiūrėjęs į Gorbačiovo elgesį Jungtinėse valstijose, vienas amerikiečių apsaugos darbuotojas labai tiksliai pasakė: „Tai labai nerimti žaidimai!“
Poilsiaujant Kryme, leidau dviems aptarnavimo moterims nuvažiuoti į Jaltą, jos tą dieną nedirbo: sumanė parduotuvėje nusipirkti mokyklinių sąsiuvinių, nes jų Maskvoje nebūdavo įmanoma gauti. O genseko žmonai staiga prireikė laisvos nuo darbo moters. Sužinojusi, kad jas išleidau, ir dar į parduotuvę, ji išplūdo visą techninį personalą, iškvietė mane prie įėjimo, atsivedė vyrą, o aš ėmiau ramiai aiškinti, kad rūpinuosi žmonėmis. Michailas Sergejevičius plykstelėjo it degtukas, pradėjo šaukti, kad ne mano reikalas rūpintis žmonėmis, žmonėmis rūpinasi valstybė, o aš privalau mažiau savivaliauti!
Manėme, kad baigsis bloguoju, bet Raisa Maksimovna (visada viską spręsdavo ji) „išmintingai“ pasakė: „Pakeisi – tokie pat ateis“.
