LDK XVI a.-XVII a. vid.

1558-1583 metų rusų valstybės karas su Livonija, o nuo 1561 m. – su LDK, Lenkija bei Švedija. Rusija siekė užimti Livoniją ir gauti uostus Baltijos jūroje. 1561 m. visą šiaurinę Estiją užvaldė Švedija, likusi Livonija autonomijos teisėmis buvo prijungta prie LDK. Netrukus Livonijos ordinas buvo likviduotas. Po Livonijos žlugimo, antrajame karo etape (1561-1583), Rusija dėl Livonijos kariavo su LDK ir Švedija. Po 1569 m. Liublino unijos prie LDK kovų prisijungė ir Lenkijos karalystė. 1582 m. Rusija su Lenkijos ir Lietuvos valstybe sudarė Jam Zapolskio paliaubas. Livonija buvo perdalinta: jos didžioji dalis – Uždauguvis su Ryga, pietinė Estija su Tartu ir Pernu – atiteko Respublikai. Respublikos vasale tapo pasaulietinė Kuršo kunigaikštystė. Ji buvo atiduota valdyti paskutiniajam Livonijos magistrui Gotardui Ketleriui ir jo įpėdiniams. Švedijai atiteko šiaurinė Estija su Talinu ir Narva bei Hyjumos sala, Danijai – Saaremos sala, Aizputės ir Piltenės sritys Kurše.

Daugiau – žodyne.

LDK teisynas, pasirodęs 1529, kurio rengimui vadovavo kancleris Albertas Goštautas. Susidėjo iš 13 skyrių (240 straipsnių) ir apėmė valstybinės, baudžiamosios, civilinės ir kitų teisės šakų normas. Teisiškai įformino LDK valstybinę ir visuomeninę santvarką, privilegijuotą feodalų padėtį ir valstiečių išnaudojimą.

---

XVI a.-XVII a. pr. LDK žemės reforma. Pradėta vykdyti Lietuvos didžiojo kunigaikščio žemėse. Vėliau reformą savo žemėse vykdė LDK didikai, Katalikų Bažnyčia. Svarbiausias reformos tikslas – sutvarkyti ūkį ir padidinti iždo pajamas. Reforma vykdyta keliomis kryptimis: 1) žemė išmatuota valakais (1 valakas – 21,36 ha), 2) nustatytas žemės kadastras (žemė suskirstyta į gerą, vidutinę, prastą ir labai prastą), 3) pakeista kaimo struktūra (atsiranda gatviniai kaimai), 4) įvesta rėžių sistema ir trilaukė sėjomaina, 5) atskirtos bajorų žemės, įsiterpusios į didžiojo kunigaikščio žemes. Reforma palietė ir LDK miestus. Reformos rezultatai: įsigalėjo trilaukė sėjomaina, padidėjo žemės ūkio pajamingumas (nuo 20 tūkst. kapų lietuviškų grašių prieš reformą iki 82 tūkst. kapų lietuviškų grašių 1588), panaikinta valstiečių žemėvalda. Žemės ūkio pertvarkymai gyvavo iki 1861.

pakeitė I Lietuvos statutą. Apimtimi ir kodifikacija gerokai jį pralenkė. Įtvirtino XVI a. vidurio LDK reformas: administracinį-teritorinį valstybės suskirstymą į apskritis, bajorų renkamus apskrities žemės, pilies ir pakamario teismus, bajorų dalyvavimą apskričių seimeliuose ir LDK seime.

1569 metų sutartis tarp LDK ir Lenkijos. LDK susijungė su Lenkija į federacinę Lenkijos ir Lietuvos valstybę – Abiejų Tautų Respubliką. Unijos aktas skelbė, kad Lenkijos karalystė ir LDK sudaro vieną Respubliką (Žečpospolitą) su vienu valdovu, bendru Seimu ir bendra užsienio politika. Valstybės valdovas turėjo būti tituluojamas Lenkijos karaliumi ir Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu, renkamas Lenkijoje bendro Lenkijos ir LDK bajorų seime ir vainikuojamas Krokuvoje. Lietuvos didžiojo kunigaikščio atskiras rinkimas ir inauguracijos ceremonija Vilniuje panaikinama. LDK įstatymai, draudžiantys Lenkijos piliečiams įgyti dvarų LDK, panaikinami. Unija įgalino Lenkijos ir Lietuvos valstybę laimėti Livonijos karą. Valstybė buvo oficialiai skirstoma į vadinamąją Karūną (Lenkiją) ir LDK. LDK buvo atskiras autonominis politinis vienetas, turintis pavadinimą, herbą, teritoriją, valdymo aparatą, iždą, įstatymus, teismus, kariuomenę. Lenkijos ir Lietuvos valstybės seime LDK atstovai LDK reikalus svarstė ir įstatymų projektus parengdavo savo atskiruose posėdžiuose. Kai kurie įstatymai (konstitucijos) būdavo priimami atskirai Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei. Lenkijos bajorai negalėjo gauti valstybinių tarnybų LDK, nes to neleido Lietuvos Statutas. Nesuvienodinti ir abiejų valstybių pinigai. Vis dėlto po Liublino unijos LDK valstybingumas ir savarankiškumas ėmė nykti. Smuko politinė ir ekonominė padėtis, LDK reikšmė bendroje valstybėje buvo gerokai menkesnė, valstybės politiniam gyvenimui ėmė vadovauti Lenkijos feodalai. Unija sudarė palankias sąlygas lenkų šlėktų diktatūrai stiprėti, jų ekspansijai į lietuvių žemes. Sustiprėjo lenkų kalbos ir kultūros skverbimasis į LDK, jos bajorų, miestiečių lenkėjimas.

Daugiau – žodyne.

---

trečioji LDK teisyno laida. Patvirtintas Zigmanto Vazos. 1588 metais išspausdintas LDK kanceliarine slavų kalba Vilniuje. Trečiasis statutas skelbė Lietuvą atskira valstybe su teritorija ir sienomis. Jis pripažino sostinę Vilnių, atskirą nuo Lenkijos administraciją, atskirą monarcho titulą ir didžiojo kunigaikščio priesaiką Lietuvai. Statutas draudė karaliui Lietuvoje dalinti žemes ir tarnybas užsieniečiams – tuo jis prieštaravo Liublino unijai, leidusiai ir lenkams, ir lietuviams įsigyti žemių ir tarnybų visoje jungtinėje Lenkijos ir Lietuvos valstybėje. Neliko ir ponų tarybos. Jos nariai tapo visos valstybės senatoriais. Lietuvai buvo numatyta atskira nuo Lenkijos centro ir vietos valdžia, atskiri įstatymai, kurių turėjo laikytis visi Lietuvos didžiojoje kunigaikštystėje gyvenę piliečiai. Buvo suformuluota politinė Lietuvos autonomija federacinėje Lenkijos ir Lietuvos valstybėje. Šios valstybės priešakyje buvo monarchas, bajorų visuotinai pripažintas seime. Statuto sudarytoją Leoną Sapiegą lietuviai vadino Lietuvos Saliamonu, o lenkai nepatenkinti visaip bandė statuto redakciją pakeisti, tačiau nesėkmingai. Statutas ilgai veikė (net iki 1840) kaip Lietuvos konstitucija, saugodamas lietuvių teises.

Daugiau – žodyne.

---

(Kirchholmo mūšis; 1605 09 27) LDK ir Švedijos kariuomenių mūšis, įvykęs ties Salaspiliu (Kirchholmu, 13 km į pietus nuo Rygos) per 1600-1629 Lenkijos ir Lietuvos valstybės karą su Švedija. LDK kariuomenei (apie 4000 žmonių, vadas Jonas Karolis Chodkevičius) priartėjus, švedai (apie 14 tūkst. žmonių, vadas karalius Karolis IX) nutraukė Rygos apgultį, buvo įvilioti į nepatogias pozicijas ir sumušti. Šiame mūšyje pasiekta viena iš žymiausių pergalių karuose su švedais, ji tapo žinoma visoje Europoje. Tačiau lemiamos įtakos karui mūšis nepadarė.

---

(sutr. ATR), 1569-1795 egzistavusi federacinė Lietuvos ir Lenkijos valstybė. Sudaryta po 1569 Liublino unijos. Turėjo bendrą seimo renkamą valdovą, kuris buvo tituluojamas Lenkijos karaliumi ir Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu, bendrą seimą, bendrą užsienio politiką. Galutinai žlugo po trečiojo Respublikos padalijimo 1795 metais. Buvusias Lietuvos ir Lenkijos valstybės žemes pasidalino Rusija, Prūsija ir Austrija.

XVI a. II pusės-XIX a. LDK žemės ploto vienetas. Visoje LDK paplito XVII a. I pusėje. Dydis – 21,38 ha. Oficialiai matuoti žemę valakais nustota panaikinus baudžiavą (1861), bet buityje naudotas iki Pirmojo pasaulinio karo.

XVI a.-XVII a. pr. LDK žemės reforma. Pagrindinis reformos įstatymas Žygimanto Augusto paskelbtas 1557. Pirmiausia reforma pradėta Lietuvos didžiojo kunigaikščio žemėse. Vėliau ją savo žemėse vykdė LDK didikai, Katalikų Bažnyčia. Svarbiausias reformos tikslas – sutvarkyti ūkį ir padidinti iždo pajamas. Reforma vykdyta keliomis kryptimis: 1) žemė išmatuota valakais (1 valakas – 21,36 ha), 2) nustatytas žemės kadastras (žemė suskirstyta į gerą, vidutinę, prastą ir labai prastą), 3) pakeista kaimo struktūra (atsiranda gatviniai kaimai), 4) įvesta rėžių sistema ir trilaukė sėjomaina, 5) atskirtos bajorų žemės, įsiterpusios į didžiojo kunigaikščio žemes. Reforma palietė ir LDK miestus. Įvykdžius reformą įsigalėjo trilaukė sėjomaina, padidėjo žemės ūkio pajamos (nuo 20 tūkst. kapų lietuviškų grašių prieš reformą iki 82 tūkst. kapų lietuviškų grašių 1588), panaikinta valstiečių žemėvalda. Žemės ūkio pertvarkymai gyvavo iki 1861.

LDK teisės kodeksas. Buvo 3 L: I įsigaliojo 1529 (baigtas rengti, vadovaujant LDK kancleriui A. Goštautui), II – 1566, III – 1588 (rengė LDK vicekancleris L. Sapiega). Lietuvoje galiojo iki 1840. Visi L parašyti kanceliarine slavų kalba. Pirmąjį L sudarė 238 straipsniai suskirstyti į 13 skyrių, apimančių valstybės, civilinę, baudžiamąją teisės šakas. L pagrindiniai šaltiniai buvo paprotinė teisė, didžiųjų kunigaikščių privilegijos, teismų sprendimai, Kazimiero teisynas, romėnų teisė ir kt. Tai buvo pirmasis taip kodifikuotas kodeksas visoje Europoje; kitose šalyse buvo vadovaujamasi privačių asmenų sudarytais teisynais. III L sudarė 14 skyrių, 488 straipsniai.

Daugiau – žodyne: pirmasis LS, antrasis LS, trečiasis LS, Vikipedijoje.

LDK (nuo XV a.), Lenkijos-Lietuvos (1569-1795) parlamentas. Bendruosius Lenkijos-Lietuvos S šaukė karalius, tarpuvaldžių metu Gnezno arkivyskupas. Dažniausiai S rinkdavosi Varšuvoje, karūnaciniai S – Krokuvoje. S sudarė: valdovas, Senatas ir Atstovų rūmai.

Daugiau – žodyne.

1569-1795 m. Respublikos valdovo taryba – Aukštieji seimo rūmai. Sudarytas po Liublino unijos (1569) iš buvusių Lenkijos senatorių ir LDK Ponų tarybos narių, vadinamų taip pat senatoriais. Senatoriai – aukščiausi valstybės pareigūnai – buvo skiriami valdovo iš didikų iki gyvos galvos. LDK senatoriais buvo visi vaivados, vyskupai, kaštelionai, dalis ministrų, nuo 1775 m. – visi ministrai (didysis ir rūmų maršalkos, didysis ir lauko etmonai, kancleris, pakancleris, didysis ir rūmų iždininkai), Žemaitijos seniūnas.

Daugiau – žodyne.

LDK vietos valdžios organas. Atsirado XVI a. vid. S veikloje dalyvavo visi toje apskrityje gyvenantys bajorai ir joje žemės turintys valstybės ir apskrities pareigūnai. Rinko atstovus į Seimą, teisėjus ir kitus pareigūnus, sprendė vietos bajorų reikalus.

(iš lot. – laisvė drausti, draudžiu), Lenkijos ir Lietuvos valstybės seimo nario teisė uždrausti ir panaikinti bet kokį nutarimą. Nutarimą galima buvo priimti tik vienbalsiai. Pirmą kartą panaudota 1652 metais. Dalis bajorų šią teisę laikė demokratijos dalyku. Tačiau ji didino didikų įtaką seimuose ir seimeliuose, palengvino galimybes užsienio valstybėms kištis į Respublikos vidaus reikalus. 1652-1733 m. 26 seimai išsiskirstė nieko nenutarę, o iš jų 13 buvo nutraukti atskirų atstovų. Dauguma seimų ardytojų buvo paperkami. Dažnai nutraukiami seimai nebegalėjo spręsti svarbių valstybės problemų. Respublikoje pamažu įsivyravo anarchija. 1768 m. seimų reforma kiek sumažino teisės galią. Ji nebegaliojo sprendžiant ekonominius klausimus. Visiškai „liberum veto“ panaikino 1791 05 03 konstitucija.

Švedijos ir Respublikos 6 metų taikos sutartis. Pasirašyta 1629 09 26 Altmarke (dab. Stari Targas, Lenkija). Šia sutartimi Švedija išlaikė užkariautas Livonijos teritorijas (su Ryga) ir kai kuriuos Prūsijos miestus (tarp jų Klaipėdą). Lenkija neteko teisės Dancige statyti ir turėti karo laivyną.

(Kėdainių unija), LDK didikų ir dalies bajorų 1655 spalio 20 Kėdainiuose pasirašyta sutartis su Švedijos atstovais. Sudaryta per ATR-Švedijos ir ATR-Rusijos (1654-1667) karus. Buvo nutraukiama LDK ir Lenkijos unija, išsižadama pavaldumo Jonui Kazimierui, skelbiama, kad sudaroma LDK ir Švedijos unija. Karolis Gustavas paskelbtas LDK didžiuoju kunigaikščiu. Buvo paliekama LDK santvarka, bajorų luominės ir religinės teisės, bet naujojoje unijoje buvo akivaizdus LDK pavaldumas naujajam partneriui. Per 1656 m. pavasario lietuvių sukilimą prieš švedus ir juos išvijus unija buvo nutraukta.

(gr. katechesis – pamokymas), glaustas krikščionių tikybos pagrindų išdėstymas; knyga, kurioje glaustai išdėstyti krikščionių tikybos pagrindai.

(lot. – postilla, iš postilla (verba) – po tų žodžių), pamokslų rinkinys Biblijos temomis. Ypač buvo paplitęs reformacijos laikotarpiu. 1591 m. Karaliaučiuje išleista J. Bretkūno „Postilė“ – pirmasis spausdintas lietuviškų pamokslų rinkinys.

(it. barocco – keistas, įmantrus), XVI a. pab.-XVIII a. vid. dailės ir architektūros stilius Europoje bei lot. Amerikos šalyse. Pradėjo formuotis Italijoje po Tridento susirinkimo (1563), pareiškusio siekį meną panaudoti katalikybės propagandai. Statinių ansambliuose vienijamos architektūros, skulptūros, tapybos išraiškos priemonės, laikomasi menų sintezės principo. Įvairiomis priemonėmis siekiama sukurti begalinės interjero erdvės iliuziją. Nuosekliausiai B tapyba pasireiškė Flandrijoje (P. P. Rubensas), architektūra – Vokietijoje ir Austrijoje. Prancūzijoje – B atmaina – Liudviko XIV stilius, Anglijoje – vadinamasis karalienės Onos stilius.

(1520-1572), paskutinis Lietuvos didysis kunigaikštis iš Gediminaičių dinastijos (1529-1572) ir Lenkijos karalius (1548-1572). Žygimanto Senojo ir Bonos Sforcos sūnus. Žygimantui Augustui valdant, silpnėjo didžiojo kunigaikščio valdžia. 1547 m. pradėjo Valakų reformą. 1566 m. patvirtino II Lietuvos Statutą, ginantį bajorų interesus. Iš pradžių priešinosi unijai su Lenkija, tikėdamasis įpėdiniams palikti LDK sostą. Prieš motinos ir lenkų didikų valią 1547 m. vedė Barborą Radvilaitę. Didėjant bajorų galiai, plečiantis Livonijos karui (1558-1583), Žygimantas ėmė siekti unijos. Pačią uniją patvirtino kaip lygiateisę abiejų valstybių federaciją. 1561 m. Livonijos ordino magistras ir Rygos arkivyskupas pasidavė Žygimantui Augustui. 1561-1562 m. Ordinas buvo likviduotas, daug jo žemių prijungtos prie LDK. Žygimantui Augustui valdant Lietuvoje ir Lenkijoje labiau negu kitu metu išsiplėtė reformacijos judėjimas. Žygimantas tik į valdymo pabaigą ėmė remti katalikus ir netrukdė jiems kovoti su reformacija.

(1512-1584), LDK valstybės, karo ir reformacijos veikėjas, LDK didysis etmonas, kancleris ir Vilniaus vaivada, vienas žymiausių LDK kariuomenės vadų per Livonijos karą (1558-1583). 1564 m. perėjo į kalvinizmą. Globojo evangelikus reformatus. Biržuose įsteigė aukštesniąją reformatų mokyklą. Radvila Rudasis buvo vienas iš LDK delegacijos Liublino seime vadovų, gynė LDK savarankiškumą, nepasirašė Liublino unijos akto.

(apie 1525-1579 08 04 Vilniuje), LDK valstybės ir visuomenės veikėjas, žemaičių bei Kauno seniūnas, Lietuvos didysis maršalka, Vilniaus kaštelionas, Livonijos valdytojas. Stengėsi išlaikyti LDK sudėtyje rusų žemes. Seime, sudariusiame 1569 Liublino uniją, vadovavo LDK delegacijai, gynė LDK valstybingumą ir teisinę lygybę su Lenkija; reikalavo grąžinti atiduotas Lenkijai Podolę ir Volynę.

(mirė 1539), Polocko, Trakų vaivada. 1552 tapo Vilniaus vaivada ir LDK kancleriu. Tvirtino LDK savarankiškumą, stengėsi padaryti ją kuo mažiau priklausomą nuo Lenkijos. Prisidėjo prie I Lietuvos Statuto (1529) parengimo. Jo iniciatyva į ši dokumentą įtraukti draudimai svetimšaliams įsigyti Lietuvoje turtų ir užimti tarnybas. Jo pastangomis mažametis Žygimantas Augustas 1529 buvo paskelbtas didžiuoju Lietuvos kunigaikščiu. Taip A. Goštautas siekė pabrėžti Lietuvos atskirumą nuo Lenkijos.

(1533-1586), Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis (nuo 1576), 1571-1576 Vengrijai priklausomos Transilvanijos vaivada. Lenkijoje ir LDK įsteigė aukščiausias apeliacines bajorų instancijas – vyriausiuosius tribunolus. 1579 04 01 B davė privilegiją perorganizuoti Vilniaus jėzuitų kolegiją į akademiją ir universitetą. Užsienio politikoje labiausiai stengėsi prie Respublikos prijungti Livoniją. Sėkmingai užbaigė Livonijos karą (1558-1583). Pagal 1582 Jam Zapolskio paliaubas Rusija paliko Respublikai Uždauguvį, o ši Rusijai – 1580 užimtas sritis.

(apie 1510-1545), lietuvių kultūros veikėjas. Teisės daktaras. 1538 Vilniuje įsteigė pirmąją aukštesniąją mokyklą ir iki 1542 jai vadovavo. Persekiojamas už reformacijos idėjų skelbimą, išvyko į Karaliaučių. Buvo kunigaikščio Albrechto Branderburgiečio patarėjas, aukštesniosios mokyklos (partikuliaro) vedėjas. 1544 įsteigus Karaliaučiaus universitetą, tapo graikų ir hebrajų kalbų profesoriumi. Turėjo turtingą biblioteką. Karalienei Bonai adresuotame „Tikėjimo išpažinime“ išdėstė konfesines ir patriotines pažiūras. Vienas iš pirmųjų išvertė į lietuvių kalbą giesmių, psalmių. K veikla formavo prielaidas pirmosios lietuviškos knygos pasirodymui.

(apie 1510-1563), pirmosios lietuviškos knygos autorius. 1539-1542 dėstė A. Kulviečio įsteigtoje Vilniaus aukštesniojoje evangelikų mokykloje, buvo persekiojamas už dalyvavimą reformacijos judėjime. Kunigaikščio Albrechto Branderburgiečio kviečiamas 1546 atvyko į Karaliaučių, čia baigė universitetą ir įgijo bakalauro laipsnį. 1549 paskirtas Ragainės kunigu, o 1554 – arkidiakonu. 1547 parengė ir gotiškais rašmenimis atspausdino pirmąją lietuvišką knygą „Katekizmusa prasti žadei“. Eiliuotoji jo prakalba – pirmasis originalus lietuviškas eilėraštis. M dar parengė ir išleido: „Giesmų Šv. Ambraziejaus“ (1549); „Forma krikštymo“ (1559); „Parafrazės“ (1589); taip pat parengė dviejų dalių „Giesmes krikščioniškas“, kurias 1566-1570 išleido B. Vilentas.

(tarp 1527 ir 1538-1613), lietuvių raštijos pradininkas. Kunigavo Krakėse, vėliau gavo kanaunininko vietą Varniuose,  administravo Žemaičių vyskupiją. 1595 Iš lenkų kalbos išvertė J. Ledesmos katekizmą („Katechizmas, arba Mokslas, kiekvienam krikščioniui privalus“) 1599 – mažąją J. Vujeko postilę („Postila katolicka“). „Katechizmas“ – pirmoji lietuviška knyga, išleista Didžiojoje Lietuvoje. Originalioje postilės prakalboje, parašytoje lenkiškai, autorius aukštino gimtąją kalbą, reiškė pageidavimą, kad lietuvių kalba taptų viešosios vartosenos ir rašto kalba.

(1560-1621), LDK valstybės ir karo veikėjas. 1599-1616 Žemaitijos seniūnas, nuo 1605 LDK didysis etmonas, nuo 1616 ir Vilniaus vaivada. Pasižymėjo XVII a. pr. LDK – Švedijos kare (žymiausia pergalė Salaspilio mūšyje). 1621 su 70 tūkst. karių ties Chotinu (Dnestro dešiniajame krante) sėkmingai atrėmė Turkijos kariuomenės (apie 220 000 karių) puolimą. Buvo vienas iš žymiausių to meto Europos karvedžių, laimėdavęs kovą taktiniais manevrais, staigumu, griežta drausme. Kretingoje įkurdino bernardinus, Kražiuose įsteigė jėzuitų kolegiją, Skuode – mokyklą.

(prieš 1490-prieš 1541), knygų spausdinimo Lietuvoje pradininkas, švietėjas. XVI a. 3 deš. pradžioje Vilniuje įkūrė pirmąją spaustuvę LDK. Joje 1522 išspausdino „Mažąją kelionių knygelę“, 1525 – „Apaštalą“. Leidiniams parašė pratarmes, pastabas. P. Skorinos raštų kalboje bažnytinė slavų kalbos tradicija derinta su besiformuojančios baltarusių šnekamosios kalbos elementais. Todėl laikomas senosios baltarusių literatūros kūrėju.

(apie 1547-1593), istorikas ir poetas. Tarnavo LDK kariuomenėje algininku, rinko ir tyrė Lietuvos istorijos šaltinius. Gyveno Slucke, Varniuose. Jį rėmė kunigaikštis Jurgis Olelkaitis, žemaičių vyskupas Merkelis Giedraitis. Parašė pirmąją spausdintą Lietuvos istoriją – „Lenkijos, Lietuvos, Žemaičių ir visos Rusios kroniką“ (lenkų k.), išleistą 1582 m. Karaliaučiuje. Įvykiai dėstomi iki 1581 metų. Istorinių šaltinių traktavimu ir medžiagos dėstymu M. Strijkovskio veikalas panašus į viduramžių istoriografų darbus, bet turi ir renesanso kultūros bruožų. Istorinį procesą nagrinėjo ir aiškino ne religiniu, o valstybiniu požiūriu, gynė LDK politinį savarankiškumą, smerkė kryžiuočių agresiją. „Kronika“ yra vertingas lietuvių mitologijos, etnografijos ir tautosakos šaltinis. „Kronika“ naudojosi ir vėlesni Lietuvos istorikai.

(1609-1677), istorikas. 1654-1655 m. buvo Vilniaus universiteto rektorius. 1650-1669 m. lotynų kalba išleido pirmąją spausdintą „Lietuvos istoriją“ nuo seniausių laikų iki Žygimanto Augusto mirties (1572 m.). Svarbiausias veikalo šaltinis – Motiejaus Strijkovskio „Kronika“. Ją papildė žiniomis iš Petro Dusburgo kronikos bei Radvilų archyvo Nesvyžiuje metraščių išrašais. Jis rašė bajoriškos valstybės politinę istoriją, ją periodizavo pagal valdovus. Kritikavo lenkų pastangas įsigalėti LDK priklausomose Ukrainos žemėse, smerkė kryžiuočių agresiją. Patriotiškai aukštino Lietuvos didžiuosius kunigaikščius, pabrėžė Lietuvos svarbą Lenkijos istorijoje.

(apie 1600-po 1651), artilerijos inžinierius. Studijavo Vilniaus universitete. Tarnavo LDK kariuomenėje, gilino žinias Olandijoje, kur 1650 m. išleido pirmąją veikalo „Didysis artilerijos menas“ dalį, kurią sudarė 5 knygos. Šioje dalyje aiškintas pabūklų kalibras, konstrukcija, taikymo metodai, artilerijoje naudojamų medžiagų gamybos technologija. Trečiojoje pirmosios dalies knygoje „Apie raketas“ aiškinama kietojo kuro raketų konstrukcija, jų kuras, gamyba, paleidimo įrenginiai. S pirmas nustatė raketos aukščio ir jos reaktyvinės tūtos pločio santykį, iškėlė daugiapakopės raketos ir raketinės artilerijos idėją, pateikė daugiapakopės raketos brėžinius, nustatė, kad raketą galimą stabilizuoti sparneliais. Antroji veikalo dalis nebuvo išleista. S, rašydamas apie karo priemones, nepropagavo karo, vadino jį didžiausia žmonijos nelaime. Veikalas išverstas į kitas Europos kalbas.

(1595-1640), poetas, rašė lotynų kalba. 1627-1635 m. Vilniaus universiteto profesorius, teologijos daktaras. Nuo 1635 m. karaliaus Vladislovo Vazos dvaro pamokslininkas. Sekdamas antikos poetų (ypač Horacijaus) kūrinių forma, parašė odžių, epodžių ir epigramų. Jo „Lyrikos knygos“ susilaukė daugiau kaip 50 leidimų. Antverpene, garsiojoje Planteno ir Moreto leidykloje, išėjusios knygos antraštinį puslapį puošė graviūra, sukurta pagal P. Rubenso piešinį. Platų poeto pripažinimą rodo ir tai, kad Oksforde vietoj Horacijaus buvo nagrinėjami M. K. Sarbievijaus darbai, o popiežius Urbonas VIII už poeziją iškilmingai vainikavo jį laurų vainiku. Poetas domėjosi poezijos teorija, stengėsi nustatyti estetikos principus. Savo teorines pažiūras jis išdėstė „Apie aštrųjį ir šmaikštųjį stilių … arba Seneka ir Marcialis“ ir „Apie tobuląją poeziją … arba Vergilijus ir Homeras“.