Vilniaus universitetas

seniausia veikianti ir svarbiausia Lietuvos aukštoji mokykla. Įkurtas 1579.

Jos įsteigimas susijęs su XVI a. LDK visuomeninio ir kultūrinio gyvenimo suintensyvėjimu, reformacijos ir kontrreformacijos kova. 1570 m. Vilniuje kolegiją įsteigė jėzuitai, Vilniaus vyskupo Valerijono Protasevičiaus kvietimu atvykę į Lietuvą kovoti su reformacija. Vilniaus universiteto įkūrimas patvirtintas dviem aktais: 1579 m. balandžio 1 d. karaliaus Stepono Batoro privilegija ir spalio 29 d. popiežiaus Grigaliaus XIII bule. Mokslo lygiu universitetas prilygo daugeliui Europos universitetų. Jame dėstyta lotynų kalba. Universitetas turėjo spaustuvę. Profesorius Albertas Vijūkas-Kojelavičius parašė pirmąją „Lietuvos istoriją“. XVII a. viduryje nugalėjus kontrreformacijai ir kraštą nusiaubus karams, mokslo lygis universitete smuko. 1773 m. panaikinus jėzuitų ordiną, universitetas perėjo Edukacinės komisijos žinion ir buvo pavadintas LDK vyriausiąja mokykla. 1795 m. Lietuvą prijungus prie Rusijos LDK vyriausioji mokykla buvo pavadinta Vilniaus vyriausiąja mokykla, o 1803 m. – Vilniaus imperatoriškuoju universitetu. XIX a. pradžioje universitete ėmė reikštis masonų, nelegalios anticarinės Filomatų ir Filaretų draugijos. 1831 m. sukilime dalyvavo apie 400 universiteto studentų ir profesorių. 1832 m. universitetas caro Nikolajaus I dekretu buvo uždarytas. 1919 m. universitetas Lenkijos vyriausybės atkurtas ir pavadintas Stepono Batoro universitetu. Grąžinus Lietuvai Vilniaus kraštą, 1939 m. pertvarkytas į lietuvišką universitetą. 1943 m. okupacinės nacių valdžios universitetas buvo uždarytas. Atkurtas tik 1944 m. ir pavadintas Vilniaus valstybiniu universitetu. Nuo 1955 m. pervadintas į Vilniaus valstybinį Vinco Kapsuko universitetą. Dabar vėl vadinasi Vilniaus universitetu.