(lot. senatus iš senex – senis):
1. sen. Romos valdžios institucija. Karalių laikais veikė patariamoji karalių taryba, susidedanti pradžioje iš 100, vėliau iš 300 žmonių, patricijų šeimų galvų. Respublikos laikais Senatas šalia tautos susirinkimų tapo pagrindine valstybės valdymo institucija. Senatas turėjo teisę tvarkyti užsienio reikalus, prižiūrėti valstybės finansus ir nuosavybę, spręsti taikos ir karo klausimus, sudaryti taikos sutartis. Respublikos laikais Senatą sudarė 300, vėliau 600, o G. J. Cezario įsakymu net 900 senatorių. Imperijos laikais Senatas ilgainiui neteko savo politinių galių, senatorius skirdavo pats imperatorius;
2. 1569-1795 m. ATR valdovo taryba – Aukštieji Seimo rūmai. Sudarytas po Liublino unijos (1569) iš buvusių Lenkijos senatorių ir LDK Ponų tarybos narių, vadinamų taip pat senatoriais. Senatoriai – aukščiausi valstybės pareigūnai – buvo skiriami valdovo iš didikų iki gyvos galvos. LDK senatoriais buvo visi vaivados, vyskupai, kaštelionai, didysis ir rūmų maršalkos, didysis ir lauko etmonai, kancleris, pakancleris, didysis ir rūmų iždininkai, Žemaitijos seniūnas. Aukščiausio rango pasaulietinis LDK senatorius buvo Vilniaus vaivada, dvasinis – Vilniaus vyskupas. Iš viso senatorių būdavo apie 140 (iš jų 27-31 iš LDK). Senatas svarstė įstatymų projektus, vidaus ir užsienio politikos klausimus. Posėdžiams pirmininkavo valdovas. XVIII a., kai dėl „liberum veto“ teisės vis dažniau buvo nutraukiama seimų veikla, pradėta šaukti ypatinguosius Senato posėdžius, aptariančius neatidėliotinus valstybės reikalus;
3. kai kurių valstybių (JAV, Airijos, Belgijos, Prancūzijos, Italijos, Kanados) aukštieji parlamento rūmai;
4. daugelio un-tų viena iš valdymo institucijų, kurią sudaro rektorius, prorektoriai, fakultetų dekanai, un-to sekretorius;
5. Rusijos imperijos aukščiausia valstybės ir teismo institucija, pavaldi imperatoriui, veikusi 1711-1917 m. Įkūrė Petras I.
