Seimas

1. Lietuvos Respublikos aukščiausiioji renkama valstybinės valdžios institucija, leidžianti įstatymus, kontroliuojanti prezidentą, ministrų kabinetą;
2. LDK (nuo XV a.), Abiejų Tautų Respublikos (1569-1795) parlamentas.

LDK atsirado XV a. II pus., tačiau iki 1569 m. nebuvo reglamentuotas atstovavimo principas. Dažniausiai rinkosi Vilniuje, Breste. Seimo kompetencijai priklausė didžiojo kunigaikščio rinkimas, vidaus ir užsienio politikos, o nuo XVI a. pr. ir įstatymų leidybos klausimai. 1564-1566 m. administracijos ir teismų reformomis LDK sukurtas reprezentacijos principas (į Seimą buvo renkami 2 atstovai iš pavieto), išplėsta Seimo kompetencija – jis tapo aukščiausia įstatymų leidybos institucija. 1569 m. Liublino Seime įkurtas bendras Lenkijos-Lietuvos Seimas. Formaliai Liublino unija panaikino atskiruosius LDK Seimus, tačiau ir vėliau rinkosi Vyriausieji LDK suvažiavimai – konvokacijos. Bendruosius ATR Seimus šaukė karalius, tarpuvaldžių metu – Gnezno arkivyskupas. Dažniausiai Seimai rinkdavosi Varšuvoje, karūnaciniai Seimai – Krokuvoje. Nuo 1678 m. kas trečias Seimas vyko LDK – Gardine. 1569-1793 m. laikotarpiu įvyko 173 Seimai. Seimą sudarė: valdovas, Senatas ir Atstovų rūmai. LDK senatorių skaičius svyravo nuo 27 iki 31 (iš viso buvo 140), o pavietuose išrinktų pasiuntinių skaičius siekė 48 (iš viso buvo 172). Senatas ir Atstovų rūmai posėdžiaudavo atskirai, tačiau baigiantis Seimui arba esant reikalui buvo posėdžiaujama kartu. Posėdžiams vadovavo maršalka (nuo 1673 kas trečio S maršalka būdavo LDK atstovas). Seimai buvo paprastieji (ordinariniai), šaukiami ne rečiau kaip kas 2 metai 6 savaitėms, arba nepaprastieji (ekstraordinariniai), šaukiami 2 savaitėms atsiradus svarbių reikalų. Tarpuvaldžiu rinkdavosi 2 savaičių konvokaciniai, 6 savaičių elekciniai, kuriuose buvo renkamas valdovas, 2 savaičių karūnaciniai Seimai. Valdovui ir bajorijai arba susikivirčijusioms didikų grupuotėms sutaikyti buvo šaukiami pacifikaciniai Seimai, teisės pažeidimus sprendė eksorbitaciniai Seimai, abdikacinis Seimas vykdavo karaliui atsisakius sosto ir kt. Bendrasis ATR Seimas buvo luominė bajorų institucija. Valstiečiams, miestiečiams, dvasininkijai Seimuose nebuvo atstovaujama. Vilniaus ir Krokuvos miestų atstovai dalyvaudavo šiems miestams svarbių problemų svarstyme, dvasininkijos interesus gynė vyskupai senatoriai. Seimų konstitucijos turėjo būti priimtos vienbalsiai. Įsigalint tokiam principui Seimų darbas buvo paralyžiuojamas, nes Seimą nutraukti galėjo vienas atstovas (žinoma 18 tokių atvejų). XVIII a. II pus. prasidėjus Šviečiamajai epochai buvo siekiama reformuoti valstybės valdymą, tačiau liberum veto buvo panaikintas tik 1791 m. gegužės 3-osios konstitucija.