Visi, turbūt, prisimena kuriozinį epizodą iš Servanteso romano „Don Kichotas“. Vos Sanča Pansa tapo gubernatoriumi, jis tuojau buvo gudriai išbandytas. Vieno didiko žemes kerta į dvi dalis vandeninga upė. Per upę pastatytas tiltas, o jo gale grėsmingai iškyla kartuvės. Įstatyme pasakyta: „Kas pereina šiuo tiltu iš vieno kranto į kitą, tas pirmiausia turi prisiekti, kur ir kokiu reikalu eina; jeigu jis sakys tiesą, bus paleistas, o jei sumeluos, bus be jokios atodairos pakartas čia pat stovinčiose kartuvėse“.
Ir atsitiko gi kartą, kad kažkoks žmogus, patvirtindamas savo žodžius priesaika, pareiškė, jog atėjęs mirti šiose kartuvėse. Ir vien tik to jis atvykęs. Kaip sumišo teisėjai! Iš tiesų, jei žmogui būtų leista laisvai keliauti toliau, jis būtų prisiekęs klaidingai ir jį reikėtų pakarti. Iš kitos gi pusės, kaip jį pakarti? Jis prisiekė atėjęs mirti kartuvėse, vadinasi, prisiekė teisingai ir todėl, tuo pačiu įstatymu remiantis, turi būti paleistas.
Vargšas Sanča negalėjo pasigirti Saliamono išmintimi. Tačiau jis nemurmėdamas ėmėsi sunkaus reikalo ir samprotavo šitaip: „Tai žmogaus pusei, kuri pasakė teisybę, reikia leisti laisvai keliauti, o tą, kuri sumelavo, pakarti.“ „Bet, senjore gubernatoriau, – pasipriešino oponentas, – jei perpjausime žmogų į dalis, tai jis neišvengiamai mirs, ir tada nei viena, nei antra įstatymo sąlyga nebus įvykdyta. O įstatymas turi būti ištisai įvykdytas“. Geraširdis senjoras gubernatorius, nebežinodamas, kaip pasielgti, įsakė paleisti keistąjį keleivį.
Taigi, įstatymas buvo pažeistas. Bet ką gi galėjo padaryti prasčiokėlis Sanča, kuris nemokėjo net pasirašyti savo sprendimo? Na, o mes, Servanteso skaitytojai, apginkluoti logikos ir matematikos mokslais, ar sugebėsime dabar, po 400 metų, įveikti šį galvosūkį?
Norėdami susigaudyti, turime pasidairyti po nuostabų paradoksų pasaulį.
